TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Politika Lietuvoje tapo verslu

2015 01 14 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Nors Seimas prieš kelerius metus uždraudė verslo ir smarkiai apribojo piliečių paramą partijoms, teisėsaugos tyrimai ir viešoji stebėsena atskleidžia: politinių organizacijų apetitas pinigams niekur nedingo. Politikų ir verslo santykius stebintys specialistai įsitikinę: partijos ir toliau kaupia juodąsias kasas, o jose sukasi ne tūkstančiai, bet milijonai.

Partija „Tvarka ir teisingumas“ (TTP) išgyvena neramius laikus: užuot planavusi vos po kelių mėnesių vyksiančių rinkimų į savivaldybių tarybas kampaniją, ši politinė organizacija priversta suktis iš padėties, teisėsaugininkams keliant įtarimus dėl galimų „tvarkiečių“ ir su jais susijusių verslininkų korupcinių veiksmų vykdant viešuosius pirkimus pavaldžioje Vidaus reikalų ministerijoje.

Abejonių dėl lėšų skaidrumo šešėlis toliau persekioja ir juodosios buhalterijos byloje įklimpusią Darbo partiją. Šįkart po didinamuoju stiklu atsidūrė partijos kandidatų į Vilniaus savivaldybę aukos savo rinkimų kampanijai: esą kai kurie jų rinkimams negaili dešimčių tūkstančių litų asmeninių lėšų, nors yra deklaravę paimtas paskolas ir gana kuklius atlyginimus.

„Pastarieji įvykiai tik patvirtina svarstymus, kad 2011 metais prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotas ir Seimo priimtas įstatymas, kuriuo uždraustos juridinių asmenų aukos politinėms partijoms ir smarkiai apribota fizinių asmenų parama, neužkirto kelio partijoms kaupti juodąsias kasas. Akivaizdu, kad iš politikos Lietuvoje padarytas verslas, o politinės galios panaudojamos jam proteguoti ir iš to turėti naudos“, - LŽ teigė Seimo narys, buvęs STT Panevėžio valdybos pirmininkas Povilas Urbšys.

Vieša: turi visi

2004-aisiais kilusio pirmojo tokio masto skandalo įkarštyje, STT agentams atlikus dokumentų poėmius keturių parlamentinių partijų būstinėse, kai kilo įtarimų dėl neskaidriai iš verslo struktūrų gautų pinigų, socialdemokratų garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas viešai patvirtino: daugelis partijų turi savo juodąsias kasas, kurios nuolat papildomos šešėlinio verslo pinigais.

"Dažnai būna taip, kad verslininkas nenori pinigų oficialiai pervesti į partijos kasą, vengia, kad jo pavardė būtų oficialiai minima. Tuomet jis ir sako politikui: "Galiu tau duoti grynaisiais." Vadinasi, pinigai padedami į juodąją partijos kasą, ir viskas. Nėra ko slėpti - tokie dalykai visada egzistavo visose partijose", - 2004-ųjų liepą kalbėjo A. Sakalas. Jis tvirtino, kad partijos naudoja įvairius pinigų plovimo metodus, o labiausiai paplitęs - iš verslininkų gautus pinigus prieš rinkimus padalyti partijos nariams, jie šias lėšas oficialiai įneša į partijos kasą kaip asmenines aukas.

Politinėms partijoms prireikė beveik dešimties metų ryžtis įstatymu apriboti iš verslo ir privačių asmenų gaunamas aukas. Tik 2011 metais prezidentė inicijavo partijų finansavimo įstatymų pakeitimus, tokią poziciją sustiprinusi Viešųjų pirkimų tarnybai (VPT) vadovavusio Žydrūno Plytniko pateiktais duomenimis. Jie bylojo, kad partijoms ir politinėms kampanijoms aukojančios įmonės atsigriebdavo per viešuosius pirkimus - kai kuriais metais beveik pusės visų viešųjų pirkimų vertės užsakymų gaudavo būtent partijų rėmėjai. Esą per šešerius metus politines kampanijas maždaug 24 mln. litų parėmusios įmonės laimėjo beveik pusę per tuos metus vykusių didesnių viešųjų pirkimų, kurių bendra vertė siekė beveik 21 mlrd. litų.

Žydrūnas Plytnikas/Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Suneša milijonus

Prieš kelis mėnesius posto VPT netekęs Ž. Plytnikas LŽ tvirtino matąs, kad suvaldyti partijų apetitų, įstatymais apribojus paramos teikėjus, nepavyko. Pasak jo, tiek valdančiosios, tiek opozicinės partijos ieško būdų, kaip papildyti kišenes, o per viešuosius pirkimus, kuriuose kasmet sukasi apie 4 mlrd. eurų (apie 15 mlrd. litų), proteguojant „savas“ įmones į juodąsias kasas sunešami milijonai.

