Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Požiūris į pabėgėlius parodo Lietuvos nebrandumą

 
AFP/Scanpix nuotrauka

Pabėgeliai į Lietuvą atvažiuoja tam, kad pasinaudotų mūsų pašalpomis, o joms pasibaigus – patrauks toliau. Taip mano ne praeiviai gatvėje, bet savivaldybių, turinčių priimti ir pasirūpinti pabėgėliais, darbuotojai. Toks lietuviškų valdininkų nesupratimas, kad pabėgėlių priėmimas yra tampriai susijęs su bendruomene ir gera valia, stebina Sirakūzų universiteto (JAV) profesorę, migracijos specialistę Barbarą Franz, kuri Lietuvoje daug bendravo su savivaldybių, turinčių priimti pabėgėlius, darbuotojais ir su LŽ pasidalino savo įžvalgomis. 

– Visą savaitę skaitėte paskaitas Vilniaus universiteto studentams, bendravote su savivaldybių, turinčių priimti pabėgėlius, darbuotojais. Gal galite pasidalyti įspūdžiais? Ar Lietuva pasiruošusi priimti pabėgėlius?

– Buvau susitikime su savivaldybių darbuotojais, kurių principinė nuostata, kad pabėgėliai atvažiuoja čia tam, jog pasinaudotų pašalpomis, o vėliau, kai jos išseks – jie išvažiuos. Nėra supratimo, kad pabėgėlių priėmimas yra tampriai susijęs su bendruomene, kuri juos priima.

Lietuvoje yra labai mažai institucinės ir pilietinės visuomenės paramos pabėgėliams, jų likimui. Su pačiais pabėgėliais dar nekalbėjau, bet suprantu, kad jei esi izoliuotas daugiau nei pusę metų, kodėl turi norėti čia pasilikti? Reikia padėti šiems žmonėms įsidarbinti, išmokti kalbą, rasti būstą. Integracija, pabėgėlių priėmimas – dvipusis kelias, kuriuo būtina eiti.

– Rytų Europos valstybės nenoriai priima pabėgėlius. Ką matote čia, Lietuvoje?

– Jūs nesiskiriate nuo kitų Europos gyventojų. Daugelyje šalių žmonės yra priešiškai nusistatę pabėgėlių atžvilgiu. Ypatingai tai jaučiama tarp vyresnių gyventojų. Matome gana aiškią skirtį tarp jaunų, geriau išsilavinusių miesto gyventojų, norinčių priimti pabėgėlius, ir vyresnių, mažesniuose miesteliuose gyvenančių žmonių.

Tai bendra Europos tendencija, kuri prišaukė „Brexit“ ir kurią dabar galime stebėti Prancūzijoje. Tiesa, skaitydama paskaitas studentams pastebėjau, kad Lietuvoje yra nemažai studentų, kurie itin priešiškai nusiteikę „svetimųjų“ atžvilgiu. Priešiškai žiūrima į atvykėlius musulmonus. Yra daug stereotipų, išankstinių nusistatymų. Taip yra, nes stinga informacijos. Žiniasklaida musulmonus vaizduoja itin neigiamai.

Reikia pripažinti, kad Rytų Europa neturi patirties su pabėgėliais. Čia žmonės nesavanoriauja, nėra savanorystės supratimo. Reikia daugiau pilietinės visuomenės įsijungimo, žmonių drąsos priimti kitokius žmones. Privalu pradėti bendrauti, mokyti, savanoriauti, pažinti žmones ir atsikratyti stereotipų.

Buvau nustebusi, kaip pabėgėlius priėmė vokiečiai, austrai, nes tai uždaros visuomenės. Bet žmonės virė atvykėliams sriubą, kūrė programėles, kurios padėjo rasti būstą. Nežinau kaip ir kada tai nutiko, bet pabėgėlių priėmimas yra tapęs jaunimo kultūros dalimi. Vyresnieji tarsi atsiriboja. Taip nebuvo, tarkime Bosnijos krizės, kuri buvo paskutinė didesnė pabėgėlių krizė Europoje, metu.

– Ką reikėtų daryti, kad pabėgėliai Lietuvoje jaustųsi saugūs, laukiami?

– Lietuvoje yra daug jaunų žmonių, kurie yra grįžę iš užsienio, bet, ar jie atviri, padeda? Visuomenė turi sutikti pabėgėlius pusiaukelėje, nes žmonėms išties reikia pagalbos. Juos reikia perkelti į Vilnių, padėti integruotis. Negalima izoliuoti ir tikėtis, kad kažkas gero iš to išeis. Manoma, kad pabėgėliai yra didelė problema, bet taip nėra – tūkstantis žmonių nėra problema. O ir tie patys iš čia bėga. Tikrai padėtų žmonių asmeninis santykis, bendravimas.

Tarkime, jei esate pabėgėlis JAV, pirmiausiai būtumėte sutiktas bažnyčios aktyvistų, kurie suteiktų namus, maisto, drabužių. Visa tai būtų parūpinta bendruomenės. Taigi, jau turėtumėte namą, o visu kitu rūpintųsi perkėlimo agentūros.

Barbara Franz / Alinos Ožič nuotrauka.

Pirmas dalykas JAV – darbas. Pabėgėliams padeda žmonės, kurie yra atsakingi už darbo suradimą. Taip, tai paprasti darbai, bet turėti darbą itin svarbu. Žinoma, sveikatos paslaugos, anglų kalbos pamokos taip pat priklauso.

