TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Požiūris. Tai - chunta

2012 05 19 8:39

"Tai jau chunta", - sako bičiulis rašytojas Valdas Papievis, stebintis krašto gyvenimą iš Paryžiaus. "Ne, Lietuva dar Respublika", - mėginu ginčytis. Tačiau imu pristigti svaresnių argumentų. 

Išties, Lietuvos politinė tapatybė išdilo. Viešajame lietuvių gyvenime nebelieka moralinių ribų, idėjinių skirčių, kurios padėtų tautai save atpažinti. Tėra krūva skirtingų santvarkų lūženų, kuriomis mėgina žaisti viešojo spektaklio dalyviai. Šiame spektaklyje Respublika, savivaldi laisvų žmonių politinė bendruomenė, vis dažniau pralaimi chuntai - kraštą realiai valdančiai anoniminei jėgos grupuotei. 

Chuntos taisyklėms pastaruoju metu ima paklusti įprasta lietuviškos politikos pilkuma. Tiesos paieškas keičia melas ir primityvi propaganda, viešas diskusijas ir argumentus - anoniminiai sandėriai ir brutali jėga. Net po kariškai glaustų prezidentės paaiškinimų visuomenė lieka nesupratusi, "kas prie ko" šioje miglose skęstančioje valstybėje. Lietuvos Respublikai ištikimybę prisiekę krašto politikai ir pareigūnai pradeda elgtis kaip anoniminės grupuotės nariai ar klusnūs jos parankiniai.

Būtent tokį krašto posūkį chuntos link pastaruoju metu išryškino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) žlugdymas ir du Kauno mergaitės "poėmiai". Visi šie įvykiai buvo grindžiami akla jėga. Visus juos lydėjo valdžios pareigūnų ir jiems paslaugios propagandinės žiniasklaidos melo pliūpsniai. Tad jie išties verti ne tik emocinio atsako, bet ir išsamesnio nagrinėjimo, atidesnio piliečių dėmesio.

Lietuvoje dar nebuvo civilinės bylos, kurios sprendimui įgyvendinti būtų mestos tokios galingos policijos pajėgos. Pasak policijos vadovų, ginkluotus būrius Kauno mergaitei "paimti" pakėlusi ir jiems vadovavusi privati antstolė. Tokie antstolės veiksmai, pasak pranešimų tautai, labai nustebinę Lietuvos valstybės vadovę. Gegužės 17-osios rytą ji buvo panaši į paskutinį Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą Sausio 13-ąją.

A.Čapliko manifestas

Melą ir manipuliavimą visuomene Lietuvos politikai paskelbė esant jų valdomos valstybės principais. Tikrovę, kaip sovietmečiu, jie vėl mėgina suvynioti į melo paklodes. Tarsi apibendrindamas ginčą dėl FNTT vadovų, Seimo vicepirmininkas Algis Čaplikas šių metų kovo 30-ąją, dalyvaudamas "Akiračių" laidoje, per Lietuvos radiją pareiškė: "Politinių veikimų Seime nereikia painioti su tikra realybe." Pasak liberalcentristų vado, parlamente siekiama "ne tiesos, bet politinės naudos - tokia Seimo logika". 

Taigi Lietuvos "politika" atskiriama nuo tiesos, sykiu ir nuo bendrojo gėrio, ir sutapatinama su grupuočių nauda. Pareiškiama, kad Seimas esąs ne civilizuoto bendrabūvio kūrimo, ne atstovavimo tautai, bet tik jėgos žaidimų ir manipuliavimo tauta vieta. Taip A.Čaplikas paskelbė lietuviškojo parlamentarizmo mirtį.

Ir toks jo poelgis nepapiktino nė vieno krašto pareigūno. Priešingai - savo veiksmais didelė dalis politikų Seimo vicepirmininko poziciją parėmė: viešo melo ėmėsi net parlamento Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas, prezidentės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. O pastarosiomis dienomis - ir pati prezidentė, po smurto ryto iškilmingai pareiškusi, kad "prievarta prieš vaiką negalima".

