TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Politikus tebevaldo minios sąmonė

Europos Parlamento (EP) nario Leonido Donskio nuomone, Lietuvos viešajame gyvenime pernelyg daug statistų, veikiančių tik pagal vyraujančio vėjo kryptį. Profesionalų, ateinančių ryžtingai veikti ir keisti sustabarėjusią padėtį, politikoje velniškai stinga.  

Kaip vieną didžiausių Lietuvos nesėkmių L.Donskis įvardija nesusiformavusį demokratinės politikos modelį, kuris leistų į politinį gyvenimą įtraukti visuomenę. 

Apie kraštą kamuojantį nusivylimą, didžiausias Lietuvos problemas, politinę padėtį ir artėjančius Seimo rinkimus - LŽ interviu su europarlamentaru Leonidu Donskiu. 

Kamuoja egzistencinis nuovargis

- Dažnam krašto gyventojui šiandien atrodo, kad gyvename blogai ir šviesių ateities perspektyvų maža. Gal iš toliau, iš Briuselio, žolė čia atrodo žalesnė?

- Krizė Europoje kelia daugybę egzistencinių klausimų. Tai, kas vyksta, atspindi bendrą sąmyšio, sutrikimo, neretai ir tradicinių nuostatų griūtį politikoje. Tad neverta dramatizuoti ir gyvenimo Lietuvoje. Problemų yra ir puikiai žinome, kad dalis jų yra paveldėtos, kitos - pereinamojo laikotarpio visuomenės problemos. Griuvus vienai socialinei ir moralinei tvarkai, ne iki galo buvo įtvirtinta naujoji. Panašių visuomenių yra visoje Europoje. Manęs niekada neaplanko mintis, esą Lietuva yra kuo nors blogesnė už kitas valstybes. Priešingai, palyginti su itin dramatiškomis visuomenėmis, kurių likimas po 1990-ųjų tiesiog nesusiklostė, pavyzdžiui, buvusios Jugoslavijos, mūsų krašto likimas yra šviesus. Į mus, kaip į kelrodę žvaigždę, žvelgia ukrainiečiai, gruzinai, armėnai. Lietuva daugeliu požiūrių stipriai pranoksta tokias valstybes kaip Bulgarija, Rumunija, Vengrija. 

- Kodėl lietuviai dažnai linkę dramatizuoti ar net menkinti padėtį krašte? 

- Nemeilė sau ir nuolatinė saviplaka yra rimta problema. Lietuvos žmonės patys sau, savo aplinkai neranda paprastos simpatijos ir užuojautos. Sakyčiau, tai egzistencinis nuovargis, atsiradęs po daugybės visuomenę "ištąsiusių" permainų. 

Tarp lietuvių gajus pesimistiškas kalbėjimas apie save. Kita vertus, neretai pritrūksta ir lyginamojo požiūrio. Jeigu žinotume kitų valstybių bėdas, galbūt paprasčiausiai nustotume manyti, kad Lietuvoje viskas yra blogiausia. Kaip rašė Voltaire'as, pakanka žmonėms pakeliauti ir jie supranta, kad kitų kraštų gyventojai, kuriuos jie laikė laimingais ir atitolusiais nuo viso pasaulinio blogio, patiria tokių pačių - banalių, sunkių kasdienybės bėdų.   

Ne prastesni už estus

- Kokias didžiausias Lietuvos problemas išskirtumėte? Kaip jas spręsti?

- Lietuvoje taip ir nesusiformavo demokratinės politikos modelis, kuris leistų įtraukti pilietinę, aktyvią, angažuotą visuomenę į politinį gyvenimą. Tai viena didžiausių mūsų nesėkmių. Krašto politinės partijos neįtikina žmonių. Iš čia kyla didžiulis atotrūkis tarp politikos jėgų ir visuomenės. Kai manęs klausia, kodėl Lietuvoje tokios gajos sensacijos, skandalai, atsakau - būtent dėl šio vakuumo. 

