TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Politologas: tauta Seime atstovaujama prastai

2014 12 01 6:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Visuomenė nepasitiki Seimu, kuris yra susitelkęs išimtinai į teisėkūrą ir apleidęs kitas funkcijas. Norint, kad veiktų efektyviau, reikalingos pertvarkos ne tik jo viduje, bet ir santykiuose su kitomis institucijomis. Tai sudėtingas uždavinys ir juo pirmiausia turi rūpintis patys parlamentarai. 

Taip sakė docentas Alvidas Lukošaitis metinėje Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto ir Lietuvos politologų asociacijos konferencijoje.

1993 metais per 65 proc. Lietuvos gyventojų būtų iškeitę parlamentarizmą į sistemą su stipriu lyderiu. Pastarųjų apklausų duomenimis, tam pritartų jau mažiau – apie 40 proc. Tendencijos lyg ir teigiamos, tačiau politologas sumanė pakurstyti susirūpinimą netobulai veikiančia mūsų pusiau prezidentine sistema. Įprastai manoma, kad tai pereinamojo laikotarpio būklė, tačiau Lietuvoje demokratija jau seniai įsitvirtino, o tokia sistema liko. Tiesa, kartu su įsisenėjusia Seimo legitimumo problema ir vykdomosios valdžios stiprėjimu jo sąskaita.

Tautą atstovauja prastai

Lietuva yra išbandžiusi daugybę parlamentarizmo formų – luominį bajorų, fiktyvų sovietinį ir dabartinį „mišrūnišką“. 1992 metais pasirinkta paralelinė Seimo rinkimų sistema šiais laikais Europoje yra gana reta. 71 seimūnas išrenkamas pagal mažoritarinę sistemą vienmandatėse apylinkėse, o kiti 70 mandatų – pagal proporcinę sistemą. „Manyčiau, kad šios rinkimų sistemos mažoritarinė dalis gerokai apsunkina profesionalios politinės bendruomenės susiformavimą parlamente ir aplink“, – teigė A. Lukošaitis, pabrėždamas, kad elitas turi būti profesionalus.

Žinoma, galima kritikuoti ir proporcine sistema grindžiamą rinkimų dalį. Pranešėjas pridūrė, jog ji lengvai į Seimą praleidžia smulkius politinius žaidėjus, apsunkinančius parlamentinių darinių susiformavimą. „Praktiškai nieko neišlošėme, – dabartinės rinkimų sistemos pasirinkimą komentavo jis. – Didesnio, geresnio, stebuklingesnio atstovavimo proporcingumo neišlošėme, stabilesnių, efektyviau dirbančių daugumų ar koalicijų parlamente ir vyriausybėje taip pat neišlošėme, tačiau perdėm lengvai prasibraunančių, mėgėjiškų politikų Seime per kiekvienus rinkimus mes prikuriame daugiau nei reikėtų“. Dėl to sulaukiame nemažai mėgėjiškumo, neetiškumo, siaurų interesų paisymo.

Kad politinė santvarka būtų persiėmusi parlamentinės demokratijos dvasios, nepakanka vien veikiančio Seimo. Tos dvasios jam įpučia būtent politinės partijos. Pastarosios, A. Lukošaičio teigimu, vis dar nepakankamai disciplinuoja tautos atstovus, nesuvaldo jų interesų bei plenarinių posėdžių salėse priimamų sprendimų. „Labai dažnai Seimas veikia ne kaip tautos atstovybė, o kaip individų, atstovaujančių rinkimų apygardas ar interesų grupes, rinktinė“, – kritikavo politologas.