Visa R.Palaičio "tiesa"

Mėgindama užgniaužti gėdingą sąžiningų teisėsaugos pareigūnų išdavystės istoriją, valdanti grupuotė žiniasklaidoje paskleidė buvusio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio "Visą tiesą apie FNTT skandalą". Šioje "tiesoje" aiškinta, kad ministras teisėtai atleidęs FNTT vadovus ir dėl to buvęs begėdiškai negerų žurnalistų "vanagų" apšmeižtas. Graudu. Tautai, kaip prie sovietų, stengiamasi kurti absurdo spektaklius, tačiau nesugebama net sutartinai meluoti. R.Palaitis piktinosi nutekinta slapta informacija iš posėdžio, kuris, pasak Seimui liudijusių posėdžio rengėjų - Generalinės prokuratūros vadovų, nebuvęs slaptas. 

Eksministras klaidino visuomenę ir aiškindamas, kad jo veiksmai buvę teisėti. Jis nutylėjo dešimtąjį Poligrafo naudojimo įstatymo straipsnį. O šis skelbia, kad tyrimo poligrafu "išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką". R.Palaitis, saugumiečių ir prezidentės spaudžiamas, atleido FNTT vadovus pasinaudodamas poligrafo tyrimo išvada ne kaip papildoma informacija, bet kaip pagrindine ir vienintele - taigi šiurkščiai pažeidė įstatymą. Buvęs ministras pamynė įstatymą ir tuomet, kai žiniasklaidai paskelbė tarnybinę paslaptį apie tyrimo poligrafu rezultatus. Jis tyčiojosi iš teisės, viešai išvadindamas FNTT vadovus nusikaltėliais.

Supainiojo R.Palaitis ir žiniasklaidininkų vaidmenis. Pasitelkdamas KGB vartotą ir VSD perimtą žodyną, jis apkaltino saugumo sekamus ir "vanagais" vadinamus žurnalistus, neva šie "FNTT skandalą" iškėlę į viešumą. Tačiau nutylėjo esminį faktą - saugumiečių sukurptą FNTT istoriją pirmoji pradėjo tautai sekti Audriaus Matonio vadovaujama Lietuvos televizijos Naujienų tarnyba. Būtent ši A.Čapliko patarėjo Dainiaus Dabašinsko kuruojama įstaiga dar šių metų sausio viduryje netikėtai paskelbė, kad vidaus reikalų ministras esąs nepatenkintas FNTT vadovu ir svarstąs dėl jo tolesnio likimo.

Būtent piliečių lėšomis išlaikomą Lietuvos televiziją grupuotė pavertė propagandinio karo prieš piliečius ir Respubliką priemone. Šios televizijos informacinės ir diskusijų laidos nuolat vardijo FNTT vadovų "nusikaltimus", tyčiojosi iš Seimo Antikorupcijos komisijos ir jos tyrimo, smerkė tiesos reikalaujančius piliečių susibūrimus - "odiozinius mitingus". Neatsitiktinai Lietuvos televiziją viešuose tekstuose šiandien šlovina buvę saugumo vadovai.

Vis dėlto labiausiai Lietuvą chuntos link pastūmėjo ne R.Palaičio melas, bet paskutinis jo sprendimas - naujuoju FNTT vadovu paskirti D.Dabašinsko grupuotės deleguotą narį Kęstutį Jucevičių. Toks veiksmas sugrąžino valstybę į mafijos siautėjimo laikus, kai tikruosius privatizavimo konkursus rengdavo nusikaltėliai, o valstybės tarnautojai tik suteikdavo jiems "teisinę” formą. R.Palaitis ir jo sprendimą palaiminusi prezidentė pasiuntė visiems teisėsaugos pareigūnams aiškią žinią: nuo šiol niekas nedrįskite kandidatuoti į pareigas be grupuotės leidimo - kiekvieno išsišokėlio laukia Vitalijaus Gailiaus ir Vytauto Giržado likimas.

Ir priešingai - bet kuris grupuotės narys, net šiurkščiai pažeidęs įstatymą, bus prezidentės ir kitų valdžios struktūrų be išlygų ginamas. K.Jucevičių apgaubusi naujojo vidaus reikalų ministro Artūro Meliano ir premjero Andriaus Kubiliaus pamaldi pagarba iškalbingai liudija piliečiams chuntos pergalę.