Jeigu nesugalvojama, kaip įtraukti visuomenę į viešąjį gyvenimą, priversti ją domėtis, išgyventi dėl valstybės ateities, "kvėpuoti" politikams į nugaras ir priversti juos pasitempti bei siekti aukštesnio lygio, lieka vienintelis būdas - įvairūs dirginimai. Tai yra skandalai, sensacijos, politinio kičo virtinė. Todėl politikai Lietuvoje šoka, dainuoja, rauda, atlieka viešas išpažintis, iki dvasinio ekshibicionizmo eksponuoja savo privatų gyvenimą. Visi šie neskoningi dalykai byloja apie desperaciją. Vieni nežino, kaip paveikti kitus, kiti nepasitiki kalbančiąja šalimi. Nesusikalbėjimas Lietuvoje gimdo moralinę tuštumą. 

Neva kalta televizija, prodiuseriai, žurnalistai. Tikrai - ne. Jie tiesiog reaguoja į susiklosčiusią padėtį. Esminė mūsų problema - ydinga ir silpna demokratija. Ji egzistuoja, bet yra procedūrinė, ritualinė, imitacinė, nuo rinkimų iki rinkimų. Lietuvos demokratija yra be turinio ir gyvybės.  

- Iš tiesų valdžios ir visuomenės santykis Lietuvoje yra itin problemiškas. Kodėl ši praraja vis didėja?

- Lietuvos politiniame gyvenime bėdos ilgą laiką taip pat buvo ignoruojamos. O kai sunkumai nesprendžiami, atsiranda sniego gniūžtės efektas. Bėdos kaupiasi, didėja, kol galiausiai įsibaiminama, kad nepavyks visko išspręsti.

Lietuvai pritrūko aktyviai veikiančių žmonių. Turime pernelyg daug statistų, kurie tyliai seka kitais ir kartoja tą patį. Mūsų politikoje per daug minios sąmonės, kai žvalgomasi, kas gi tie, kurie imsis ką nors daryti. 

- Dažnai pavydžiai žvilgčiojame į Estiją. Kuo estai pranašesni?

- Man svetima mintis, kad Estija už mus iš esmės geresnė valstybė. Tiesiog Estija yra mažesnė ir mažiau komplikuota. Jai buvo lengviau daug ką įvardyti, pripažinti. Estija nėra tokia ambicinga kaip mūsų valstybė. Užsienio politikos srityje mūsų kraštas yra ambicingiausias iš visų Baltijos valstybių, puoselėjame ambicingiausią požiūrį į didžiąsias Europos šalis ir savo vaidmenį būnant greta jų. Lietuva linkusi plakti save dėl nesėkmių, nes slapta save vertina labai aukštai ir tiki sėkme.

Ne kartą ir ne du Estija buvo atitrūkusi ir aplenkusi kitas Baltijos šalis. Tačiau Lietuva taip pat ne kartą buvo pasivijus ir aplenkus šią valstybę.  

Protingas ar lojalus?    

- Prieš trejus metus prie valstybės vairo stojo dvi kadencijas opozicijoje dirbusios centro dešiniosios jėgos. Su jomis sietos didelės kiekybinės ir kokybinės permainos krašte. Ar jos jau įvyko?

- Daugeliu atvejų konservatorių vaidmenį vertinčiau teigiamai. Jeigu per ekonominį sunkmetį prie valstybės vairo būtų stovėjęs ne Andrius Kubilius - europietiškas, kantrus ir kuklus žmogus, pasirinkęs nepopuliarų kovos su krize kelią, būtų buvę labai sunku. 

Dabar valstybę valdančios politinės jėgos padarė gerų darbų. Lietuva nėra praskolinta ir savo finansus gali tvarkytis pati. Todėl iš sudėtingos situacijos žengiame oriai. 

Tačiau nepasinaudota proga fundamentaliai pakeisti valstybę. Gaila, kad iki šiol Lietuvoje nepasikeitė požiūris į esmines sritis - švietimą, mokslą ir kultūrą. 

