TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Po vienu stogu - trys Punsko lietuvių šeimos kartos

2011 10 18 9:00

Garsaus lietuvių ir lenkų kilmės poeto vardu pavadintoje gatvėje jau daug metų po vienu stogu darniai gyvena trys Punsko lietuvių šeimos kartos.

Punsko aikštė greta Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios ir apleistos buvusios špitolės dar tik budo po rudens rytmečio žaros: miestelis tarsi skendėjo rūke, pagrindinė Adomo Mickevičiaus gatvė buvo beveik tuščia.

Didesnė dalis - lietuviai

Ankstų rudens rytmetį neskubėjome belstis į A.Mickevičiaus gatvėje esančius Punsko lietuvių namus. Kelias Punsko link pro Marijampolę, o ir toliau, kirtus Lietuvos sieną, buvo gana tuščias, atbildėjome anksti, tad turėjome laiko pasidairyti po Punską, kuriame prieš keletą mėnesių nuvilnijo ne itin malonūs, politinį atspalvį turintys įvykiai, nukreipti prieš miestelyje gyvenančius lietuvius.

Punskas (lenk. - Puęsk) - nedidelė gyvenvietė Lenkijos šiaurės rytuose. Dar tiksliau - Punsko valsčiuje, Seinų apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Jame gyvena apie 1050 gyventojų, iš jų 75 proc. - lietuviai.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad maždaug XV amžiaus pradžioje čia atsikėlė lietuviai nuo Merkinės ir Punios. Jie pavadino ežerą Punia, nuo jo kildinamas ir gyvenvietės pavadinimas - Punskas. Ši gyvenvietė įkurta viena pirmųjų, tuo pačiu metu kūrėsi ir Berznykas, Seinai, Kreivėnai.

Gyvena puikūs žmonės

Prie bažnyčios mūrinės tvoros ankstyvą rytą darbavosi zakristijonas Silvestras Aleksa - degino surinktus nuo šventoriaus medžių nukritusius pageltusius lapus. Nuo laužo sklindantys dūmai, trumpam apgaubę XVI amžiuje pastatytą bažnyčią, gan greit išsisklaidė kaip ir drėgnas nuo šalia jaukaus miestelio ežero pakibęs rūkas.

Zakristijonas kalbus žmogus, pats pasidomėjo, kas tokie būsime, kad sumanėme paprastą dieną ankstyvą metą ateiti į bažnyčią.

"Iš karto supratau, kad būsite ne vietiniai. Kokiu reikalu atvykote į Punską?" - pasiteiravo zakristijonas Silvestras, tvarkydamas bažnyčios aplinką. Juk ruduo, medžiai apsinuogindami lapais nukloja visą šventorių. Sužinojęs, kad ketiname apsilankyti pas lietuvius, nudžiugo: daugiau reikia rašyti apie Punską. Čia esą gyvena puikūs, tikintys žmonės. "Bažnyčioje pamaldos vyksta lenkų ir lietuvių kalbomis. Žmonės gali rinktis, į kurias pamaldas nori ateiti", - pasakojo zakristijonas.

Ar iš tiesų Punske tarpusavyje nesutaria lietuviai ir lenkai, kurie čia gyvena nuo senų laikų? Kodėl bandoma sukiršinti dvi draugiškas tautas, kurioms likimas lėmė gyventi kartu? Tačiau šis klausimas, lankantis Punske, buvo ne esminis - į tai tegu atsako tie, kurie raudonai uždažė pakelės miestelio lietuvišką pavadinimą ir ištepliojo paminklą, skirtą lietuviško klojimo teatrui paminėti.

Kiek vėliau, lankantis Punsko lietuvių šeimoje, muitininku dirbantis S.Liaukevičius gana tvirtai atsakys, kad visų miestelyje gyvenančių žmonių - ir lietuvių, ir lenkų - namuose nėra jokios politikos. Be abejo, šis nemalonus atvejis sukėlė daug kalbų miestelyje, tarp vietos gyventojų net kilo nerimo, kodėl čionai atvilnijo tokie neramumai.

"Jei atvažiavote dėl tų įvykių, pataikėte ne tuo adresu. Daug metų čia gyvename. Negirdėjome, kad kuriame nors kaimynų kieme būtų kilęs ginčas tarp lietuvių ir lenkų dėl tautinių dalykų. Mes norime ramiai gyventi", - teigė Sigitas ir pridūrė, kad net neverta tęsti šios diskusijos. Jų namuose tautinis klausimas neegzistuoja.

Žinoma, mums terūpėjo sužinoti, kaip gyvena Punsko lietuviai. Jei čia mūsų tautiečiams būtų taip blogai, vargu ar su seneliais ir tėvais liktų gyventi jaunoji punskiečių karta.

