TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Postas - skydas nuo vaikystės traumų

2010 08 10 0:00
"Pati blogiausia motina yra geresnė už geriausius globėjus", - ši vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės (kairėje) frazė, dar labiau įaudrinusi Kauno pedofilijos skandalo suskaldytą visuomenę, iš esmės buvo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko Lino Slušnio (dešinėje) citata. Ar visuomenė nėra moraliai nuginkluojama, kai jos vedliais tampa tokių abejotinų etinių nuostatų asmenys?
©"Lietuvos žinios", Gedimino Savickio (ELTA) nuotraukos

Vaikystėje nemylėtas, ignoruotas, suaugęs pripažinimo ir įvertinimo perdėtai trokštantis žmogus, gavęs aukštą postą, gali tapti lengvu grobiu manipuliuoti juo panorusiems asmenims. Psichologė Eglė Mirončikienė įsitikinusi, kad Lietuvoje toks reiškinys nėra retas.

Lietuvą jau dvejus metus krečia vadinamasis Kauno pedofilijos skandalas. Jis apauga vis naujais kaltinimais ir įtarimais, bet niekaip nesibaigia vieninteliu laukiamu rezultatu: atsakingų institucijų sprendimais, užtikrinančiais ramią vienos mažos mergaitės ateitį.

Iš ekonomikos krizės neišsikapstanti Lietuva, regis, baigia iššvaistyti anksčiau sukauptas atjautos ir gerumo atsargas, o įtūžį dėl blogėjančio gyvenimo nukreipia į silpniausią visuomenės dalį - vaikus. Žiniasklaidoje vos ne kasdien mirga pranešimų apie badu marinamus, mušamus, prievartaujamus mažuosius. Tuo metu institucijos, kurių užduotis būtų užkirsti tam kelią, abstrakčiai samprotauja apie būtinybę remtis ne emociniais, bet teisiniais argumentais.

Kur tokios tendencijos gali nuvesti visuomenę, kas lemia dažnai neadekvačius vaikų gynėjų sprendimus, LŽ kalbasi su psichologe Egle MIRONČIKIENE.

Matome save

- Kokius jausmus, jūsų manymu, išgyvena visuomenė, kai vis daugėja informacijos apie skriaudžiamus vaikus, kai niekaip nesibaigia Kauno pedofilijos byla?

- Pedofilijos byla kelia didelį aistrų protrūkį tiems, kurie ją įdėmiai stebi. Ir tai nenuostabu. Juk vienoje istorijoje susikerta tiek daug ryškių ir blyškių asmenybių, gyvenimo linijų, aistrų, vienų sąmoningumas, pilietiškumas susiremia su kitų moraliniu nuosmukiu, cinizmu, abejingumu. Lyg yla iš maišo išlenda valstybės institucijų neveiksnumas, nepagarba piliečiui ir paprasto žmogaus bejėgiškumas.

Kaip žiūrėdami vaidybinį filmą įsijaučiame į mums dvasiškai artimo personažo jausmus, taip stebėdami neišgalvotą vienos šeimos tragediją susitapatiname su jos veikėjais - kartu kenčiame, tikimės, džiaugiamės, piktinamės. Kiekvienas šioje gyvenimo dramoje randame save.

Prieštaringos informacijos ir dezinformacijos jūroje vieni bando išsiaiškinti tiesą ir blaiviai fiksuoja, analizuoja faktus, kiti atsirenka tik tai, kas patvirtina ar paneigia jų išankstinius įsitikinimus.

Net naujoji vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, patyrusi našlaitės dalią, nesugebėjo atsiriboti nuo asmeninės patirties ir, per daug nesigilinusi į bylos aplinkybes, tvirtai pareiškė: "Pati blogiausia motina yra geresnė už geriausius globėjus."

- Ši frazė sukėlė visuomenės pasipiktinimą: žmonės piketavo prie Vaiko teisių apsaugos kontrolierės įstaigos, ragino ją pasitraukti iš posto. Kodėl kilo tokia reakcija?

- Nuskambėję žodžiai bet kuriam blaiviai mąstančiam žmogui, bent retkarčiais pasižiūrinčiam televiziją, atrodo neadekvatūs. Juk tik praėjusią savaitę buvo pranešta apie moterį, Prancūzijoje nužudžiusią aštuonis savo vaikus.

