TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Po emigrantą - iš kiekvieno kiemo

2010 05 12 0:00
Gelgaudiškio seniūnas V.Dabravolskis prisipažino, kad uždarbiauti į Angliją išleido ir savo dukrą su žentu.
Nuotraukos: ©"Lietuvos žinios"

Lietuvos žmonės palieka Tėvynę ieškodami duonos kąsnio, nes kraštui jų rankų nereikia. Kai kuriose vietovėse nebeliko sodybų, iš kurių artimieji į užsienį nebūtų išlydėję jiems brangių žmonių.

Gelgaudiškis - nedidelis miestelis Šakių rajono pakraštyje. Kadaise garsėjęs kaip šio rajono pramonės centras, turėjęs ir keramikos gamyklą, ir melioracijos valdybą bei nemažai kitų įmonių, dabar tegali pasigirti didžiausiu nedarbu. Miestelyje ir jo apylinkėse darbo ieško kas ketvirtas darbingas žmogus. Tačiau darbo nėra.

"Gelgaudiškyje nėra ką veikti. Jaunesni susiranda darbą nebent Šakiuose, o jei neranda, išvažiuoja dirbti į užsienį. Kitaip iš ko gyvens?" - guodėsi LŽ kalbinta pagyvenusi gelgaudiškietė, prisistačiusi Onos vardu. Pensinio amžiaus moteris neslėpė, kad dirbti į užsienį ji jau išleido ne tik dukrą su vyru, bet ir vaikaičio šeimą. Visi jie apsistojo Anglijoje. Nors pasitaiko mėnesių, kai ten būna be darbo, netrukus susiranda kitą. Todėl namo į Lietuvą grįžti nė neketina. Parvažiuoja tik per šventes aplankyti likusių artimųjų.

Prispausti nepriteklių

Pasak Onos, išvažiavusius dirbti į užsienį gelgaudiškiečius būtų galima suskaičiuoti net ne dešimtimis. Išvykusiųjų dirbti į svečius kraštus yra beveik kiekvienoje šeimoje. Čia iš beveik dviejų tūkstančių gyventojų dabar gali būti likę tik pusė.

"Labai daug miestelio žmonių, ypač jaunimo, emigravo. Tikrai nėra sodybos, iš kurios kas nors nebūtų išvažiavęs. Daugėja išvažiuojančiųjų net šeimomis", - neslėpė Gelgaudiškio seniūnas Vincas Dabravolskis. Jis prisipažino, kad ir savo dukrą su žentu išleido uždarbiauti į Angliją. Kito kelio jauni žmonės neturėjo - ekonomikos pakilimo metais pasiėmė būsto paskolą, nes dirbo ir gaudavo nemažus atlyginimus. Tačiau prasidėjus krizei tų atlyginimų nebeliko, o bankui procentus ir paskolą mokėti reikėjo.

Kai kurie LŽ kalbinti jaunesni gelgaudiškiečiai sakė, kad ir jie galbūt trauktų užsienin, tik bėda - dalis jų turi namus ar nedidelius ūkelius. Esą nebūtų kam juos prižiūrėti. Kiti tvirtino, kad nemoka jokios užsienio kalbos, o jos mokytis jau per vėlu, ne tas amžius. Trečiuosius nuo kelionės į tolimesnius kraštus atbaido pinigų stygius. Mat pinigų reikia ir išvažiuoti. Bent poros tūkstančių litų: bilietui, būstui, pragyventi iki pirmos algos.

"Man, seniūnui, gaila, kad išvažiuoja tiek daug žmonių. Tačiau juos suprantu. Kaip tėvui, gaila išvažiavusios dukros. Guodžia tik tai, kad gal ne visam laikui, tik užsidirbti, nes gyventi užsienyje ji kol kas nesirengia", - vylėsi V.Dabravolskis.

Pasijuto nebereikalinga

Būsimos emigracijos nuotaikomis gyvena ir Daiva Dovydė, prieš aštuonerius metus Šakiuose įkūrusi Moterų krizių centrą ir agitavusi moteris kurti namų židinį gimtojoje Lietuvoje. Nuo kelionės į užsienį dabar ją sulaiko tik vaikams nesibaigę mokslo metai. Kur išvažiuos, Daivos šeima galutinai neapsisprendė. Kol kas renkasi vieną šalį iš dviejų - Norvegiją arba Kanadą. Moteris prisipažįsta, kad į pastarąją širdis linksta labiau, nes nereikėtų papildomai mokytis kitos užsienio kalbos. Norvegijoje anglų kalbos jau nebeužtektų, reikėtų išmokti kalbėti ir norvegiškai.

"Niekada nebuvau tarp tų, kurie svarstė išvažiuoti iš Lietuvos. Deja, dabar esame priversti palikti Tėvynę vien tam, kad galėtume išgyventi. Tapsime ekonominiais emigrantais, nes trumparegiška valstybės politika tokia, kad Lietuvai išsilavinusių ir norinčių dirbti žmonių nebereikia", - teigė D.Dovydė.