Neišsibarstė kas sau

A.Mickevičiaus gatvėje stovinčiam Grigučių šeimos namui negresia tuštėjimo metas, kaip tai dažnai atsitinka, kai užaugę vaikai palieka tėvus. Jau daug metų po vienu stogu gyvena trys Punsko lietuvių šeimos kartos: Teresė ir Vytas Grigučiai, jų jaunesniosios dukters šeima - Alicija ir Sigitas Liaukevičiai, ir du jų sūnūs - Rimas ir Gintaras.

Tiesa, Grigučių vyresnioji duktė Violeta prieš 22 metus išvyko gyventi į Kanadą, ten sukūrė savo šeimą ir augina tris vaikus.

Su tėvais Punske pasiliko Alicija, ji jau tada aiškiai suvokė, kodėl pasirinko tokį gyvenimą. Vėliau, kai susitikome, ji pasakė: "Neišsibarstėme, kas sau. Neišsilakstėme. Kažkam reikėjo likti namuose su tėvais, be to, mama sunkiai susirgo. Tokia daugelio punskiečių šeimų tradicija - vienų tėvų nepaliekame, kai jie sensta ar serga."

Tėvas V.Grigutis pirmą namą pastatė dar tada, kai šeima gyveno Suvalkuose. Šis pastatas Punske - jau antras. Senas namas su nedideliu siauru sklypu dabar išgyvena naujus laikus - šalia prasidėjo statybos. Po ilgų derybų kaimynas sutiko žentui parduoti septynis arus žemės. Kaip ir anksčiau, kai buvo rekonstruojamas senas namas ir buvo pristatytas dar vienas aukštas, statyboms vadovauja šeimos vyriausiasis, 71-erių V.Grigutis.

Sūnus studijavo Lietuvoje

Liaukevičių vyresnysis sūnus Rimas, kaip ir jo brolis Gintaras, puikiai kalba lietuviškai. Vaikinas šiemet baigė aukštojo mokslo studijas Lietuvoje ir grįžo į gimtąjį Punską, susirado darbą Suvalkuose. Neieško laimės svetur.

Punskietė A.Liaukevičienė mus pasitiko prie namų vartelių, skubėjo juos atidaryti. Grindinys išgrįstas spalvotomis trinkelėmis. Mozaikos piešinys - lyg vaiskus mėlyno dangaus atspindys. Alicija - rašto autorė. Takeliu atskubėjo šeimos augintinis. Šuo visą laiką sukiojosi aplink, kol bendravome su šeimininkais. Nė per žingsnį nesitraukė ir tuomet, kai fotografavome visą šeimą svetainėje.

Dabar šuo turi šaunią kompaniją - du mažus, juodą ir baltą, kačiukus, jie neseniai atsirado šiuose jaukiuose namuose. Pasak Alicijos, namai be augintinių - ne tokie jaukūs ir šilti.

Kai vėliau buvom pakviesti pakilti į antrą aukštą, kur yra dukters Alicijos šeimos svetainė ir trys miegamieji, galėjom pamatyti akvariumą su egzotiškomis žuvytėmis. Sūnūs Rimas ir Gintaras apie kiekvieną iš jų gali papasakoti daugybę nepaprastų istorijų.

Ketvirto aukšto neprireiks

Vidun neskubėjome eiti - gražiai sutvarkytame kieme dar žydėjo rudeninės gėlės, žaliavo veja, viliojo medinė pavėsinė. Iš lauko pusės gana aiškiai matoma, kaip namas metams bėgant - dukrai sukūrus šeimą, augant anūkams - vis kilo į viršų, kad visiems užtektų vietos.

Beje, ketvirto aukšto neprireiks - šalia bus statomas dar vienas namas, dabar jau, matyt, Liaukevičių vaikaičiams.

Alicijos tėvai Grigučiai į Punską atsikėlė gyventi maždaug prieš 40 metų. Šiame name užaugo abi jų dukros Alicija ir Violeta. Namas stovi pačiame miestelio centre. Sklypas nedidelis, įsispraudęs tarp kitų pastatų, nutįsęs nuo gatvės gilyn į laukus.

Viena dalis kiemo apželdinta gėlėmis ir veja, centre stovi medinė pavėsinė. Už jos kiek toliau - dar vienas pastatas, jame įrengta pirtelė ir garažas. Po dengtu stogu - patogus įvažiavimas. Ši vieta tinka jaukiam pasisėdėjimui, pasikaitinus pirtelėje. Čia stovi ir moderni lauko krosnelė su ratukais, sumanius visada galima išsikepti gardžių kepsnių.

Žentas augina sodą

Prie garažo pamatėme besisukinėjantį S.Liaukevičių. Kaip ir jo žmona Alicija, pasidžiaugė neseniai įrengta pirtele atnaujintame buvusiame ūkiniame pastate. Vyras užsiminė, kad jau kuria planus, koks ateityje bus visas sklypas.

