TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Po Fukušimos ir Černobylio - atominis galvosūkis pasauliui

2011 04 04 0:00
Fukušimos atominė elektrinė po kovo 12-osios avarijos.
AFP/Scanpix nuotrauka

Branduolinės energetikos apologetas prof. Vidmantas Remeikis vis dėlto labai abejodamas svarsto, ar Lietuva turi ir toliau būti branduolinė valstybė.

Mokslininkas stebisi Lietuvos visuomene, nekeliančia jokių klausimų dėl valdžios ketinimų branduolinei energetikai išleisti dešimtis milijardų litų. Baltarusija numatė statyti atominę elektrinę už keliasdešimties kilometrų nuo mūsų sostinės, tačiau Lietuvoje taip pat negirdėti jokių piketų. Prieš 25 metus pasaulį sukrėtė Černobylio katastrofa. Nauja patirtis visai žmonijai - Fukušimos 1-osios atominės elektrinės avarija Japonijoje.

Fizinių ir technologijos mokslų centro tyrėjai, vadovaujami prof. V.Remeikio, praėjusią savaitę parengė publikaciją tarptautinei spaudai apie stebėjimų po Fukušimos avarijos rezultatus Vilniuje. Tokio pobūdžio darbai dabar intensyviai atliekami visame pasaulyje. Pavyzdžiui, iš jau paskelbtų Vašingtono universiteto Sietle (JAV) duomenų matyti, kad ten atkeliavusių radioaktyviųjų medžiagų koncentracija maždaug 50 kartų didesnė negu Lietuvoje.

Nuo kovo 22-osios

Radioaktyviųjų medžiagų koncentracija nuolat matuojama Fizinių ir technologijos mokslų centre. Matavimai atliekami vieną du kartus per dieną. Galinga siurblinė per parą susiurbia net iki 100 tūkst. kubinių metrų oro. Labai efektyvūs filtrai sulaiko mikronines aerozolio daleles, prie kurių prilipę ar chemiškai su jomis susijungę radioaktyvių medžiagų atomai. Tokio dydžio dalelės neiškrinta su krituliais, labai ilgai išsilaiko ore ir atkeliauja iki mūsų.

Kaip pasakojo prof. V.Remeikis, kovo 22 dieną užfiksuotas pirmas radioaktyviųjų dalelių pasirodymas po avarijos Fukušimos 1-ojoje atominėje elektrinėje - maždaug 40 mikrobekerelių jodo kubiniame metre oro. Radioaktyvusis jodas registruotas visą savaitę. Koncentracija apie milijoną kartų mažesnė, palyginti su jodo kiekiu po Černobylio atominės elektrinės avarijos prieš 25 metus. Tada įvairiose Lietuvos vietose buvo fiksuojama maksimali, net iki kelių šimtų bekerelių kubiniame metre jodo koncentracija ore. Nors kovo 29 dieną įregistruotas jau beveik vienas milibekerelis kubiniame metre, t. y. maždaug šimtą kartų daugiau nei iš pradžių, toks kiekis vis tiek yra net dešimt tūkstančių kartų mažesnis nei Černobylio atveju ir tikrai neturi jokio poveikio Lietuvos radioaktyviajam fonui. Kad būtų aiškiau, mokslininkas pateikė tokį palyginimą. Apytikriai vienas jodo bekerelis, patekęs į suaugusio žmogaus organizmą, suformuoja dozę, kuri yra lygi maždaug 20 nanosivertų, o tai tik 0,00001 iš gamtinio fono sukaupiamos metinės dozės dalis. Vienu žodžiu - nieko.

Klastingasis jodas

"Tačiau yra kiti dalykai. Daugiausia po avarijos reikia kalbėti apie jodą ir konkrečiai apie jodo izotopą, kurio numeris 131, - pabrėžė fizikas. - Dabar apkvailinti žmonės geria stabilųjį jodą 127, tačiau yra daugybė radioaktyviųjų jodo izotopų. Kai kurie labai trumpaamžiai, gyvena tik minutes, todėl iki čia neatkeliauja. Jodas 129 gyvena labai ilgai, net tūkstančius metų, tačiau taip pat nelabai pavojingas, nes lėtai skyla. O jodas 131 užtektinai ilgai gyvena, kad apkeliautų visą pasaulį. Jo koncentracija aplinkoje sumažėja du kartus per aštuonias dienas. Per tris mėnesius - maždaug tūkstantį kartų. Tačiau per tas dešimtis dienų gali švitinti žmogų. Kita jodo 131 blogybė, kad jį organizmas labai gerai koncentruoja, ir būtent tokiame nedideliame organe kaip vos kelis gramus sverianti skydliaukė. Ji gauna apšvitą, kai įkvepiame jodo arba jo pateko su maistu."