„Pažiūrėkime: ministerijas valdantys ministrai skirsto europines lėšas, projektams vykdyti parenkamos su viena ar kita partija susijusios įmonės, su jomis aptariamos nelegalaus finansavimo sąlygos. Tam pasitelkiamos ne tik verslo organizacijos, bet net ir pačių partijų ar jų atstovų bei artimųjų steigiamos įmonės. Žinoma, patys ministrai procese tiesiogiai nedalyvauja: jie numato žmones, kurių funkcija – lėšų partijai paieška. Jie infiltruojami į viešųjų pirkimų komisijas, skiriami patarėjais ir rūpinasi konkrečiais projektais. Dėl šios aplinkybės VPT nuolat likdavo „už borto“. Mes juk matydavome, kaip, pabandžius reguliuoti netinkamomis sąlygomis vykdomus viešuosius konkursus ar juos nutraukti, kildavo didžiulis triukšmas ir politikų pasipiktinimas“, - kalbėjo buvęs tarnybos vadovas.

Pasak Ž. Plytniko, juodais pinigais partijos apsirūpina ne tik per ministerijas. Esą politinėse organizacijose yra konkretūs asmenys, ieškantys lėšų šaltinių, šiai veiklai taip pat samdomi teisininkai, advokatai, konsultacinės įmonės, viešųjų ryšių bendrovės.

Egzistuojant partijų „juoduosius iždininkus“, atsakingus už nelegalių pinigų atitekėjimą į partijų kišenes, neabejoja ir P. Urbšys. Pasak jo, tai patvirtina neretai į viešumą iškylančios žinios, kai partijų lyderiai mūru stoja už savo partiečius, įsipainiojusius į korupcijos skandalus.

„Prisiminkime vieno socialdemokratų lyderio – vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus, rinkimų kampanijos metu nutverto su kyšiu, istoriją. Prisiminkime ankstesnį skandalą, kilusį dėl Liberalų ir centro sąjungai atstovavusio tuometinio sveikatos apsaugos viceministro Artūro Skiko paimto kyšio – jis viešai pareiškė ėmęs pinigus ne sau, bet partijai. Prisiminkime skandalą dėl Tėvynės sąjungos vicepirmininko Vito Matuzo, tapusio įtariamuoju korupcijos byloje: nors jo įgaliojimai partijoje buvo sustabdyti, Seimo rinkimuose jis buvo paremtas suma, už kurią didesnę gavo tik Andrius Kubilius. Šiuose savivaldybių rinkimuose Radviliškyje konservatoriai kelia buvusio mero Antano Čepononio, kaltinamo korupciniais nusikaltimais, kandidatūrą. Prisiminkime TTP atstovavusio Vilniaus vicemero Evaldo Lementausko istoriją – Seimas net neleido panaikinti jo teisinės neliečiamybės. Tokie atvejai patvirtina, kad kiekvienoje partijoje yra neskaidrių schemų, o jose dalyvaujantys politikai, pakliuvę į teisėsaugos akiratį, būna globojami partijų vadovų“, - kalbėjo savarankiškai į Seimą patekęs buvęs teisėsaugininkas.

Kęstutis Braziulis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Žinomos schemos

Nepriklausomas saugumo konsultantas, buvęs kontržvalgybininkas Kastytis Braziulis, remdamasis ilgalaike patirtimi, teigia, kad partijų juodosios kasos gali būti pildomos iš kelių šaltinių. Pasak jo, vienu atveju partijos gali būti remiamos neaiškios kilmės pinigais: lėšos atkeliauja iš kitų valstybių, nuskalstamo pasaulio sandorių ir panašiai. Jas atsekti sudėtinga, nes paprastai pinigai keliauja per kitose valstybėse esančius bankus bei lengvatinio apmokestinimo kompanijas, išgryninami irgi ne Lietuvoje, o į mūsų šalį įvežami grynaisiais. Kitas finansavimo šaltinis – įvairių valstybės įstaigų ir organizacijų skelbiami viešieji pirkimai, ypač skirstant europinę paramą.

„Juodieji pinigai tarsi neegzistuoja: jų niekas nemato, jie neįnešami į sąskaitas, jais nevykdomi pervedimai. Tai – atsiskaitymai grynaisiais pinigais. Tarkime, viena bendrovė per politinius ryšius laimi milijoninį viešųjų pirkimų konkursą. Laimėtoja sudaro sutartį su kita bendrove, ta – su trečia, o ši samdo viešųjų ryšių įmonę, organizuojančią gražų renginį, kuriame lyg netyčia atsiranda partijos žmonės, atsiduriantys pačiame dėmesio centre. Jie už reklamą tiesiogiai nemoka, bet ją gauna“, - aiškino K. Braziulis.