Ne tik įstatymams leisti

Alvidas Lukošaitis / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Seimas kaip institucija visomis prasmėmis subrendo maždaug iki 2000-ųjų, įgijo visa tai, ko reikia efektyvaus darbo užtikrinimui. Visgi, kaip sakė A. Lukošaitis, daugelyje vietų „styro uodegos, kyšo ragai“. Pavyzdžiui, šiandien Seime veikiančios taisyklės yra pakankamai tvarkingos, bet jas galima kritikuoti dėl neracionalumo, praleidžiamo chaotiškumo. Tarkime, darbas komitetuose yra nusistovėjęs, sutvarkytas, tačiau neturi autoriteto plenarinių posėdžių salėje, kad komiteto verdikto būtų paisoma.

Žodis „parlamentas“ yra kilęs nuo prancūziško „parler“ – kalbėti. Tai pokalbių, išsisakymų, išsirėkimų, išsikovojimų ar net išsimušimų vieta. Visgi šiandien to neužtenka. Pasak A. Lukošaičio, mūsų mentalitete parlamentas yra tapęs išimtinai įstatymus leidžianti institucija. „Tai yra chroniška liga, perdėm užsitęsusi, negydoma, tuo tarpu Vakaruose seniai žinoma, kad parlamentai pirmiausia yra kontroliuojančios, o ne funkcinės, politiką gimdančios institucijos“, – sakė jis.

Visgi didžiausia problema A. Lukošaitis įvardina parlamento funkcijų nesubalansavimą, dėl kurio visuomenė nepasitiki šia institucija. Prioritetas teikiamas teisėkūrai, o kiti klausimai „lieka nuošalėje, tarsi antrame ar trečiame plane, o kai kurios funkcijos ir užkulisiuose pasilieka“. Pasak politologo, jau nusibodo kalbėti apie skilusią Lietuvą. Pasak jo, tokios problemos gimsta dėl to, kad parlamentas kaip institucija netinkamai atlieka savo svarbiausią funkciją – atstovavimo.

Prezidento šešėlyje

Taip pat A. Lukošaitis pastebėjo, jog vienai institucijai nusilpus ar tapus neįgalia, kita stengiasi užimti jos nišą: „Šiandien galima konstatuoti, jog apleistą parlamentinę kontrolę kai kas sėkmingai transformuoja į prezidentinę“, – teigė pranešėjas, pažymėdamas, kad tokie galių pasistumdymai ar trintis nieko gera demokratinei sistemai neduoda. Tai pasireiškia ir aukščiausių pareigūnų skyrimo tvarkoje, ir vyriausybės veiklos kontroliavime. Jis priminė, jog prezidentės dėka praėjusioje, Andriaus Kubiliaus vyriausybėje, savo postus turėjo apleisti net šeši ministrai. Tos pačios tendencijos išsilaiko ir valdant dabartinei vyriausybei, politologas apgailestauja, kad Seimas joms „neduoda atkirčio“.

Matomi akivaizdūs simptomai, kaip prezidentinė kontrolė išstūminėja parlamentinę, verčia A. Lukošaitį nerimauti. „Manau, šiandieną galima matyti, kad mūsų parlamentas dėl tam tikrų tarpinstitucinių trinčių akivaizdžiai netenka nemažos dalies savo prerogatyvų. Ir atvikščiai. Kitos institucijos, pirmiausia prezidento, akivaizdžiai išlošinėja. Tai vyksta daugelį metų. Jau prieš dešimtmetį pastebėta, kad prezidentas savo galių nuostolius stengiasi kompensuoti imdamasis nominacinių arba skiriamųjų galių“, – kalbėjo politologas. Bendradarbiavime tarp Seimo ir prezidento institucijų trūksta atviro kalbėjimosi, interesų derinimo, konsensuso siekimo. Anot jo, tai puikiai iliustruoja pastarųjų dviejų ministrų – energetikos ir vidaus reikalų – bei policijos generalinio komisaro skyrimai. A. Lukošaičio teigimu, tokio aukšto rango pareigūnai buvo paskirti praktiškai be jokio atviresnio dialogo, diskusijų tarp partijų ar su visuomene. Politologas teigia, kad tai yra didžiulė demokratijos kultūros bėda Lietuvoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"