Ji stebėjosi, kodėl Lietuvoje net nebandoma ką nors daryti, kad neemigruotų jauni ir perspektyvūs žmonės, galintys būti didžiausią mokesčių naštą pakeliančia darbo jėga. Pasak moters, emigruoja ne vien jaunimas. Tarp išvažiuojančių jos pažįstamų yra ir tokių, kuriems jau per 50 metų. Lietuvoje darbdaviai juos laiko "beviltiškais", tuo metu svečiame krašte be duonos nelieka ir jie. "Viena šešis vaikus Lietuvoje užauginusi moteris išvažiavo būdama priešpensinio amžiaus, 58 metų. Užsienyje dirbo senelių prieglaudoje, vėliau fabrike fasavo daržoves. Dabar gyvena netoli Londono ir grįžti į Lietuvą nesirengia. Kai išvažiuosime, negrįšime ir mes. Įkūrusi Moterų krizių centrą, pati pradėjau užsidirbti pinigų, pati esu darbdavė. Tačiau kai Lietuvai šiandien norinčių dirbti žmonių nebereikia, tenka viską mesti ir išvažiuoti. Kito kelio nematau ir manau, kad užsienyje manęs lauks nauja pradžia", - vylėsi LŽ kalbinta moteris.

Tapsime elgetų kraštu?

Šakių rajono meras Juozas Bertašius neslėpė, kad tokios emigracijos tendencijos yra ne vien Gelgaudiškio apylinkėse, bet ir visame rajone bei visoje Lietuvoje. "Nemanau, kad mūsų rajonas tuo išskirtinis. Emigruoja žmonės iš visos Lietuvos, tai yra faktas, kurio nelabai norima pripažinti", - LŽ tvirtino meras.

Pasak jo, ir Šakių rajone nėra nė vieno kaimo, iš kurio nebūtų emigravusiųjų. Jei ne šeimomis, tai pavieniui. Net ir iš nediduko Degutinės kaimo, kuriame gyvena ir jis pats, į užsienį išvyko apie 10 buvusių gyventojų. J.Bertašiaus teigimu, dabar rajone senelių priežiūrai emigravusių tėvų palikta apie pusšimtis vaikų, kuriems savivaldybė turėtų skirti globą. Tačiau tik laikiną, nes vos tėvai įsikurs svečiame krašte, išsiveš ir vaikus. Jau šiais metais, nelaukdami mokslo metų pabaigos, neseniai į užsienį tėvai išsivežė aštuonis vaikus. Kiek jų išsiveš liepą ir rugpjūtį, kol kas galima tik numatyti.

Mero pastebėjimu, į užsienį daugiausia išvažiavus jauniems tėvams, nebelieka kam gimdyti ir auginti vaikų. Todėl mokyklinio amžiaus vaikų kasmet sumažėja beveik 300. Nėra vaikų, nereikia ir mokyklų. Darbo netenka mokytojai, auga nedarbas. Prieš porą metų rajone buvo apie 2 tūkst. šeimų, gaunančių socialinę paramą, o dabar jų jau dvigubai daugiau - per 8 tūkstančius. Nors Šakių rajonas yra žemdirbiškas ir beveik visa galima veikla yra vienaip ar kitaip susijusi su žemės ūkiu, tačiau tiek darbuotojų, kiek yra gyventojų, ir šioje srityje nebereikia. Pramonės įmonių rajone nėra, gyvuoja vos viena kita nedidelė įmonėlė. Visi kiti smulkieji verslininkai daugiausia užsiima smulkia prekyba ir užsidirba vien sau pragyventi.

"Senukai iškeliauja anapilin, o jaunimas - į užsienį. Lieka tik tie, kurie negali išvažiuoti", - LŽ guodėsi J.Bertašius.

Bilietas tik į vieną pusę

Neabejojama, kad jau šią vasarą susikraus lagaminus ir į užsienio kraštus laimės bei darbo ieškoti patrauks nemažai šįmet mokyklas baigiančių jaunuolių. Ir ne tik tų, kuriems nepasiseks įstoti į aukštąsias mokyklas, bet ir nemažai aukštųjų mokyklų diplomus atsiėmusių absolventų.

Iš Šakių rajono kilusi, dabar viename Lietuvos universitete socialinių mokslų studijas baigianti Gintarė (merginos vardas jos prašymu pakeistas) neslėpė, kad lėktuvo bilietas į Angliją jau saugiai guli jos rankinėje. Iš 40 kurso draugų, gavę diplomus, Lietuvą žada palikti daugiau nei pusė.