P. Urbšio teigimu, didžioji dalis juodųjų pinigų panaudojama paslėptai partijų politinei reklamai. Tai situacijos, kai reklamą savo vardu užsako su politikais oficialiai nesusijusi įstaiga, viešųjų ryšių kompanija, bet iš tiesų reklamuojama kokia nors politinė partija, o realiai išlaidos dengiamos politikų juodaisiais pinigais.

Dar vienas būdas legalizuoti juodąsias pajamas, pasak P. Urbšio, yra įstatyme numatyta galimybė rinkimų kampanijos metu partiečiams aukoti savo organizacijai. „Politikai turi teisę aukoti savo partijai, bet neretai susidaro įspūdis, kad tai nėra jų pačių pinigai, bet, tarkime, iš juodosios kasos padalytos lėšos. Aš netikiu, kad Seimo narys, deklaravęs paimtą nemažą paskolą, gali skirti kelias dešimtis tūkstančių asmeninių pinigų savo partijos rinkimų kampanijai“, - tvirtino Seimo narys.

Pasak P. Urbšio, įsisenėjusią politinės korupcijos problemą Lietuvoje reikia spręsti ne priešokiais, bet sutelktomis visų atsakingų institucijų – Seimo, valstybinės mokesčių inspekcijos, Vyriausiosios rinkimų komisijos ir kitų – pastangomis. „Tačiau sprendimai priklauso nuo politinės valios, o šiandien mūsų politika, deja, kuo toliau, tuo labiau yra kriminalizuojama“, - teigė buvęs teisėsaugininkas.

. . .

Didžiausi politinės korupcijos skandalai

2004 metų vasarą STT surengė reidus į keturių didžiųjų partijų - liberalcentristų, socialdemokratų, socialliberalų ir konservatorių - būstines, paėmė ten saugotus dokumentus: ieškota duomenų apie galimus neteisėtus ryšius su verslo struktūromis ir jų pildytas politinių organizacijų juodąsias kasas. Buvo įtariama, kad konservatorius Arvydas Vidžiūnas, socialliberalas Vytautas Kvietkauskas ir socialdemokratas Vytenis Andriukaitis galėjo imti kyšius nuo 25 iki 95 tūkst. litų iš įmonių grupės "Rubicon group" už įtaką priimant įvairius teisės aktus. Tais pačiais metais įtarimai politikams buvo panaikinti, prokurorams nesurinkus pakankamai kaltės įrodymų.

2006 metais Seimui pradėjus parlamentinį Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimą, per kurį nagrinėti ir Rusijos koncerno "Gazprom" tarpininkės "Dujotekanos" ryšiai su aukštais valstybės pareigūnais, tuometinis bendrovės prezidentas Rimandas Stonys paviešino informaciją apie neoficialiai Tėvynės sąjungai- Lietuvos krikščionims demokratams teiktą paramą. "Dujotekana" šią partiją finansuoja, ko gero, jau daugiau nei dešimtmetį", - viešai pareiškė verslininkas.

VSD skandalo metu buvo paskelbta apie egzistuojančias 12 analitinių pažymų, kuriose esą atskleidžiami verslo ir politikos santykiai, bet išsamus šios problemos tyrimas taip ir nebuvo atliktas.

2006 metais STT atliko poėmius Darbo partijos būstinėje. Kaip nurodoma Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ kaltinamajame akte, ši politinė organizacijs 2004–2006 metais neįrašė į oficialią apskaitą daugiau kaip 24 mln. litų pajamų, daugiau kaip 23 mln. litų išlaidų, išvengė sumokėti valstybei daugiau kaip 3,8 mln. litų mokesčių ir įmokų. Kaltais šioje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino Darbo partijos steigėją Viktorą Uspaskichą bei „darbiečius“ Vitaliją Vonžutaitę ir Vytautą Gapšį. Tačiau prokurorai patvirtino netyrę, iš kokių šaltinių buvo finansuojama partijos juodoji buhalterija.

2014 metų spalį STT atliko kratas partijos „Tvarka ir teisingumas“ būstinėje, o praėjusią savaitę – ir nuo partijos priklausiusioje Vidaus reikalų ministerijoje. Teisėsaugininkai teigia atliekantys ikiteisminį tyrimą dėl prekybos poveikiu stambiu mastu siekiant už atlygį daryti įtaką praėjusiais metais Vidaus reikalų ministerijoje vykdytiems viešiesiems pirkimams, kurių vertė siekia daugiau nei 7,8 mln. eurų (apie 27 mln. litų). Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai jau pateikti dešimčiui asmenų – politikams ir verslininkams. Dar vienu įtariamuoju gali tapti Seimo narys Rimas Ručys, vadinamas partijos „juoduoju iždininku“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"