Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Politologas: į Rusijos diplomatų demaršus neverta reaguoti per jautriai

 
2017 06 12 6:00
Laurynas Jonavičius Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Praėjusią savaitę Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas sukėlė nepasitenkinimo bangą, pateikęs Lietuvai sąskaitą už sovietų dovanotas „gėrybes“. Pasak politologo Lauryno Jonavičiaus, į tokius demaršus reaguoti reikia, tačiau neperlenkiant lazdos, nes jie jau nebedaro ženklios įtakos dugną pasiekusiems dvišaliams santykiams.

– Įžūliais pareiškimais Rusijos ambasadorius lyg ir nieko nenustebino, tačiau atgarsį sukėlė.

– Na, Lietuvos ambasadorius Pergalės dieną Maskvoje taip pat pagerbia gegužės 8, o ne 9 dieną. Aleksandro Udalcovo atveju, lygiai tas pats. Mes linkę jautriai reaguoti į panašius pareiškimus, o Maskvai tai greičiausiai nelabai terūpi.

Jei imsimės išsiuntinėti diplomatus, įsivelsime į žaidimą, kuriame nėra laimėtojų.

Grubiai tariant, mes pasiduodame provokacijoms. Juk tai ne pirmas toks atvejis. Ankstesni Rusijos ambasadoriai taip pat ne kartą yra prišnekėję įvairiausių nemalonių dalykų. Tai dalis bendros politikos Lietuvos atžvilgiu – parodyti, kokie esame niekingai maži. Rusija tai nepavargdama kartoja tiek dvišaliuose santykiuose, tiek tarptautiniuose formatuose.

Amžinai primenama tas pats: turite būti mums dėkingi, be sovietų išvis jūsų nebūtų likę, esate parsidavę amerikiečiams, neturime savo politikos ir t.t.

– Kaip geriausia reaguoti į tokius demaršus? Gal juos derėtų ignoruoti?

– Užsienio reikalų ministras sureagavo į pastarąjį demaršą. Jei imsimės išsiuntinėti diplomatus, įsivelsime į žaidimą, kuriame nėra laimėtojų. Politinių santykių plotmėje tai veda į dar didesnį susipriešinimą.

Visai nereaguoti taip pat būtų klaida: „ant palinkusio karklo visos ožkos lipa“. Kai apie tave kalba nesąmones, turi tai paneigti. Kita klausimo pusė – kur šios reakcijos riba. Tau pačiam tam tikras atsakas gali atrodyti visiškai adekvatus, o kita pusė gali laikyti jį provokacija. Tai subtilus diplomatinis žaidimas.

– Šį sykį garsiausiai nuskambėjo „sąskaita už okupaciją“. Tai – labai senas klausimas, iki šiol niekur nenuvedęs nei vienos pusės. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ar apskritai vertėjo kažkada pradėti šią kalbą?

– Tai buvo kai kurių Lietuvos politinių jėgų tapatybės klausimas. Viena vertus, tokie reikalavimai patraukė bent jau dalį rinkėjų. Kita vertus, šiandien atsisakę tokių pretenzijų, jas iškėlę politikai prarastų dalį savo tapatybės ir jiems būtų sunkiau pozcicionuoti save tarp kitų partijų, parodyti, kuo jie skiriasi nuo konkurentų.

O kad tai niekur neveda – akivaizdu. Visiškai aišku, kad nei viena pusė neketina apmokėti jokių „sąskaitų“ ir iš praktinės pusės šio proceso net neišeina vertinti.

– Kalbant apie griežtesnes reakcijas į oficialius pasisakymus, kai išsiunčiami diplomatai ir pan. Ar ši praktika pasikeitė per, tarkime pastarąsias dabartinės prezidentės kadencijas?

– Nesakyčiau,kad dažniau, ar rečiau išsiunčiami Rusijos diplomatai, tačiau dėmesys diplomatų ir diplomatine veikla prisidengiančių Rusijos atstovų veiklai tikrai išaugo. Tai rodo ir VSD ataskaito. Manau, kad patys jie taip pat tai supranta.

Nėra taip, kad Lietuva degtų noru išsiuntinėti kuo daugiau diplomatų ir veltis į tokius karus. Viskas daroma diplomatijos taisyklių ribose ir daroma tiek, kiek jos leidžia.

– Aleksandro Udalcovo kadencija artėja prie pabaigos ir jį netrukus turėtų pakeisti naujas ambasadorius. Koks jis bus: nuosaikesnis, o gal kaip tik dar agresyvesnis?

– Keletas paskutinių Rusijos ambasadorių kažkiek skyrėsi savo elgesiu, retorika; bet pastaruoju metu, ypatingai po agresijos prieš Ukrainą, mūsų santykiai pasiekė dugną. Jų nepakeis asmeninės ambasadoriaus savybės. Retorikos protrūkiai nebegali rimtai pabloginti santykių. Kariauti taip nežada niekas, įskaitant ir Rusiją, bet ji ir toliau žvangins ginklais, norėdama parodyti, kad pajėgi bet kada mus sutraiškyti. Vyksta begalinis rutina tapęs žaidimas „kas pasakys paskutinį žodį“, kuriame nei viena pusė nenori nusileisti.

Lietuva nėra ta valstybė, kuriai Maskva labai atidžiai parinkinėtų ambasadoriaus kandidatūrą. Visai gali būti, kad čia ambasadoriai siunčiami „pailsėti“.

Pavyzdžiui, kai Aleksandras Udalcovas gegužės 8 dieną padėjo gėlių prie paminklo žuvusiems už Lietuvą, daugelis ėmė svarstyti, kokią klastą slepia šis neva pozityvus veiksmas. Toks mąstymas įsigalėjo abejose pusėse ir reikia daug laiko ir abipusių teigiamų pastangų, kad kažkas pasikeistų.

Taigi ir kitas ambasadorius vykdys tą pačią politikos liniją. O jo taikingumas ar agresyvumas priklausys nuo asmeninių savybių. Lietuva nėra ta valstybė, kuriai Maskva labai atidžiai parinkinėtų ambasadoriaus kandidatūrą. Visai gali būti, kad čia ambasadoriai siunčiami „pailsėti“.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"