Šiandien eksministras R.Palaitis vadovauja Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) rinkimų štabui. Štabo išplatintuose propagandiniuose plakatuose rašoma: "Mūsų siekis - sugrąžinti žmonių pasitikėjimą savo galiomis, teisingumu ir savo valstybe." Kaip jau įspėjo visuomenę partijos vadas A.Čaplikas, su tiesa ir tikrove tokie pareiškimai neturi nieko bendra. Matyt, jais tik stengiamasi pridengti 2010 metų vasario 5 dieną priimtą Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo nuosprendį, paskelbusį, kad LiCS mėgino verstis reketuodama prekybą Lietuvos žmonių krauju.

E.Žiobienės ir D.Malaškevičiaus paklodės

Skirtingai galima vertinti painią ir tragišką Kauno pedofilijos istoriją. Galima išvis numoti ranka į šią istoriją lydintį šeimų ginčą. Tačiau neįmanoma abejingai žvelgti į smurtą, kurio ėmėsi Lietuvos valstybės vardu policijos pareigūnai prieš mažą Kauno mergaitę. Mat savo silpnuosius paminanti valstybė nutraukia paskutines jungtis su Respublika, su piliečių sąjunga ir tampa mūsų vaikams bei mums tik atgrasiu prievartos aparatu. 

Kovo 23-iąją vykusio mergaitės "poėmio" vaizdo įrašai netrukus išplito viešumoje. Juose aiškiai matyti, kaip kaukėtas policininkas griauna ant grindų pagyvenusią moterį ir prie jos prigludusią mergaitę, kaip klykianti mergaitė plėšiama nuo senelės. Girdėti ir baisūs žodžiai, kuriuos mergaitė išrėkia motinai.

Šiuos kraupius vaizdus netrukus žiniasklaidoje palydėjo vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės gluminantis pareiškimas: smurtavo prieš vaiką ir jį žalojo patys seneliai, o kalčiausia dėl "nesėkmingo poėmio" esanti policininkų darbą sustabdžiusi Kauno rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistė.

Po kelių dienų Lietuvos radijo laidoje "Forumas" E.Žiobienei darniai atitarė Seimo nariai. Žmogaus teisių komiteto pirmininkas liberalas Arminas Lydeka smurtu prieš mergaitę pasipiktinusius piliečius išvadino "Lietuvos valstybės naikintojais". Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas konservatorius Stasys Šedbaras apgailestavo, kad Lietuvoje "žmonės per skubotai pasiduoda jausmams".

Nė vienas valstybės pareigūnas nepasmerkė smurto prieš mergaitę. Nė vienas nepasipiktino tuo, kad buvo šiurkščiai pažeistas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, draudžiantis "vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis". Nė vienas nepriminė E.Žiobienei jos pareigas apibrėžiančio Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo. O jis skelbia, kad kontrolierės veikla privalo būti grindžiama "vaiko dalyvavimo ir išklausymo" principu: "Vaikas turi teisę išreikšti savo nuomonę ir daryti įtaką sprendimams, susijusiems su jo gerove šeimoje ir visuomenėje."

Kauno mergaitė, kurios išklausyti E.Žiobienė nė karto nesiteikė, aktyviai dalyvavo ir drastiškai reiškė savo nuomonę jos "poėmio" metu. Tačiau valstybės pareigūnų nebuvo išgirsta. Neatsišaukė nei prezidentė, nei Seimas, nei Vyriausybė.

Kontrolierės E.Žiobienės paskelbtą nuosprendį mergaitei ir jos seneliams po mėnesį trukusio tyrimo, balandžio 27-ąją, veik pažodžiui pakartojo Policijos departamento Imuniteto valdybos viršininkas Donatas Malaškevičius. Pasak jo pareiškimo žiniasklaidai, "liudytojo apsaugą vykdęs pareigūnas" fizinę prievartą prieš mergaitės senelę panaudojęs "teisėtai ir pagrįstai", nes šiai "stipriai spaudžiant anūkę, pastarajai buvo kilęs pavojus". Tad, gelbėdamas mergaitę, kaukėtas policininkas "patraukė moters ranką".

