TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Policininkai - savo profesijos įkaitai

2007 07 03 0:00
Psichologė I.Merkevičienė pripažįsta, kad darbas policijoje sutrikdo ne vieno pareigūno vidinę pusiausvyrą.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

Su tamsiąja gyvenimo dalimi nuolat susiduriantiems policijos pareigūnams, anot psichologų, laikui bėgant pritrūksta vidinės harmonijos. Patys pareigūnai aiškina, kad juos labiausiai slegia visuomenės požiūris, mat dar labai gaji nuomonė, jog policininkas - būtinai blogas.

Kiekviena profesija tarsi uždeda spaudą ją pasirinkusiam žmogui. Policininkai kasdien mato smurtą, nusikaltimus, jų aukas. Pareigūnų darbas - ištisa visuomenės skaudulių ir blogybių virtinė. "Policininkams darbe trūksta balanso, harmonijos, - sakė LŽ kalbinta psichologė Ieva Merkevičienė, dirbanti Policijos departamente. - Pavyzdžiui, medikai susiduria ne tik su mirtimi, bet ir su gimimu. Pareigūnai mato tik blogąsias gyvenimo vietas. Žinoma, galima sakyti, kad jie labiau nutuokia apie realų gyvenimą, žino, kas vyksta."

Tačiau psichologė pripažino, jog tai turi veikiau neigiamą poveikį. Jis gali išmušti žmogų iš pusiausvyros, sutrikdyti jo ramybę.

Sumuštinio dėsnis

I.Merkevičienė teigė negalinti pasakyti, kiek pareigūnų kreipiasi į ją arba jos kolegas per savaitę ar mėnesį. Pokalbiai būna konfidencialūs, jie niekur nefiksuojami, neregistruojami. Taip siekiama išsaugoti privatumą. Psichologai skatina pareigūnus kreiptis į juos kuo dažniau, tačiau patys pripažįsta, kad ateina nedaugelis.

"Kreipiasi dėl įvairiausių problemų. Bendražmogiškų. Kalbamės apie vadovavimą, santykius kolektyve. Pareigūnai padejuoja ir dėl mažų atlyginimų", - pasakojo I.Merkevičienė. Tačiau policininkai beveik visada prabyla apie bėdas, kurios daugiau ar mažiau susijusios su jų darbu. Viena didžiausių - vadinamasis sumuštinio dėsnis.

"Pareigūnai spaudžiami iš dviejų pusių. Viena vertus, juos purvais drabsto visuomenė, kita vertus, slegia viršininkai", - LŽ teigė antiteroristinės policijos operacijų rinktinės "Aras" vadovas Viktoras Grabauskas. Eiliniai policijos patruliai itin dažnai patiria visuomenės nepasitenkinimą, kuris kai kuriais atvejais net virsta neapykanta.

Policijos departamento psichologė tvirtino, esą apklausa rodo, kad 6 iš 10 Lietuvos gyventojų pasitiki pareigūnais, tačiau į nusikaltimų ir nelaimių vietas vykstantys policininkai kalba ką kita. "Dėl neigiamo visuomenės požiūrio labai kenčia jauni, neseniai dirbti pradėję kolegos, - dėstė Vilniaus patrulių rinktinėje jau daugiau kaip 10 metų dirbantis Arvydas (vardas pakeistas - aut.). - Iš pradžių jie patiria didžiulį diskomfortą, kai pagal iškvietimą atvykusį pareigūną iškoneveikia ne tik įtariamasis, bet ir jo auka. Tie, kurie dirba ilgiau, reaguoja ne taip jautriai, tačiau vis tiek labai dėl to išgyvena."

Pasak Arvydo, dauguma Vilniaus rajono gyventojų yra vienaip ar kitaip susidūrę su policija. Tačiau tik nedaugelis jų prisipažįsta pasielgę nederamai ir suvokia, kad niekuo dėtas pareigūnas tik vykdė savo pareigą. Nepasitenkinimą dažniausiai reiškia tie, kurie yra nukentėję nuo nusikaltėlių, o šie nebūna sulaikyti ar rimčiau nubausti. Tokiais atvejais niekas neabejoja, kad kaltas policininkas.

Atsidavusiųjų nedaug

Kas esant tokioms sąlygoms, kai uždarbis menkas, darbas rizikingas, laiko žmones tarnyboje? "Turime tikrų fanatikų, kurie dirba bet kokiomis sąlygomis. Tačiau jų mažai. Dauguma mąsto taip: jei niekur nepritampu, einu į policiją. Atmestinai dirbančių pareigūnų nepataisys ir algų kėlimas. Reikia pritraukti naujų žmonių, kurie žinotų, kad į jų vietas, jei nesusidoros su darbu, iš karto rasis keletas kitų kandidatų", - svarstė V.Grabauskas.

Arvydas kolegų darbo policijoje motyvus įvardijo paprastai. Esą vieni jų dirba tikėdamiesi geresnių laikų. "Metų metus laukiame, kol bus padidintas finansavimas", - liūdnai šmaikštavo jis. Pasak policininko, nėra ko slėpti, kad nemažai ateinančiųjų į policiją tiesiog nori pasipelnyti. Tačiau esama ir tokių pareigūnų, kurie dirba tvirtai tikėdami, jog yra reikalingi. "Tikrai skauda širdį, kai matai močiutę, iš kurios narkomanas atėmė visą pensiją. Tada atsiranda ir entuziazmas, ir noras dirbti, kad tokių atvejų nebūtų", - pabrėžė Arvydas.

