TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Po senąsias Vilniaus kapines

2012 10 31 3:25
Romo Jurgaičio nuotraukos

Gyvenimas ir mirtis visada šalia. Šalia gyvenamųjų namų yra ir kiti, sakytume, amžinieji namai, kurie išlieka tol, kol yra jų šeimininkai, tai yra mirusiųjų artimieji. Pasikeitus kartoms, nelikus artimųjų, šie namai sunyksta patys arba yra sunaikinami.

Nedaug išliko XV-XVIII amžių didikų kapų koplyčiose ar kriptose. O buvo tradicijos: prabangūs katafalkai, speciali bažnyčių puošyba herbais, emblemomis, daugybe alegorinių figūrų, turtus, garbę bei šlovę liudijantys įrašai lentelėse prie karstų, vėliavose, antkapiuose, ypatingi laidotuvių pamokslai. Bažnyčių šventoriuose paprastų parapijiečių kapų paminklai puošnumu neišsiskyrė, dažnai jų iš viso nebuvo, bet užtat daugelį tenkino šventa bažnyčios erdvė, kur kasdien vaikšto kunigas ir tikintieji. Šventorių kapinaites supo mūro tvoros. Karų, gaisrų, epidemijų išvarginti miestiečiai mirties viešai nedemonstravo. Už miesto sienų tuomet buvo laidojamos epidemijų, badmečių, karų aukos.

Romantiškosios Rasos - nacionalinės reikšmės kultūros paminklas.  

Šventorių kapinių Vilniuje neišliko, kaip ir nemažos dalies miesto bažnyčių. Tačiau senieji gyventojai niekur nedingo, jie žiūri į mus pro mažyčius langelius senųjų namų palėpėse, girdi mūsų skubius žingsnius, mato, kaip varstome jų statytų namų duris, džiaugiasi, o gal ir ne, šventiniu šurmuliu aikštėse. Bet amžinųjų, tik jiems statytų namų nebeturi. Ir mes nebeturime, kur jiems uždegti žvakelių...

XVIII amžiaus antroje pusėje Europoje kapinės prie bažnyčių pradėtos uždarinėti, šventoriai - siaurinti, nes miestų plėtrai reikėjo naujų erdvių. Ypač aktualu tai buvo Rusijos imperijoje po 1795 metų. Užgrobtuose didesniuose miestuose reikėjo naujų aikščių paradams, o valdininkams - namų, kurie, suprantama, turėjo būti centruose. Naikinant kai kurias miestuose buvusias kapines kildavo ginčų ir nesutarimų, bet anksčiau ar vėliau vis tiek atsirasdavo nauja aikštė, šaligatvis ar pastatas. Naujosios kapinės už gyvenamųjų kvartalų buvo gera išeitis, tik žmonės nenorėjo jose, nutolusiose nuo bažnyčių ar cerkvių, laidoti artimųjų.

Antkapinis paminklas Rasų kapinėse.  

Pirmosios už miesto

Rasų kapinių steigėja - Misionierių bažnyčia - 1801 metais vargu ar galėjo įsivaizduoti kurianti reikšmingą panteoną. Tai buvo pirmosios Vilniuje ir apskritai Lietuvoje oficialiai įsteigtos kapinės už tuometinio miesto ribų. Dokumentų apie steigimą gausu, ir jau nebereikėtų kartoti klaidingų teiginių apie šių kapinių įsteigimą 1769 ar 1796 metais. Be abejo, Rasų atsiradimą paskatino caro valdžios siekiai pertvarkyti Vilnių, pritaikyti jį kariniams tikslams, steigti naujas valdymo ir administravimo būstines, statyti namus iš Rusijos atkeltiems valdininkams, o tam kliudė vos ne prie kiekvienos bažnyčios ar cerkvės (o jų anuomet buvo gerokai daugiau nei dabar) plytėjusios kapinaitės. Taigi Rasos tapo ne tik pradžia, bet ir sektinu pavyzdžiu. 

Vieta naujosioms kapinėms turėjo būti ne bet kur. Ji rasta Rasų-Ribiškių erozinės kilmės kalvyne, tarp kalvų ir kalvelių, miškų ir gojų. XIX amžiaus autoriai pasakoja, kad čia buvo švenčiama trumpiausia metų naktis - birželio 23-iosios vakarą susirinkusios lietuvaičių minios užkurdavo laužus, šokinėdavo per juos, linksmindavosi ir vaišindavosi. Memuaristas ir dailininkas Eduardas Paulavičius 1882 metais išleistoje atsiminimų knygoje "Prie Vilijos ir Nemuno" rašė: "Išsidėsčiusios nuostabioje vietovėje, pritemdytos šimtamečių pušų bei žalių beržų ir ąžuolų miškelio, paįvairintos banguojančių kalvų ir slėnių, su mįslingais gilumos šešėliais melsvų tolumų peizažuose, tarytum pozuojančiais dailininkui, jos veikiau primena parką, negu liūdesio vietą..." Dabar tik fantazija leidžia įsivaizduoti, kaip jos atrodė.