Tokia "tyrimo išvada" piliečių neturėtų gluminti. Jiems tik reikėtų prisiminti, kad būtent Imuniteto valdyba, remdamasi melagingais liudininko parodymais, padėjo Valstybės saugumo departamentui (VSD) triuškinti Kriminalinės policijos biurą. Naujasis policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, įsteigęs šią valdybą, matyt visiškai atsitiktinai jos vadovu paskyrė seną VSD pareigūno Aidžio Meželio bendražygį D.Malaškevičių, o valdybos tyrėja, greičiausiai taip pat visiškai atsitiktinai, tapo D.Dabašinsko sutuoktinė Milda Jankauskaitė.

Taigi išvados, prie kurių prieis policijos vidaus tyrimas dėl antrojo mergaitės "poėmio", jau šiandien yra aiškios.

Teisėjo V.Kondratjevo sprendimas

Smurtiniai mergaitės "poėmiai" verčia gręžtis į Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininko Vitalijaus Kondratjevo 2011 metų gruodžio 16 dieną Lietuvos Respublikos vardu priimtą sprendimą. Kodėl jis virto smurtiniu vaiko "poėmiu"? Ar pats teisėjo sprendimas nėra smurtinio pobūdžio?

Kodėl vienas geriausių Lietuvoje civilinės teisės ekspertų profesorius Valentinas Mikelėnas yra sakęs, kad V.Kondratjevo sprendimas "galėjo būti kitoks", kad jam pristigę moralinio jautrumo? Kodėl Kėdainių teismo elgesys pribloškė patyrusią JAV advokatę Reginą Narušienę: "Juk vaikas neturėjo galimybės pristatyti teisėjui to, ką jis išgyveno. Kaip teisėjas galėjo padaryti sprendimą to neįvertinęs?"

Atsiverskime ir panagrinėkime patį V.Kondratjevo sprendimo tekstą. Jo esmė išsakyta glausta išvada: nenustatęs "jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių mergaitė negalėtų gyventi kartu su mama, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas atstatyti pažeistą prigimtinę vaiko ir motinos teisę gyventi kartu".

Tokį sprendimą privalu įvykdyti skubiai - keturioliktą dieną vaikas turi būti perduotas motinai. Nėra abejonių: kiekvieno vaiko prigimtinė teisė - gyventi su motina. Tačiau kaip įveikti ne tik objektyvias, bet ir subjektyvias aplinkybes, kad toks vaiko "gyvenimas" išties būtų gyvenimu - saugiu, patikimu, be dvasinio ir fizinio smurto? Ar Kėdainių teisėjas deramai siekė užtikrinti mergaitei būtent tokį gyvenimą?

V.Kondratjevo tekste esama nemažai nuorodų į Lietuvos ir net užsienio teismų sprendimus. Tačiau iškalbingai nutylėtos dvi esminės nutartys, tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla. Kėdainių apylinkės teismas nė neužsimena, kad 2010 metų rugsėjo 22 dieną Panevėžio miesto apylinkės teismas sustabdė civilinę bylą dėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo tol, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla dėl galimo mergaitės tvirkinimo.

Mat, Panevėžio apylinkės teismo įsitikinimu, tik išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą taps aiškios aplinkybės, leisiančios nešališkai nuspręsti, su kuo mergaitė turėtų gyventi. 2010 metų lapkričio 26 dieną tokiam Panevėžio apylinkės teismo sprendimui savo nutartimi pritarė ir aukštesnis Panevėžio apygardos teismas. Teisėjas V.Kondratjevas net nemėgina atremti šiose dviejose nutartyse išdėstytų argumentų.

Kėdainių teisėjo tekste daug socialinių darbuotojų, psichologų ir kitų ekspertų išvadų, pastabų, liudijimų. Juose teigiama, kad mergaitė žuvusį tėtį laiko artimiausiu žmogumi, kad ji nori gyventi su teta ir seneliais, nes nesupranta, kur gyvena jos mama. To nesupranta ir Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, pareiškę, jog jų tarnyba esamų motinos ir būsimų mergaitės gyvenimo sąlygų negalėjo įvertinti, nes tai "valstybės paslaptis".

Būtent todėl jie negalintys pateikti ir galutinės išvados dėl motinos galimybių auginti mergaitę. Iš liudijimų sužinome, kad 2010 metais prieš kiekvieną susitikimą su dukra motinai buvo skiriamos psichologų paslaugos, kad po jų "pasikeitė bendravimo kokybė", kad motiną ir dukrą jau "sieja emocinis ryšys". Tačiau psichologo konsultacijų motinai reikėtų ir ateityje, tik neaišku, ar motinos gyvenamojoje vietoje jos galės būti teikiamos.