Tokia sistema nusistovėjo apie 1980-uosius metus. Viešoji ir privačioji pabėgėlių priėmimo forma buvo institucionalizuota prieš trisdešimt metų. Bažnyčios, žydų bendruomenės JAV itin įsitraukę į pabėgėlių priėmimą. Daugelis dalykų JAV yra paremta savanorišku darbu, bendruomenės įsijungimu, o to labai stinga Rytų Europoje.

– Ar Europa buvo pasiruošusi pabėgėlių krizei? Kas padaryta gerai, o kas – ne?

– Europa nebuvo pasiruošusi. Angela Merkel kažkuriame interviu sakė, kad Vokietijos siena savaitę buvo nekontroliuojama, nes nebuvo galima susitvarkyti su plūstančiu srautu žmonių. Graikija pati sprendė dideles ekonominės problemas, todėl ten trūko ir vis dar trūksta daugybės dalykų.

Situacija Europoje nėra tragiška. Tikrai yra vietos ir pinigų, reikia tik noro, politinės valios.

Nebuvo koordinacijos ir bendradarbiavimo tarp valstybių. Europos Sąjunga galėjo įsiterpti ir pasiūlyti žmonių registravimo sistemą. Prancūzija ir Didžioji Britanija turėjo padėti Vokietijai, įsitraukti į pabėgėlių priėmimo procesą. Šios krizės akivaizdoje ES politika žlugo ir daugybė dalykų priklausė nuo atskirų politikų, tokių, kaip A. Merkel, geros valios.

Priimdami pabėgėlius vokiečiai tikėjosi, kad šie gelbės šalies ūkį, įsilies į darbo rinką? Kaip yra išties?

Vokiečiai padarė klaidą ne dabar, o tada, kai išsiuntė bosnius namo. Austrai pasiliko bosnius ir dabar tai puikiai integravusi visuomenės dalis, o vokiečiai šimtus tūkstančių bosnių, pasibaigus konfliktui Balkanuose, išsiuntė namo. Tai buvo klaida. O dabar, gal kiek naiviai, buvo manoma, kad visi atvykėliai, tarkime sirai, bus iš Damasko ir puikiai išsilavinę.

Svarbu priimti kitokius žmonės, nes tai gali mus pačius daug ko išmokyti. Svarbu suprasti, kad mums yra daug geriau, gyvename geriau.

Taip nėra. Yra daug žmonių, kurie yra neraštingi ir jiems bus sunku rasti darbą. Vokiečiai gali to nepasakyti garsiai, bet yra manoma, kad tėvų karta, tų, kurie dabar atvyko į Vokietiją – tikrai neišgelbės vokiečių darbo rinkos , visgi, vaikai – gali. Vokiečiams teks investuoti į vaikų mokslą ir tikėtis geriausio.

Plūstantys pabėgėliai skatina kalbas, kad netrukus Europa persipildys. Ar šios kalbos turi pagrindo? Ar baimės – racionalios?

– Netikiu perpildymu, bent jau Europoje. Pažiūrėkite į Libaną, ten daugybė pabėgėlių, bet negirdime, kad Libanas uždarytų sienas. Panaši situacija yra Jordanijoje. Ir tai yra tikros problemos, bet situacija Europoje nėra tragiška. Tikrai yra vietos ir pinigų, reikia tik noro, politinės valios.

Tiesa, reikia susitaikyti su tuo, kad ne visi atvykstantys yra malonūs ir dėkingi, yra visokių žmonių. Svarbu priimti kitokius žmonės, nes tai gali mus pačius daug ko išmokyti. Svarbu suprasti, kad mums yra daug geriau, gyvename geriau. Tai, beje, buvo vienas iš argumentų, kuriuos man kartojo studentai Vilniuje. Esą Lietuvoje yra gana blogai, svarbu pasirūpinti savomis problemomis, o ne gelbėti atvykėlius. Visgi, Lietuvoje yra tik tūkstantis pabėgėlių.

– Kasdien girdime žinias apie pabėgėlius iš Sirijos, Afrikos šalių. Tragedijos Viduržemio jūroje jau tapo kasdiene žinia. Ar galime kalbėti apie pabėgėlių krizės nuovargį?

Tikrai yra krizės nuovargis. Mes nė nežinome, kiek žmonių žuvo Viduržemio jūroje. Reikia kalbėti apie ES politiką pabėgėlių klausimais; pradžioje buvo norima naikinti kontrabandininkų, pervežančių pabėgėlius, laivelius Libijoje. Dabar yra pasirašoma sutartis su Libija, kad ši užkardytų pabėgėlių išvykimą. Tokios sutartys jau pasirašytos su Maroku, kitomis šalimis.

Mėginama visus pabėgėlius palikti anapus jūros, lyg tai išspręstų problemas. Norima užblokuoti kelius ir tai yra oficiali politika. Žinoma, ne visi plaukiantys per jūrą yra pabėgėliai, bet nėra legalių būdų patekti į Europą, jei esi pabėgėlis. ES politika yra neteisinga ir netoliaregiška. Ši problema gali būti išspręsta tik išsprendus Sirijos konfliktą.

Žmonių nėra daugybė ir tai nenužudys Europos. Europa užsidaro. Manoma, kad tai – gerai, bet išties, tai – laikinas sprendimas.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"