Antakalnio kapinės - ne tik pirmosios Vilniuje įsteigtos civilinės kapinės, bet ir memorialinių ansamblių kompleksas, vienintelis visoje Lietuvoje.  

1801 metais pastatyti du kolumbariumai - kelių aukštų mūriniai statiniai, į kurių nišas karstus įdėdavo, užmūrydavo, o išorėje pritvirtindavo paminklines lenteles. Taip laidoti tie, kurie nenorėjo, kad jų kūnai būtų užkasti žemėje. Sprendžiant iš statybų skubotumo tiek Rasų, tiek vėliau ir Bernardinų kapinėse, tokių asmenų Vilniuje būta nemažai. XX amžiuje abu kolumbariumai nugriauti: dešinysis (pietinis) 1937 metais, kairysis (šiaurinis) - 1957 metais. Atsiradus tuščiai vietai, dešinėje pusėje buvo laidojami sovietmečio kultūros ir meno veikėjai, o kairėje, prie tako, iškilūs žmonės laidojami ir dabar.

1850 metais tarp kolumbariumų iškilo neogotinė Tomo Tišeckio suprojektuota koplyčia. Kapinės aptvertos, paskui ne kartą plėstos. Koplytėlės ir prabangūs antkapiniai paminklai suteikė joms prašmatnumo ir iškilmingumo. Vietinių meistrų daryti antkapiai puošnumu ir dydžiu neprilygo atvežtiesiems iš garsių Europos paminklų dirbtuvių, bet labiau tiko prie vietos landšafto, buvo šiltesni ir išraiškingesni.

Rasose dabar visada gausu lenkų turistų, atvykstančių pagerbti maršalo Juzefo Pilsudskio, Vilniaus universiteto profesoriaus Julijaus Slovackio tėvo Euzebijaus Slovackio ir kitų garsių tėvynainių. Šiose kapinėse galima laidoti tik šeimų kapavietėse.

Prie Žvyro kalno

Vilniaus vyskupas Adomas Kosakovskis 1806 metų birželio 9 dieną gavo Vilniaus magistrato prašymą leisti vokiečių Šv. Martyno Romos katalikų kongregacijai steigti kapines. Tikriausiai joms jau buvo numatytas žemės plotas netoli miesto, tačiau tada jis nebuvo paskirtas, ir 1809 metais pradėta susirašinėti iš naujo. Rugpjūčio 20 dieną kongregacija gavo vyskupo leidimą Užupio priemiesčio pabaigoje, prie Žvyro kalno steigti kapines, tačiau apžiūrėjus numatytą vietą pasirodė, kad kapinėms skirtu 2,6 ha žemės plotu nelegaliai naudojosi miestietis Martynas Ancipa (jis buvo pasistatęs ten mažą trobelę). Nors Vilniaus miesto taryba kapinių planą patvirtino, bet dėl žemės gražioje vietoje teko pakovoti. Atrodo, galutinį tašką šioje istorijoje padėjo Lietuvos generalgubernatorius generolas Michailas Goleniščevas-Kutuzovas, 1810 metų birželio 18 dieną leidęs Užupyje steigti naujas kapines su sąlyga, kad M.Ancipai už jo trobelę bus atlyginta. 

Šių kapinių senosios centrinės dalies planas su koplyčia, kolumbariumais, pagrindinėmis alėjomis yra klasicizmo stiliaus. Vientisumą pabrėžia ir XIX amžiaus pradžios vartai su varpine, šalia jų vakarinėje pusėje prigludęs sargo namelis bei kiek vėliau pastatyta kapinių įsteigimo koplytėlė. Po koplyčia buvo rūsys, turėjęs katakombą su 51 laidojimo niša.

Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis 1999 metais apgriuvęs kairysis kolumbariumas restauruotas. Taip pat restauruota kapinių įsteigimo koplytėlė. 2005-2010 metais lenkų ir lietuvių bendromis pastangomis Bernardinų kapinėse atlikti technologiniai tyrimai, restauruoti kai kurie paminklai ir koplytėlės, išleista knyga. Čia dabar laidojama tik šeimų kapavietėse.

Restauruota Bernardinų kapinių įsteigimo koplytėlė. /Antano Grinčelaičio nuotraukos   

Memorialų kompleksas

Nuolat kariaujanti Rusija turėjo nemažą kariuomenę, kurioje vergavo įvairių tautybių ir tikybų žmonės. Karių kapinės ten buvo įprastas reiškinys, tačiau Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, tokio dalyko nebuvo. 1809 metais karo ligoninei, įsteigtai buvusiuose Sapiegų rūmuose, kapinėms paskirta 3,93 ha Sapiegų miške. Ten laidoti ligoninėje mirę kariai, vėliau ir vietiniai rusai. Šis plotas Antakalnio kapinėse yra abiejose pagrindinio tako, vedančio prie memorialinio ansamblio, pusėse. 1850 metais tame pačiame Sapiegų miške paskirtas 2,06 ha plotas karių katalikų kapinėms. Uždarius Trinitorių vienuolyną, kuriam jos priklausė, kapinės tapo nebeprižiūrimos, jose pradėta laidoti varguomenė ir elgetos. Gavusios Našlaičių kapinių pavadinimą, jos išliko šiaurės rytiniame dabartinių kapinių pakraštyje, už sovietinių karių memorialo.