Sprendime nuolat cituojamas 2011-ųjų rudenį parengtas teismo psichologinės ekspertizės aktas. Pasak jo, mergaitės "ryšys su motina yra stiprus, tvirtas, emociškai pakankamas". Po tokios eksperto išvados lieka neaišku: ar šis ryšys tikrai "stiprus, tvirtas", ar tik "emociškai pakankamas"? Prieštarą drąsiai įveikia pats teisėjas V.Kondratjevas. Jis paskelbė, kad "vaiką ir motiną sieja stiprus emocinis ryšys", todėl "manytina, kad gyvendama kartu su mama (...) mergaitė greitai prisitaikys naujoje aplinkoje ir jai nebus padaryta didelė psichologinė žala".

Tokią prielaidą teisėjas mėgina grįsti ir subtiliomis savo psichologinėmis įžvalgomis.

Jis išaiškina, kad mergaitę su globėja siejantys stiprūs jausmai "nėra pilnai natūralūs". Ir priešingai - "manytina, jog mergaitė (...), nesuprasdama savo motinos padėties (kur ir kaip ji gyvena), savo jausmus ir emocijas motinai paslėpė". Taigi vaiką su motina sieja labai stiprus, bet labai giliai paslėptas emocinis ryšys, kurį teisėjui V.Kondratjevui pavyko pajusti net nepamačius ir neišklausius mergaitės. Toks išklausymas, teisėjo įsitikinimu, esąs nereikalingas, nes aštuonerių metų vaikas "nesugeba suformuluoti savarankiškos nuomonės (norų, pažiūrų) dėl savo gyvenamosios vietos nustatymo".

Įsidėmėtina, kad pats teisėjas nesugeba suformuluoti, kur konkrečiai mergaitė gyvens. Jis pripažįsta, kad vaiko likimą atiduoda ne į motinos, bet į Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos valdybos - kaukėtų vyrų - rankas, kurios vaikui ir turės "užtikrinti gyvenimo sąlygas".

Mergaitės "poėmiai" parodė, kad teisėjo V.Kondratjevo prielaidos, jo "manymai" buvo klaidingi. "Imama" mergaitė stipriai reiškė savo emocijas ir nuomonę, tačiau jos buvo visai kitokios, nei mums skelbė Kėdainių teismas. Tai ne pirmas su tikrove ir tiesa prasilenkiantis šio teismo sprendimas.

Neseniai JAV teismas nutarė, kad Kėdainių teisėjas neigė tiesą nagrinėdamas buvusio Sausio 13-osios savanorio Šarūno Paberaliaus bylą ir visus Lietuvos valstybės vardu šiam asmeniui pareikštus kaltinimus atmetė.

Teisėjo V.Kondratjevo sprendimas iškalbingai liudija: Lietuvos teisė ima remtis ne išmintimi, moraliniu jautrumu, bet jėga. Jėga, kuriai argumentai nėra reikalingi. Tokie jėgos sprendimai viešumoje taip pat ginami vien jėga. Juos lydi ne argumentuota analizė, bet riksmas, kad visiems sprendimams privalu aklai paklusti. Prieš drįstančiuosius abejoti grupuotė gali mesti patį Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir jo jėgos retoriką: jėgai nepaklusę esą "teisinės ir politinės sistemos pūliniai".

Šalies teisę persmelkusi jėga - visagalė. Ja be skrupulų naudojasi aukščiausi valstybės pareigūnai. Balandžio 30-ąją grupė Nepriklausomybės Akto signatarų ir garsių menininkų raštu paklausė Respublikos prezidentės: ar ji, kaip valstybės vadovė, gali pasmerkti valdžios smurtą prieš vaiką ir užtikrinti, kad tokio smurto daugiau nebus imtasi? Gegužės 5-ąją prezidentė atsakė neigiamai. Gegužės 17-oji - chuntos galios ir Respublikos pažeminimo diena - jau buvo neišvengiama.

Iš šventųjų gyvenimo: D.Dabašinskas

Chuntos valdžia paprastai grindžiama priešus niekinančia ir demonizuojančia, o grupuotės narius šlovinančia ir sakralizuojančia propaganda. Patyrę propagandininkai geba valdančiai grupuotei teikti ir vienas, ir kitas paslaugas. 