Lietuvą pasiekė tikrai ne toks jodo kiekis. Žmogus per parą sukvėpuoja vidutiniškai apie 20 kubinių metrų oro, tačiau nustatyta jodo koncentracija tokia, kad nekelia jokio pavojaus ir nėra reikalo, pasak mokslininko, užkimšti skydliaukės papildomu jodo preparato kiekiu.

Pavyzdžiui, po Černobylio katastrofos pirmo debesies, slinkusio per Lietuvos teritoriją, koncentracija, kaip tuomet išmatavo prof. V.Remeikio vadovaujami mokslininkai, buvo apie 160 bekerelių kubiniame metre, grįžtančio - maždaug dešimt kartų mažiau. Tie du debesys užteršė Lietuvos teritoriją, tačiau pagrindinę dozę gyventojai gavo ne per orą, o per maisto produktus, pieną ir daržoves. Iš debesies jodas krito ir nusėdo ant žemės paviršiaus, vandens ir augalų. Kai kuriose Lietuvos teritorijose radioaktyviojo jodo kiekis, nustatytas viename pieno litre, buvo net 30 kartų didesnis nei kubiniame metre oro.

Po Fukušimos avarijos japonai taip pat labai susirūpinę, kad per maisto grandinę gaus daugiau radionuklidų negu per įkvėptą orą.

Nebus kaip Černobylyje

"Japonijoje įvykusi avarija sunki ir didžiulė, tačiau japonai gerai tvarkosi, - įsitikinęs prof. V.Remeikis. - Mūsų žiniasklaida Fukušimos jėgainės darbuotojus pavadina ir kamikadzėmis, tačiau japonai taip protingai elgiasi, kad ten tokių nukentėjusių žmonių, kaip Černobylyje, ėjusių "už partiją ir tėvynę", nėra. Fukušimos jėgainės darbuotoją, sukaupusį iki 250 milisivertų, keičia kitas. O tokia dozė yra kontroliuojama ir mažai pavojinga. Turime būti apsišvietę ir žinoti, ko reikia bijoti, nes tamsus žmogus kartais bijo, kai nebaisu, ir nebijo, kai yra baisu."

Pavyzdžiui, iš gamtinių šaltinių žmogus sukaupia tris milisivertus per metus. Leistina dozė gyventojams - vienas papildomas milisivertas iš visų šaltinių, tarp jų ir atominės energetikos. Darant, tarkim, plaučių nuotrauką, žmogus iš karto gauna kelis milisivertus po vieno tokio švitinimo. Atliekant širdies koronografiją - kokį šimtą milisivertų. Per tokias sudėtingas medicinos apžiūras žmogus vienu metu gauna tiek, kiek kamikadzėmis mūsų spaudoje vadinami japonai.

Kaip populiariai aiškino mokslininkas, niekam nebūtų atėję į galvą, kad seismiškai atspari elektrinė gali netekti elektros tiekimo. Juk dėl žemės drebėjimo branduolinis reaktorius nenukentėjo. Tokią sunkią avariją sukėlė elektros tiekimo problemos. Veikiantis pirmasis elektrinės blokas buvo maždaug 500 megavatų galios, t. y. trečdalis mūsų Ignalinos atominės elektrinės (AE) pajėgumo. Sustabdžius reaktorių, liko maždaug šeši procentai, kitaip sakant, tarsi toliau suktųsi Kauno hidroelektrinė. Tik kalbame jau apie šiluminę galią. Elektrinėje jos pagaminama triskart daugiau, tačiau tik trečdalį sugebame pasiimti per elektrą, o du trečdaliai nueina į aušinimo sistemas. Liekamosios šilumos išsiskiria tiek daug, kad reikia šaldyti. Nešaldant verda vanduo, esantis reaktoriuje palei kurą. Kai temperatūra pakyla maždaug iki tūkstančio laipsnių ir dar niekas nesilydo (kuro tablečių lydymosi temperatūra yra per 2,5 tūkst. laipsnių), prasideda labai pavojinga cirkonio ir vandens reakcija. Cirkonio vamzdeliuose sudėtas visas branduolinis kuras. Kai cirkonis paima iš vandens deguonį, gaminasi cirkonio oksidas ir išsilaisvina vandenilis. Reaktoriuje vyksta degimas, kyla temperatūra ir slėgis - nori nenori reikia išleisti garus, tas susidariusias dujas. Išleidus vandenilį į aplinką, kur pilna deguonies, nuo menkiausios kibirkštėlės įvyksta sprogimas. Taip ir nutiko Fukušimos elektrinėje. Įvyko ne branduolinis, o cheminis sprogimas.