1887 metais vykdant Rusijos caro Aleksandro III įsaką dėl karių kapinių steigimo, 1892 metų sausio 4 dienos aktu karinei vadovybei buvo paskirtas 3,27 ha žemės plotas naujoms kapinėms. Jos atiduotos Vilniaus įgulai ir buvo vadinamos Karių, neretai ir Įgulos kapinėmis. Šios kapinės sunaikintos kuriant Antrojo pasaulinio karo dalyvių memorialinį ansamblį 1954-1955 metais. Tuo metu visos Sapiegų miške steigtos kapinės pradėtos vadinti bendru vardu - Antakalnio arba Vilniaus karių kapinėmis. 

1916 metais Antakalnio kapinių teritorijoje įsteigtos Pirmojo pasaulinio karo dalyvių kapinės. Į pietryčius nuo jų yra 1919-1921 metais žuvusių ar ligoninėse mirusių Lenkijos karių memorialas. Šalia buvusios to paties laikotarpio lietuvių karių kapavietės sovietmečiu, platinant kapinių taką, sunaikintos.

Maždaug 1972 metais netoli Antrojo pasaulinio karo dalyvių memorialo pradėjo formuotis žymių kultūros veikėjų memorialinis ansamblis. Antakalnio kapinėse yra Lietuvos laisvės gynėjų memorialas, formuojama valstybės vadovų laidojimo vieta. 2003-iaisiais įrengta 1812 metų prancūzų karių kapavietė. Taigi Antakalnio kapinės - ne tik pirmosios Vilniuje įsteigtos civilinės kapinės, bet ir memorialinių ansamblių kompleksas, vienintelis visoje Lietuvoje.

Kitos 

1809 metais oficialiai paskirtas plotas ant Tauro kalno evangelikų liuteronų kapinėms. 1830 metais šalia skirtas plotas ir evangelikams reformatams. XIX amžiaus pradžioje pradėta laidoti Šv. Stepono bažnyčios parapinėse ir Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapinėse kapinėse (pastarosios sovietmečiu pavadintos Saulės vardu), taip pat stačiatikiams paskirtame plote Liepkalnyje, tačiau šių kapinių įsteigimas dokumentais neįformintas. Evangelikų ir Šv. Stepono bažnyčios kapinės sovietmečiu sunaikintos jų neištyrus ir neaprašius.

Prie brangių kapų

Žymių žmonių kapų yra visose kapinėse. XIX amžiaus pirmoje pusėje garsūs žmonės (visuomenininkai, profesoriai, kunigai) gausiai laidoti Bernardinų kapinėse, tačiau jos greitai užsipildė ir nebeturėjo kur plėstis.

Taip jau atsitiko, kad Rasose atgulė garsiausi ir žymiausi įvairių tautybių Lietuvos žmonės. Čia sugulė epochos, turėjusios didelės reikšmės lietuvių tautai ir Lietuvos valstybės atkūrimui. Galima rengti temines ekskursijas: Vilniaus universiteto profesoriai ir studentai, XIX amžiaus sukilimų dalyviai, Slaptosios organizacijos ir didžiausias Europoje studentų tardymo procesas 1823 metais, Knygnešiai ir daraktoriai, 12 Apaštalų kuopa, Menininkai ir literatai, Didieji mecenatai ir t. t. Šiose kapinėse jau XIX amžiaus antroje pusėje kai kurių asmenų (pvz., Vladislavo Sirokomlės, Aleksandro Dalevskio ir kt.) laidotuvės virto politinėmis manifestacijomis, kuriose skambėjo užšifruoti laisvės šūkiai.

Čia palaidota daug asmenybių, kurios ne tik pasiaukojamai dirbo ir kūrė, bet turėjo ir tebeturi įtakos dabartinėms kartoms. Vis grįžtama prie Jono Basanavičiaus, Mykolo Romerio, Antano Vivulskio, Joachimo Lelevelio, Petro Vileišio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Miko ir Kipro Petrauskų, daugelio kitų darbų ir idėjų. Čia ilsisi daugiau nei 50 asmenų, dalyvavusių tautiniame judėjime XX amžiaus pradžios Vilniuje, aktyviai dirbusių atkuriant valstybę. Rasose ne vienas norėjo būti palaidotas. Poetas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, gyvenęs Lenkijoje, 1927 metais eilėraštyje "Prie brangaus kapo" rašė: "Pridenk, šventoji Vilniaus žemele,/ Mane, kai baigsiu šios žemės kelią.../ Ir aš norėčiau Rasuos miegoti,/ Tėvynę brangią, laisvą sapnuoti..."

Rasos yra politinės laisvės, valstybės simbolis. Čia susipina būtasis ir esamasis laikas, o būsimasis priklauso tik nuo mūsų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"