Štai Vladimiras Laučius, spėjantis DELFI portale pasmerkti kiekvieną valdžios nesurežisuotą visuomenės proveržį, balandžio 5-ąją paskelbė hagiografinio žanro pokalbį su A.Čapliko patarėju, buvusiu VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju D.Dabašinsku. Buvęs saugumietis išsakė gilų liūdesį dėl to, "kad politikoje sunyko garbės, orumo, tarnystės sąvokos". Jis pasmerkė "vadinamųjų visuomenės veikėjų veiksmus", nes "jie griauna mūsų valstybę" ir tarnauja Rusijai. Jis išvadino "kliedesiais" visas kalbas apie pomirtinį Vytauto Pociūno šmeižtą. Ir pareiškė: "Niekada nesu sutepęs a. a. Vytauto garbės."

Balandžio 21-ąją D.Dabašinską sakralizuojantį rašinį išspausdino ir "Lietuvos ryto" darbininkė Birutė Vyšniauskaitė, prieš keletą metų uoliai šmeižusi chuntos pasmerktą pulkininką V.Pociūną. Šiame rašinyje abu pašnekovai sutartinai piktinasi "V.Pociūno žūties politizavimu", "vadinamaisiais parlamentiniais tyrimais", šalies vadovės ir specialiųjų tarnybų "įtakos mažinimu". D.Dabašinskas net paragino kritiškai VSD vertinančius asmenis "pateikti įrodymų ar kitų jiems neva žinomų duomenų apie esamų ar buvusių VSD pareigūnų nusižengimus ar net nusikaltimus".

Jei D.Dabašinską būtų kalbinę ne propagandininkai, bet nepriklausomi žurnalistai, jie ir neraginti būtų pasiteiravę, kokį vaidmenį jų pašnekovas suvaidino sužlugdytoje "Dujotekanos" byloje, CŽV kalėjimų istorijoje ar persekiojant Gatajevų šeimą. Deja, buvęs VSD vadas viešumoje bendrauja tik su savo valdiniais. Tad, griaudamas valdinių tapomą šventojo D.Dabašinsko paveikslą, pažymėsiu, kad visais minėtais atvejais šio pareigūno veikla turėjo ryškių nusikaltimo požymių.

Kad būtent D.Dabašinskui vadovaujant VSD įgijo nusikalstamo susivienijimo ypatumų, galiu teigti remdamasis asmenine patirtimi. 2006-ųjų pavasarį bendraudamas su Valdu Adamkumi ir jo aplinkos žmonėmis, pamačiau, kad prezidentas slaptųjų tarnybų yra įbaugintas, dezinformuotas, aplink regintis vien sąmokslus. Tų metų balandžio 12-ąją susitikau su VSD generaliniu direktoriumi Arvydu Pociumi ir paklausiau, kodėl VSD manipuliuoja valstybės vadovu, kodėl jį dezinformuoja - juk tai nusikaltimas. VSD direktorius puolė aiškinti, kad tai darąs ne jis. Paklausiau, kodėl jis leidžia taip elgtis savo pavaduotojui D.Dabašinskui. Atsakė neturįs galių tokių veiksmų sustabdyti ir todėl pasirengęs tuoj pat atsistatydinti.

Vos žuvus V.Pociūnui, 2006 metų rugpjūčio 25 dieną, su manimi susitiko VSD dirbęs senas pažįstamas ir ėmė įtikinėti, kad būtų geriau viešai nesiaiškinti pulkininko žūties aplinkybių, nes jis pats, būdamas girtas ir šlapindamasis, bus iškritęs pro langą. Vėliau sužinojau, kad mane aplankęs VSD pareigūnas buvo D.Dabašinsko skubiai atšauktas iš atostogų ir pasiųstas pasakoti šios legendos Seimo nariams ir žurnalistams.