"Dirbti pradėjau vos įstojusi į universitetą ir iki praėjusių metų vidurio darbą derinau su mokslais. Tačiau vieną dieną darbdavys pasakė, kad esu jam nereikalinga. Panašiai atsitiko ir kitiems. Dabar susirasti darbą net tris užsienio kalbas mokančiam absolventui Lietuvoje beveik nėra jokių galimybių. Jei kas ir sutinka priimti, tai pasiūlo minimalų atlyginimą. Iš jo Vilniuje vos įmanoma pragyventi, o ką jau kalbėti apie tolesnes magistrantūros studijas, kurios kainuoja 8 tūkst. litų per metus. Belieka vienas pasirinkimas - emigruoti iš Lietuvos", - kalbėjo mergina.

Anot jos, tuos metus, kol studijuosianti užsienyje, bandys dirbti bet kokį darbą, o gavusi Anglijos universiteto diplomą susirasianti ir darbą pagal įgytą specialybę. Gintarės teigimu, kiti jos kurso draugai taip pat jau pasirinko tęsti studijas Prancūzijos, Italijos, Danijos bei kitų valstybių aukštosiose mokyklose. Grįžti į Lietuvą po studijų kol kas neketina nė vienas. "Svarbios ir profesinio tobulėjimo galimybės. Jei Lietuvoje neturi įtakingų ir pinigingų giminaičių ar užtarėjų, jos yra minimalios. Norime dirbti tokį darbą, koks mums patinka. Norime uždirbti tiek, kad galėtume patogiai gyventi ir neskaičiuoti paskutinių duonos trupinių", - LŽ tvirtino Gintarė.

Kiti prioritetai

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, emigracijos mastais Lietuva lenkia visas Europos Sąjungos valstybes. Jos rodikliai yra dvigubai didesni nei gretimoje Latvijoje ir net keliasdešimt kartų - nei Estijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje.

"Jei ir toliau didžiausia problema vadinsime parlamentarų Aleksandro Sacharuko ir Lino Karaliaus elgesį, gėjų paradą ir jį bandžiusius sutrikdyti du parlamentarus, Lietuvos gali ir nelikti. Politikai apsižiūrės, kad neišvažiavo tik tie, kuriems amžius neleidžia to padaryti. Jei net ir aukščiausiu lygiu nebus sprendžiamos esminės ekonominės problemos, Lietuva taip ir sunyks. Tarsi gėlė, kuri pražysta, bet ilgai nežydi", - LŽ prognozavo Šakių rajono meras J.Bertašius.

Jo nuomone, visas valstybės valdžios dėmesys dabar turėtų būti sutelktas į sąlygų sudarymą darbo vietoms kurti. Žmonės neišvažiuotų, jei Lietuvoje turėtų darbo, užsidirbtų ir turėtų iš ko patys išsimaitinti ir išmaitinti šeimą.

"Darome viską, kad jaunimas nebėgtų iš rajono, turėtų čia užsiėmimą. Gal vieninteliai visoje Lietuvoje sunkmečiu ryžomės statyti baseiną. Tačiau jei jaunimas neturės duonos kąsnio, jam ir to baseino nereikės. Juk ir užsienyje niekas išskėstomis rankomis jų nelaukia. Tačiau lietuviai darbštūs, užsispyrę ir nebijo jokio darbo. Tik todėl ir išgyvena", - kalbėjo J.Bertašius.

Ekonomisto, socialinių mokslų daktaro Romo Lazutkos teigimu, tokia didelė emigracija rodo, kad valstybėje kažkas daroma ne taip. "Nesigilindamas į psichologinius dalykus, o kalbėdamas apie ekonominius, galiu patvirtinti, kas yra akivaizdu - darbo trūkumas lietuvius gena iš namų. Tačiau ne vien tai. Juk ankstesniais metais, kai darbo buvo galima susirasti ir Lietuvoje, emigracija nebuvo sustojusi. Todėl priežastys gali glūdėti kur kas giliau", - sakė R.Lazutka. Kaip vieną svarbiausių emigracijos priežasčių jis būtų linkęs įvardyti darbo ir darbo užmokesčio santykį. Lietuvoje kol kas žmogaus darbas vertinamas menkai, todėl samdomas darbuotojas ir ieško, kur geriau. "Žmogus - ne gyvulys, kuris už darbą pasitenkintų jam numestu bulvių maišu. Jis analizuoja, stebi situaciją ir jei jo netenkina darbdavio sąlygos, eina kitur", - LŽ tvirtino mokslininkas. Pasak jo, net ir ekonominio pakilimo metais mūsų valstybėje buvo jaučiama, kad žmogaus darbas tinkamai neįvertinamas, o krizės metu tai dar labiau išryškėjo. Žmonėms iš regionų tapo kur kas lengviau išvažiuoti dirbti ir uždirbti į Londoną ar dar kur nors nei, pavyzdžiui, į Vilnių. Sostinėje darbą ir už tūkstantį litų susirasti yra sunku. Tiek neužtektų sumokėti už buto nuomą ir maistui. Tuo metu Londone indų plovėjas gali uždirbti ne tik buto nuomai ir maistui, bet ir truputį sutaupyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"