Pareigūnai labiau pastebimi

Lietuva liūdnai garsėja dideliu savižudžių skaičiumi. Ne paslaptis, kad jų pasitaiko ir tarp policijos pareigūnų. Neseniai toks tragiškas įvykis vėl nuskambėjo per Lietuvą. Į darbą atėję kolegos rado pasikorusį pareigūną. Šnekėta, kad kalbos apie jo etato naikinimą pribaigė visada linksmą ir šnekų vyrą. Esą jis buvo paėmęs nemažą paskolą ir supratęs, jog praradęs darbą nebegalės jos grąžinti. Tikrų motyvų dabar jau niekas nepatvirtins.

Psichologė I.Merkevičienė sako, kad lemtinga žmogų ištikusi nelaimė visada būna tik paskutinis lašas. Priežasčių reikia ieškoti visame jo gyvenime, šaknys dažnai slypi net vaikystėje. "Kad policininkai žudosi dažniau negu kitų profesijų žmonės, tėra mitas. Pagal statistiką pareigūnai rečiau pakelia ranką prieš save", - tvirtino I.Merkevičienė.

Jos tikinimu, tiesiog pareigūno savižudybė labiau krinta visuomenei į akis. Apie tokius atsitikimus plačiai praneša žiniasklaida.

Vilniaus policijos vadovas Sigitas Mecelica taip pat paneigė minėtą mitą. Jis sakė girdįs tai pirmą kartą.

Tačiau esama ir kitokių nuomonių. Buvęs "Aro" rinktinės psichologas Darius Radkevičius, laikomas vienu geriausių specialistų šalyje, kartą yra sakęs, kad dažnai pareigūnais tampa ambicingi, tačiau pasąmonėje į savižudybę linkę žmonės. Jie renkasi rizikingą profesiją, nes, kaip kalbama, nori adrenalino.

Anot D.Radkevičiaus, policininko profesija neretai vilioja tuos, kurie yra patyrę psichologinį ar net fizinį smurtą. Jie vadovaujasi nesąmoningu noru jaustis stipriu, aukštesniu, svarbesniu už kitus. Tai kas, kad yra žemiausio rango policininkas tarnyboje. Jis - vadas, kurio visi privalo klausyti.

Tačiau I.Merkevičienė nemano, jog ši versija atitinka tikrovę. Pasak psichologės, galbūt ir esama tokių policininkų, tačiau nedaug. "Dauguma pareigūnų niekam nenori keršyti, - kalbėjo ji. - Ar nepagalvojate, kad jų siekį dirbti policijoje skatina tvarkos poreikis, noras globoti skriaudžiamuosius."

Psichologei antrino ir S.Mecelica. Vilniaus policijos vadovas sakė, kad jo vaizduotėje idealus policininkas yra tas, kurio pasąmonėje užprogramuota pagalba žmogui.

Popieriukų nerašinėja

Kiek teko bendrauti su pareigūnais, jie vengia, nors ir anonimiškai, kreiptis į profesionalius psichologus. Ypač jei tai susiję su vidiniais išgyvenimais. Neva prašydamas psichologo pagalbos pasirodai esąs silpnas.

Tačiau patys specialistai tikisi, jog tokia nuomonė laikui bėgant keisis. Anksčiau policijoje psichologų beveik nebuvo. Specialus psichologas jau seniai dirba "Are", bet jo funkcijos - ne išpažinčių klausytis, o būti derybininku per "Aro" operacijas, atrinkti tarnybai rinktinėje tinkamus asmenis.

Vėliau psichologų etatų buvo įsteigta Policijos departamente ir kai kuriuose didžiuosiuose komisariatuose. "Turime dvi psichologes. Jos čia popieriukų nerašinėja, kaip galbūt įsivaizduojate, - net pyktelėjo S.Mecelica. - Psichologės dalyvauja mokymuose, kalbasi su priimamais ar paaukštinamais pareigūnais. Jų patarimu įrengėme specialų kambarėlį policininkams pailsėti. Abi yra įgijusios būtent psichologių specialybę."

Pasak S.Mecelicos, pareigūnui, kuris tarnyboje nuolat jaučia įtampą, kartais tiesiog būtina psichologo pagalba. Mat kasdieniame darbe reikia išsaugoti vidinę ramybę, net jei kas nors išmuša iš pusiausvyros. "Ir su chuliganu galima kalbėtis ar imtis fizinių veiksmų skirtingai", - įsitikinęs Vilniaus policijos vadas.

Psichologė dirba ir pareigūnus aptarnaujančiame medicininės reabilitacijos centre, esančiame Trakuose. Į ją dažnai kreipiasi ne tik norintieji pasidalyti savo bėdomis, bet ir tie, kuriems per tarnybą atsitiko nelaimė: sulaikant buvo sužalotas ar net nušautas žmogus. Tokie policininkai nėra verčiami kreiptis į psichologą, eina tik savo noru. Nužudymo našta sunkiai pakeliama net tam pareigūnui, kuris puikiai suvokia, kad tiesiog vykdė savo pareigą.

Policijos psichologai atlieka nemažą tiriamąjį darbą, kuria metodikas, kaip iš kandidatų į pareigūnus ar į aukštesnes pareigas atrinkti tinkamiausią. Tačiau viena, ko gero, humaniškiausių jų misijų - padėti žmonėms nepalūžti dvasiškai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"