Taigi dabartinis VSD vadovas Gediminas Grina, jei jam išties rūpi jo įstaigos reputacija ir pati valstybė, visų pirma turėtų sustabdyti nusikalstamą departamento veiklą - skubiai nutraukti VSD kariaujamą karą su visuomene, su Lietuvos Respublika. Šiandien tęsiamas manipuliavimas žiniasklaida ir visuomene, valstybės vadovų dezinformavimas, politikų bauginimas, sąžiningų pareigūnų persekiojimas - tai priemonės, kurių prieš svetimą kraštą paprastai imasi priešo slaptosios tarnybos. Deja, lietuvių lėšomis išlaikomas saugumas būtent tokiomis priemonėmis laužo moralinį mūsų tautos stuburą.

Ar atsilaikysime?

Taip, įsiklausę į informacinį šiandienos gausmą išgirsime, kaip kraupiai braška lūžtantis visuomenės moralinis nugarkaulis. Vis labiau jėgai paklūsta mūsų teisė, politika, žiniasklaida. Net daug dešimtmečių laisvę gynusi motina Bažnyčia. Vis garsiau ir įsakmiau iš šių institucijų lietuviams skelbiama "pulkim ant kelių". 

Visada tauriai santūrus Vilniaus vyskupas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis šiemet prieš šventas Velykas "Atgimime" - "pilietiniame savaitraštyje" - pasmerkė tiesos ir teisingumo valstybėje balsiai reikalaujančius piliečius. Jis pakvietė lietuvius nepasiduoti raginimams "įveikti blogį išoriškais šūkiais ir akcijomis", nesėti tarpusavio nepasitikėjimo, nes tai esąs "piktojo veikimo būdas".

Pasak mūsų gerbiamo kardinolo, šiandien visuomenė kviečiama į viešus susirinkimus "dėl nedidelės grupelės ambicijų", tuose piliečių susiėjimuose "vyrauja ne kurianti, pozityvi, bet nepasitenkinimo, pykčio, kerštingo atsilyginimo intonacija". Prisiminkime: tokiais pačiais žodžiais per VSD kuruojamas Lietuvos televizijas piktinosi teisingumo siekiančiais piliečiais ir saugumo generolas Mečys Laurinkus.

Sesės Nijolės Sadūnaitės, Antano Terlecko ir kitų lageriuose užgrūdintų laisvės kovotojų dabartinę laikyseną smerkianti Vilniaus vyskupo kalba nėra atsitiktinė. Taip valdanti grupuotė mums stengiasi parodyti savo jėgą: žiūrėkite - mums pavyko pasiekti daugiau nei sovietams. Iš tiesų, sovietų valdžiai nepasisekė iš Katalikų bažnyčios išspausti nė vieno pasipiktinimo 1987-aisiais vykusiu pirmuoju lietuvių mitingu.

Taigi prie gegužės 17-osios smurto eita nuosekliai - chuntai vis tikrinant moralinį visuomenės atsparumą, atidžiai stebint, kaip tauta reaguoja į ją vis labiau žeminančius, jos orumą žeisti turinčius veiksmus.

Visuomenei įbauginti buvo skirtas parodomasis Nepriklausomybės Akto signatarų Bronislovo Genzelio ir Romualdo Ozolo teismas. Atkurtosios valstybės tėvai sodinami į teisiamųjų suolą už tai, kad gynė lietuviams Konstitucijos laiduotą susirinkimų teisę. Už tai, kad neleido šios teisės trypti Vilniaus miesto savivaldybei ir policijai, kai jos, pažeisdamos įstatymus, delsė suderinti piliečių susibūrimo vietą ir laiką, atvirai tyčiojosi iš sambūrio rengėjų ir žmonių laisvių.

Apima lietuviškas graudulys, kai išgirsti premjerą A.Kubilių, buvusį Sąjūdžio sekretorių, viešai barantį vyresniuosius bendražygius dėl jų iki šiol išsaugotos pilietinės tvirtybės, dėl nuoseklaus įsipareigojimo laisvei.

Ar gali tikėtis laisvos ateities valstybė, teisianti savo kūrėjus už ištikimybę Lietuvos Respublikai, už pasipriešinimą chuntai? Ar gali tikėtis laisvos ateities tauta, neginanti laisvės, tiesos ir žmogiškojo orumo kaip esminės savo tapatybės dalies?

"Ar atsilaikysime?"- prieš mirtį, žvelgdama į Lietuvos tikrovę, vis klausdavo daktarė Meilė Lukšienė. Kiekvienąkart tikindavau: taip, nes kito kelio tiesiog neturime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"