Didelė mūsų gyvenimo yda yra partinio principo taikymas ir savų žmonių protegavimas. Yra dorų politikų, net klystančių dorai, be cinizmo. Tačiau problema, kad į krašto keitimo lauką nenorima įtraukti pažangių, aukšto lygio, bet nelabai lojalių jėgų. Dilema - protingas ar lojalus - iki šiol kankina mūsų politikus. Daug ką apie mūsų požiūrį į protingą (bet nežinia, ar saviškį) pasako faktas, kad tokia figūra kaip Arūnas Gelūnas, galinti sukelti Prancūzijos ir Belgijos politinės klasės susižavėjimą Lietuva, kultūros ministru tapo atsitiktinai. Didieji mūsų politikos žaidėjai jo tikrai būtų nepasirinkę.    

- Daugelyje sričių tebetrypčiojame vietoje, nerandame patrauklios valstybės kūrimo vizijos, o reformos, kai kurių ekspertų vertinimu, tik imituojamos. Gerų idėjų badas ar politinio ryžto stoka? 

- Politinės valios šiandien užtenka, todėl manau, kad trūksta gerų idėjų. Požiūris į Lietuvos ateitį yra labai nekūrybingas. Be to, lojalūs žmonės vertinami labiau nei protingi, atsisakoma ir konsoliduoti žmones, telkti ekspertus į bendrą komandą. 

Rinkimų galimybė

- Premjeras A.Kubilius ir kiti įtakingi konservatoriai tvirtina, kad valstybė "valosi" - atgauna galias veiksmingai tarnauti žmonėms, o ne interesų grupėms. Ar įžvelgiate tokių poslinkių?

- Būtų negeranoriška sakyti, kad tokių dalykų nėra. Tačiau linkėčiau, kad tai būtų daroma nežiūrint, kas sukuria tuos blogus dalykus: saviškis ar svetimas, o principingai. To dabar pasigendu.

- Didelės viltys sietos ir tebesiejamos su prezidente Dalia Grybauskaite. Ar ji pateisina lūkesčius?

- Jeigu prezidentė visuomenėje yra populiari, vadinasi, ji yra puikiai vertinama. Mano nuomone, prezidentė D.Grybauskaitė turi stiprių savybių, tinkančių vykdomojoje politikoje. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, prezidentas yra vienijanti figūra, tarpininkaujanti tarp valdžios ir visuomenės. Mėginimai būti kieta figūra gali iškreipti padėtį ir siunčia neadekvačią žinią visuomenei. Juk Lietuvos prezidentas neturi tokių galių kaip Prancūzijos vadovas.

Įvairiai vertiname kadenciją baigusį prezidentą Valdą Adamkų, bet vienas didžiausių jo pranašumų buvo tai, jog jis kalbėjosi su visais. Manydamas, kad D.Grybauskaitė prezidentės pareigas tikisi eiti ir antrą kadenciją, linkėčiau jai daugiau atvirumo, kilnesnio ir oresnio gesto kitaip mąstančiųjų atžvilgiu, sykiu ir ilgalaikės perspektyvos pojūčio. 

- Kitąmet rinksime naują Seimą. Kokią rinkimų baigtį prognozuotumėte?

- Kiekvienas neblogas parlamentas ir Vyriausybė yra didelė galimybė valstybei. Būtų didelis laimėjimas, jei būsimuoju politiniu laikotarpiu pakiltų mūsų visuomenės savigarba, savivertė, daugėtų optimizmo. Išrinkus gėlą ir gėdą keliančią politinę jėgą, visuomenės lauktų sudėtingas etapas.  

2013 metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Mačiau, kaip atrodo Bendrijai vadovaujančios valstybės politikai. Kartais kyla nemalonių jausmų, kaip, pavyzdžiui, klausantis Vengrijos premjero Viktoro Orbano kalbos EP. Žvelgiant į Lenkijos premjerą Donaldą Tuską, įspūdis visai neblogas. Man tikrai ne tas pats, koks žmogus bus Lietuvos premjeru. 

Mąstant teoriškai, būtų gerai, jei po Seimo rinkimų politiniame gyvenime iki galo neįsivyrautų nė viena jėga. Mūsų krašte jos dar nėra brandžios, kad produktyviai ir kūrybingai naudotųsi gauta politine įtaka. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"