Nupirkta iš kaimyno žemė ne itin patogi ką nors statyti. Kad toje vietoje būtų galima statyti namą, reikia žemėmis užpilti ir išlyginti nuožulnumą. "Jei būčiau žinojęs, kad kaimynas parduos savo sklypą, būtume nedarę stiklinio šiltnamio. Dabar jis stovi ne vietoje, vos ne sklypo centre", - guodėsi keblumais Sigitas.

Kas bus naujoje sklypo dalyje, Grigučių žentas jau suplanavęs - prie pirtelės būtinai įrengs baseiną. Ši naujiena šiek tiek nustebino Aliciją, ji apie tai pirmą kartą išgirdo tik tuomet, kai vyras pasakojo žurnalistams. Ji juokėsi, esą kartais gerai, kai namuose kas nors apsilanko - apie naujoves tada išgirsti. "Nieko nuo tavęs neslepiu, Alicija. Tu visada viską pirmoji išgirsti", - šypsodamasis švelniai aiškino Sigitas.

Pats jis negali rūpintis statybų reikalais, nes eina tarnybą muitinėje. "Mano pareiga remti sklypo rekonstrukciją, - vėl šypsosi S.Liaukevičius. - Be to, manęs pernelyg netraukia tokie darbai. Man labiau patinka rūpintis mūsų sodu, kuris yra netoli Punsko."

Alicija patenkinta savo vyru, rūpestingu šeimos tėvu. "Sigitas kai tik turi laiko, vis sodan važiuoja. Valgome tik savo obuolius ir kriaušes", - sakė ji.

Sienomis neatsitvėrė

Prieš kelerius metus buvo rekonstruotas senas namas. Tada irgi visus statybos darbus atliko šių namų šeimininkas V.Grigutis. Kai buvo iškeltas trečias aukštas, gyventi tapo erdviau. Čia dideliame kambaryje įrengtas židinys, be to, yra ir atskiras vonios kambarys. Kampe stovi treniruokliai.

Šią vasarą per atostogas į svečius buvo atvažiavusi vyresnioji duktė Violeta su šeima - visi apsigyveno trečiame aukšte. Sigitas užsiminė, kad šį aukštą įrengė vienam iš sūnų, bet nė vienas jų nenori ten keltis. Abu turi po savo kambarį antrame aukšte prie jų miegamojo ir šeimos svetainės.

Antrame aukšte atsirado didelis balkonas su terasa. Nuo čia - puikus vaizdas į pievas. Vasarą čia smagu įsitaisyti fotelyje ir mėgautis vakaro ramybe, bet rudenį dėl žvarbaus oro smagiau būti viduje.

Pirmame aukšte gyvena Alicijos tėvai. Jos mamai Teresei būtų ypač sunku kasdien lipti laiptais į viršų. Įsiterpusi į pokalbį T.Grigutienė pasakė: "Sienomis neatsitvėrėme vieni nuo kitų - mums nėra dėl ko pyktis. Tiesa, pasiskirstėme aukštus, kad vieni kitiems netrukdytume. Valgome vienoje svetainėje. Buvau nuvažiavusi pas dukrą į Kanadą. Svetimoje šalyje nenorėčiau gyventi, artimesnis savas kampas. Jau daug metų visi kartu gyvename po vienu stogu, dalijamės sėkmėmis ir sunkiomis valandomis. Kai susirgau, manimi rūpinasi duktė su žentu. Šiemet anūkas Rimas baigė mokslus - tai didelis džiaugsmas mums visiems. Dar didesnis džiaugsmas, kad jis yra su mumis. Vadinasi, mūsų namai turi būti didesni, kad anūkai turėtų savo pastogę."

Kartu prie didelio stalo

Bendroje nuotraukoje nėra šeimos vyriausiojo - tėvo V.Grigučio. Jis stato namą anūkams. Šeimos galva nuo darbo atsitraukė tik tuomet, kai atėjo pietų metas. Visa šeima lyg per šventes susėdo svetainėje pirmame aukšte prie didelio stalo. Tądien gardų mėsos patiekalą su sūnumis gamino žentas Sigitas. Beje, jis niekada neatsisako pašeimininkauti, kai lieka laiko nuo tarnybos. Alicija tokiam vyro pomėgiui neprieštarauja, priešingai, jai malonu, kad yra kam ją pavaduoti virtuvėje. "Šeimos šventės visada švenčiamos prie šio stalo. Vietos visiems užtenka, net ir tuomet, kai į tėvų namus atvažiuoja sesuo Violeta su vaikais. Jos vyras Punske lankėsi pirmą kartą nuo tada, kai išvažiavo į Kanadą prie šešiolika metų. Dabar, kai prie pirtelės yra kur pasivaišinti, abu sūnūs labiau mėgsta ten su draugais vakaroti. Taip ir namie ramiau, anūkai netruko ilsėtis seneliams", - šypsodamasi pasakojo Alicija ir pasidžiaugė, kad vietos bus dar daugiau, kai bus pastatytas naujas namas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"