Lietuvoje kraupūs atvejai taip pat bado akis. Iš gyvenimiškos patirties žinome, kad motinos, kaip ir tėvai, yra labai skirtingos, nes jos - tie patys žmonės. Stiprūs, viską žinantys, mokantys ir suprantantys tėvai mažiesiems atrodo lyg dievai - vaikai juos idealizuoja. Vienas gyvybiškai svarbiausių vaiko poreikių yra meilė. Jeigu jos negauna, mažas žmogutis patiria nuolatinę įtampą, jaučiasi bevertis, nesaugus. Sulėtėja ir asmenybės vystymasis, nes visos jėgos sutelkiamos įtampai, baimei, skausmui įveikti, o ne dvasiniam augimui skatinti. Tuomet įsijungia įvairūs psichologiniai kompensavimo mechanizmai.

Akivaizdu, kad motinos meilės, artimų žmonių užtarimo neturėjusiai mergaitei, kuriai globėjai nesugebėjo atstoti šeimos, gal net sukėlė labai didelių traumų, ir visi kiti globėjai atrodo blogi, o prarastos motinos idealizuotas vaizdas tapo šventa ikona. Traumuojantys gyvenimo įvykiai, ypač išgyventi vaikystėje, gali labai iškreipti žmogaus savęs ir pasaulio suvokimą, jei nėra tinkamai įsisąmoninti, suprasti.

Išbraukti metai

- Norite pasakyti, kad vaikystėje patirta trauma gali paskatinti suaugusį žmogų vertinti supančią aplinką per savo neigiamą patirtį?

- Pažvelgę į naujosios vaiko teisių apsaugos kontrolierės E.Žiobienės biografiją, atrasime daug "juodų dėmių" ir dėl jų kylančių klaustukų. Galbūt toks situacijos nesupratimas arba klaidingas supratimas, kaip parodė reakciją sukėlusi frazė, tiesiog atspindi jos asmeninę gyvenimo patirtį.

Nesu pastebėjusi, kad viešojoje erdvėje visuomenė būtų buvusi informuota apie naujosios pareigūnės gyvenimą nuo vaikystės iki tada, kai baigė universitetą. O juk psichologiškai būtent šie periodai - ankstyva vaikystė, paauglystė, jaunystė - labai svarbūs asmenybės formavimuisi.

- Pristatydama parlamentarams naująją pareigūnę Seimo pirmininkė Irena Degutienė negailėjo patetiškų ir sentimentalių gaidų, kad ji išgyveno sunkią našlaitės dalią - tėvai mirė, mergaitę augino teta.

- Taip, tokia informacija buvo - vienu sakiniu ir iš trečių asmenų. Tačiau jei žmogus išbraukia kurį nors laikotarpį iš savo gyvenimo, galima manyti, kad jis kai ką slepia arba jam per sunku tai prisiminti. Išbraukti, užmiršti visą vaikystę - sunkiai įmanoma. Galbūt tuo metu teko patirti daug traumuojančių įvykių, ir tai, kad vengiama juos liesti, rodo, jog buvusios problemos nėra įsisąmonintos iki šiol. Tuomet vaikystės baimės gali lydėti žmogų visą gyvenimą, paveikti mąstymą, jausmus, poelgius.

Karjera - kompensacija

- Dauguma žmonių įsitikinę, kad vaikystė yra šviesiausias gyvenimo tarpsnis.

- Taip turėtų būti, bet šis laikotarpis ne ką lengvesnis nei visi kiti. Vaikystė turi kone didžiausią įtaką visam žmogaus gyvenimui, ir jeigu jis tada buvo nesaugus, anksti prarado tėvus, kentėjo vaikų namuose ar pas globėjus, jautė nuolatinę įtampą, nerimą, šie jausmai negali imti ir savaime išsisklaidyti. Jie turi kaip nors prasiveržti.

Vaikai, užaugę globos namuose ar pas globėjus, su kuriais nebuvo psichologinio ryšio, apleisti, nemylimi, skriaudžiami, priklausomai nuo prigimtinių individualių savybių ir patirties, pasirenka įvairius kompensavimo būdus. Vieniems susikaupusi įtampa pratrūksta agresyviais veiksmais: žiauriausi nusikaltėliai, kad ir kaip būtų gaila, dažnai būna neturėję šeimos, niekada nemylėti, ignoruoti, smurtą patyrę asmenys. Kiti agresiją nukreipia į save, pradeda girtauti, vartoti narkotikus, kitaip žalotis.