Kitas dalykas, visada yra pavojus, kad pradės lydytis ir kristi į apačią branduolinis kuras. Labiau susikoncentravęs į vieną vietą, jis gali pradeginti reaktoriaus korpusą. Dar yra apsauginis apie metro storio betoninis sluoksnis, tačiau ir jį pradeginęs branduolinis kuras, matyt, keliautų toliau. Būtų pats baisumas, jei radioaktyviosios medžiagos iš reaktoriaus patektų į aplinką. Ne dujų formos, kaip išgaravę jodas ar cezis, bet dar baisesnės, pavyzdžiui, kaip branduolinio kuro elementas plutonis.

Fukušimos elektrinės korpusas gal ir buvo pažeistas, tačiau tas pažeidimas, prof. V.Remeikio manymu, nėra labai reikšmingas ir avarija tokiu lygiu bus stabilizuota. Į aplinką patenka dujinių ir kitų nuklidų, tačiau daugelis jų trumpaamžiai, suskils, išskyrus cezį 137, kurio pusėjimo amžius maždaug 30 metų.

"Nebus kaip Černobylyje. Ten avarija buvo gerokai sunkesnė, - lygino fizikas. - Fukušimoje branduolinio kuro nepateko į aplinką. Černobylyje įvyko šiluminis sprogimas. Per jį išmesta į aplinką ir dalis branduolinio kuro - visa puokštė labai ilgai gyvenančių nuklidų."

Saugumas kainuoja

Iš Fukušimos patirties pirmiausia mokosi mokslininkai. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad jodas gali būti trijų cheminių formų: aerozolinis, t. y. prilipęs prie dalelių, elementinis (jodas 2) ir organinis, tarkim, metiljodas. Jų mobilumas skiriasi, todėl svarbu ištirti, kad būtų galima tiksliai sumodeliuoti padėtį, jei kas atsitiktų.

"Net dėl Baltarusijos planuojamos statyti elektrinės labai pravartu turėti tokio pobūdžio žinių, kad galėtume atsakyti į klausimus, kas būtų, jei įvyktų avarija. Kiekvieno tokio įvykio padariniai labai skaudūs. Černobylis, viena vertus, pristabdė branduolinės energetikos plėtrą, kita vertus - kaip pagerėjo branduolinių elektrinių sauga! - pabrėžė prof. V.Remeikis. - Šuolis buvo padarytas didžiulis. Dabar pasaulis pereina prie naujos kartos reaktorių, kurių saugumas nepalyginti didesnis. Japonai tarsi truputį nespėjo, tačiau garantuoju, kad įgijus šios patirties, tokių avarijų, kai gali dingti elektros energija, nebebus."

Didžiausias branduolinės energetikos pranašumas - ji švari. Atomines elektrines galima padaryti labai saugias. Tuo keliu jau eina suomiai: tobulindami reaktorius garantuoja vis didesnį saugumą. Tačiau saugos sistemos kainuoja gerokai daugiau negu pati elektrinė.

"Mes patys reaktorių negaminsime, nemontuosime. Specialistų, kuriais giriamės, kad labai daug turime, mažėja. Jie sensta. Ir tie, kurie dabar dirba Ignalinos AE, naujam reaktoriui eksploatuoti bus per seni. Parengiame po 25 branduolinės energetikos specialistus per metus, bet jie dar be jokios patirties, - sakė Vilniaus universiteto profesorius. - Žodžiu, atsiras įvairių problemų. Juk nei specialistams rengti, nei laboratorijoms įrengti lėšų neskiriama. Vien iš entuziazmo savo lėšomis stengiamės kaip nors tas skyles užkaišioti."

Jei Lietuva statys atominę elektrinę, klestės ekonomika, pasak mokslininko, tų šalių ir įmonių, kurios gamins jai įrenginius. Mes nieko negaminsime. Turės darbo, aišku, statybininkai, transportininkai, tačiau jo bus ne tiek, kaip tuo atveju, jei energiją gautume, tarkim, iš biokuro. Mūsų žmonės augintų žilvičius, iš jų ruoštų kurą, degintų katilinėse, gamintų elektros energiją ir prižiūrėtų valymo įrenginius. Susidarytų visas ciklas ir tas kapitalas, sukdamasis Lietuvos viduje, mūsų ekonomikai ir gyvenimui turėtų didelės įtakos.

Kita vertus, Lietuvos kompetencija, stiprus mokslinis potencialas, leistų kur kas sparčiau įgyvendinti ir saulės energetikos projektus, jei į juos būtų investuojama tiek, kiek žadama skirti atominei elektrinei. Kaip pabrėžė prof. V.Remeikis, turime turėti alternatyvių variantų, bet juos konstruoti galime įvairiau. Pavyzdžiui, Kruonio elektrinės akumuliatorius idealiai tiktų prie fotoelektros, kai dienomis saulės spinduliavimo energija tiesiai verčiama elektra.