Gali būti pasirinkti ir socialiai priimtini būdai - kūrybinė veikla, sportas, perdėtas rūpinimasis kitais. Dažnai kaip savęs sureikšminimo priemonė pasirenkamas ir karjerizmas. Tokie vaikai stengiasi ypač gerai mokytis, labai sielvartauja dėl blogų pažymių, net būna, kad, gavę vos keliais balais prastesnį įvertinimą, bando nusižudyti. Kitų pripažinimas jiems labai svarbus, nes tai - vienintelė sritis, kurioje gali jaustis vertingi. Jeigu nepasiseka, šie vaikai jaučiasi esą beverčiai ir išgyvena be galo didelę traumą.

Išoriškai atrodo, kad tokią kompensaciją pasirinkęs žmogus eina tinkamu keliu: mokosi, studijuoja, atsiduoda karjerai. Iš tiesų viskas nėra taip gerai. Dažnai žmogus pasuka karjerizmo link ne dėl to, jog siekia nuveikti gerų darbų, atskleisti savo gebėjimus, padėti kitiems, bet norėdamas eiti reikšmingas pareigas, jaustis svarbus. Jam atrodo, kad be šių laimėjimų yra niekas. Viešajame gyvenime tokių žmonių matome itin dažnai.

Priklausomas nuo įvertinimo

- Galima suprasti, kad asmuo, karštligiškai siekiantis pripažinimo ir įvertinimo, tampa labai parankus tiems, kurie bando juo manipuliuoti?

- Jeigu žmogus pasirenka karjerizmą savo problemoms kompensuoti, be abejo, jis darys viską, kad įtiktų, gautų iš aplinkos, kuri jį tėviškai ar motiniškai remia, teigiamą įvertinimą, dėl reikšmingo posto stengsis prisitaikyti. Tai nėra tas asmuo, kuris galėtų stoti prieš sistemą ar pareikšti kitokią, asmeninę nuomonę. Tai be galo priklausomas žmogus. Postas tokiam - ne galimybė ką nors reikšminga nuveikti, o jo vertingumo matas.

- Ar toks žmogus gali kovoti už vaikų gerovę, kaip tikisi visuomenė?

- Naujoji vaiko teisių kontrolierė į postą atėjo lyg mergaitė, kurią kažkas globoja, tėviškai ar motiniškai rūpinasi. Už tą rūpestį ji tarsi pasirengusi daryti tai, kas yra sakoma, paklusti, kad galėtų gauti teigiamą įvertinimą. Sunku įsivaizduoti nuo savų šaknų atkirstą žmogų, neturintį iš vaikystės atsinešto tvirto šeimos modelio, neišsprendusio savo psichologinių problemų, blaiviai sprendžiantį kitų - tuo labiau visos Lietuvos vaikų - problemas.

- Kas gali būti tie asmenys, kurių įvertinimo taip siekiama?

- Ne paslaptis, kad į vaikų gynimo įstaigas, kaip ir kitur, kartais ateina žmonių, pirmiausia siekiančių patenkinti savo interesus. Taigi tie asmenys ir partnerius renkasi tokius pačius - galinčius padėti įgyvendinti asmeninius siekius.

Juk įdomu, kad frazę, esą "pati blogiausia mama yra geriau už geriausią globėją", pirmiausia ištarė ne vaiko teisių kontrolierė, o ekspertu vadinamas vaikų psichiatras Linas Slušnys, pakeitęs E.Žiobienę Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininko poste. Atrodo, šiuo atveju arba vienas žmogus daro didelę įtaką kitam, arba abu tiesiog vienodai neadekvačiai mąsto, arba atspindi jiems svarbių asmenų interesus.

Demoralizuoja visuomenę

- Koks signalas siunčiamas visuomenei, jeigu į itin svarbius ir jautrius postus skiriami žmonės, neišsprendę savų problemų ar vedami tam tikrų asmeninių interesų?

- Tai demoralizuoja visuomenę, ypač tuos, kurie neturi tvirtų moralinių pagrindų. Jie mato lyderius, kurie kalba vienaip, o daro visai kitaip, priima daugumos nuostatoms prieštaraujančius sprendimus.

Žmonės gali save nepagrįstai sumenkinti. Jei matome vedlį, kuris yra luošas, kvailas, ką galime pamanyti apie visą bandą? Tik tai, kad ji dar menkesnė. Žiūrime į tuos, kurie mums atstovauja, ir matome juos labai menkus, apgailėtinus. O kokie tokiu atveju esame mes? Tvirtas moralines nuostatas turinčius žmones piktina veikėjai, atstovaujantys nedidelės grupės interesams, kelia nesaugumo ir priešiškumo jausmą. Tai provokuoja gyventojų ir valdžios institucijų susipriešinimą, tampa dar vienu įtampos židiniu ekonomikos krizę išgyvenančioje valstybėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"