Branduoliniai klausimai

"Lietuva šiuo metu suvartoja apie dešimt teravatvalandžių elektros energijos. Jai pagaminti reikia maždaug vieno gigavato instaliuotos galios. Pavyzdžiui, Elektrėnų elektrinė yra 1,8 gigavato. Jei pastatysime atominę elektrinę, tos instaliuotos galios turėsime tris ar keturis kartus daugiau negu dabar mums reikia. Tarkim, suklestės ekonomika ir dvigubai daugiau suvartosime elektros energijos, bet vis tiek dar pusė lieka, - kalbėjo mokslininkas. - Kai mes taip lėtai mąstome, bijau, kad tos elektrinės likimas nebūtų toks pats, kaip tų dviejų Ignalinos RBMK blokų. Vienas jų nuolat stovėjo, nes ir pirmojo mums buvo per daug. Baltarusiams pusvelčiui parduodavome elektros energiją, nes dėti nebuvo kur. Žadamos jungtys, tačiau ar susitvarkysime taip greitai ir kompleksiškai, kai toks kuklokas valstybės biudžetas?! Lietuva nedidelė ir reikia ekonomiškai viską apskaičiuoti."

Labai svarbūs, prof. V.Remeikio įsitikinimu, ir politiniai, ir ekonominiai energetinio savarankiškumo sprendimai. Ambicingi energetinės nepriklausomybės siekiai būtini, kaip ir pačios valstybės nepriklausomybė. Bet kuriuo atveju svarbiems sprendimams priimti reikia glaudesnio politikų ir mokslininkų bendradarbiavimo.

Fizinių ir technologijos mokslų centro tyrėjai savo iniciatyva atliko galimų pavojų dėl numatytos statyti Baltarusijos atominės elektrinės analizę. Šia ataskaita jau naudojasi Aplinkos ministerija.

"Ar pakanka politinių sprendimų? Kaip emocingas Lietuvos pilietis manau, kad jų mažoka, - kalbėjo prof. V.Remeikis. - Ir stebiuosi Lietuvos žmonėmis. Jokių protestų. Baltarusiai statosi atominę elektrinę 40 kilometrų nuo Naujosios Vilnios, tačiau visiems yra gerai. Pusę Lietuvos, matyt, nuėjo į privatų, nelegalų verslą, kažką krapštosi, kažką gauna, o kas vyksta platesniu mastu, kaip gyvens patys, kaip gyvens jų vaikai - nebesvarbu."

Visuomenė turėtų būti aktyvesnė, mokslininko manymu, ir dėl Lietuvos ketinimų branduolinei energetikai išleisti dešimtis milijardų litų. Priskaičiavus palūkanas, gali susidaryti ir 50 mlrd. litų. Prieš priimant tokį sprendimą, reikėtų referendumo ar kitokių iniciatyvų iš apačios, kad politikai būtų priversti įtikinamai įrodyti, jog reikia Lietuvai tokios skolų naštos.

"Statyti ar nestatyti atominę elektrinę, sprendžia saujelė žmonių - ne visuomenė. Kur atvira diskusija, kur svarūs įrodymai?! - retoriškai klausė prof. V.Remeikis. - Ne tik pavojus turiu omenyje. Ar turėsime darbo?! Ar nebus per didelė mums tokia skolų našta?! Visuomenė tyli."

Trumpai

Fizinių ir technologijos mokslų centro direktorius prof. V.Remeikis ir dr. Artūras Plukis už 2002-2007 metų darbų ciklą "Radioaktyviųjų atliekų susidarymo, charakterizavimo ir poveikio aplinkai analizės metodų plėtra bei taikymai" įvertinti Lietuvos mokslo premija. Tuomečio Fizikos instituto (FI) mokslininkus imtis radioaktyviųjų atliekų tyrimų paskatino Lietuvoje susidariusi padėtis, kai ėmė trūkti mokslinės paramos patiems eksploatuojant Ignalinos AE. Šioje srityje dirbta ir anksčiau, tačiau buvo atliekami daugiau aplinkotyros darbai, ypač po Černobylio avarijos, kai reikėjo ištirti, kaip ji pakenkė aplinkai. Radioaktyviųjų atliekų susidarymo fizikiniams procesams buvo būtini išsamūs moksliniai tyrimai. Prof. V.Remeikio vadovaujami FI mokslininkai ėmėsi spręsti šį sudėtingą uždavinį nuo pat radioaktyviųjų atliekų susidarymo iki jų sutvarkymo. 2002-2008 metais buvo atlikta maždaug 10 mln. vertės Ignalinos AE užsakymų. Šiuo metu Fizinių ir technologijos mokslų centro tyrėjai įsitraukę į reikšmingus tarptautinius projektus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"