TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Prastas vanduo - vien prekybininkų džiaugsmas

2012 03 21 6:10

Mėgstame didžiuotis, kad geriamojo vandens turime daug, ir nemokamo. Tačiau ne visur krašte jo tikrai pakanka ir ne visur jis skanus. Gal todėl sparčiai plinta vandens buteliuose, filtrų ir kitokios vandens gerinimo įrangos prekybos verslas. Ar vanduo plastikiniame butelyje tikrai geresnis?

Vilniaus universiteto profesorius, UAB "Vilniaus hidrogeologija" vyriausiasis hidrogeologas, gamtos mokslų habilituotas daktaras Algirdas Klimas, jau beveik 50 metų dirbantis šioje srityje, tuo netiki.

"Civilizuotose valstybėse daug kur vandentiekiu tiekiamas paviršinis vanduo, tačiau jį gerti nesaugu. Nemažai Lietuvos žmonių mano, kad Vakarai iš čiaupo negeria, tad ir mes turime taip daryti. Gal todėl ir vadinamųjų butelininkų verslas mūsų krašte sekasi neblogai. Tačiau mūsų vandentiekiu netiekiamas blogas paviršinis vanduo", - kalbėjo A.Klimas. Jis troškulį ir darbovietėje, ir namie malšina vandeniu iš čiaupo.

Šuliniai pavojingi

Tik Lietuvos kaime padėtis kur kas blogesnė. Maždaug milijonas kaimų, miestelių ir vienkiemių gyventojų semia gruntinį vandenį iš išsikastų šulinių. O jų, Valstybinės sveikatos priežiūros tarnybos (VSPT) duomenimis, krašte yra apie 300 tūkstančių.

VSPT perspėja, kad šių šulinių vanduo užterštas ir gali būti pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Kaip rodo tarnybos tyrimai, daugiau kaip 40 proc. tirtų šulinių užteršti mikrobiologiškai, 30 proc. - nitratais. Net iki 90 proc. šachtinių šulinių užteršti nitratais.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas nuo 2015 metų visi Europos Sąjungos (ES) valstybių gyventojai turi gauti tik geros kokybės geriamąjį vandenį. Jis privalo atitikti kone pusšimtį nustatytų mikrobiologinių ir cheminių parametrų.

Su šiomis direktyvomis suderintame mūsų valstybės Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme įsipareigota, kad iki 2015 metų ne mažiau kaip 95 proc. savivaldybių gyventojų bus tiekiamas viešojo vandens tiekėjo vanduo. Kitaip tariant, požeminis, nes mūsų valstybės vandentiekininkai tik tokį ir tiekia.

Ar tai realu? Profesoriaus A.Klimo nuomone - ne. "Vakarų valstybėse seniai nebėra šachtinių šulinių, jų neturėtų būti ir mūsų krašte. Tačiau stinga pinigų, kad būtų įmanoma visoms, net ir atokiai įsikūrusioms kaimo sodyboms tiekti geros kokybės požeminį vandenį iš artezinių gręžinių", - LŽ sakė mokslininkas.

Suvalkijoje gero vandens trūksta

Gero geriamojo vandens stinga ne tik mūsų krašto kaimuose, bet ir kai kuriuose miestuose. Geologai, kiti specialistai dažnai džiaugiasi, kad Lietuvoje yra daug geriamojo požeminio vandens, be to, jo ištekliai nuolat atsinaujina iš upių, kitų telkinių. Šiuo metu Lietuvoje suvartojama apie 0,35-0,5 mln. kubinių metrų geriamojo požeminio vandens, o jo išžvalgytos atsargos - 10 kartų didesnės.

Kai kuriose šalyse, ypač pramoninėse, požeminio geriamojo vandens jau mažai. Dėl to Ispanijoje tokio vandens centralizuotai tiekiama tik 17 proc., Liuksemburge - 20, Anglijoje, Čekijoje - apie 30, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje - 40, Austrijoje, Belgijoje - 50 procentų. Kitą centralizuotai tiekiamo vandens dalį ten sudaro gruntinis ar net jūros vanduo. Jis paverčiamas gėlu, apvalomas, pagerinamas.

Tačiau ir mūsų krašte požeminio vandens ne visur yra daug ir ne visur jis skanus. Antai Suvalkijoje, ruože nuo Marijampolės iki Pilviškių, tinkamo gerti požeminio vandens tiek mažai, kad vos pakanka šiandien. O kas bus po vieno kito dešimtmečio?

Joniškio krašte geriamąjį vandenį tenka siurbti net iš daugiau kaip 300 metrų gelmės (daugelyje Lietuvos vandenviečių jis pumpuojamas iš 50-150 metrų gylio), bet vis tiek jį būtina ilgai ir kruopščiai valyti, kad būtų galima vartoti. Pajūrio požeminiame vandenyje - pernelyg daug sveikatai pavojingo fluorido. Todėl Kretingoje ir Palangoje teko pastatyti įrenginius, šalinančius fluorido perteklių. Šiuo metu jie statomi ir Klaipėdoje.

"Tačiau dar blogiau, kai fluoro vandenyje trūksta ir dantis apninka ėduonis. Sovietmečiu Vilniaus Vingio parke buvo pastatytas įrenginys, praturtindavęs fluoru nomenklatūrininkams tiekiamą vandenį", - prisiminė A.Klimas.

Europinių lėšų negauna

Hidrogeologas pasakojo, kad šiandien ne tik pajūryje ar Joniškyje, bet ir visame krašte iš artezinių gręžinių pumpuojamas vanduo pirmiausia yra filtruojamas smėlio filtrais, o tik paskui tiekiamas vartotojams. Jei reikia, iš jo pašalinama geležis ir kitos priemaišos. Geležies šalinimo įrenginiai veikia beveik visose Vilniaus ir kitų didesnių miestų vandenvietėse.

Geriamojo vandens kokybė priklauso ir nuo to, ar neseni, nesusidėvėję vamzdynai ir kita vandens tiekimo įranga, ar daug jo suvartojama. Jei mažai, vamzdžiuose susikaupia drumzlių ir vanduo tampa prastesnis.

Specialistai pripažįsta, kad reikėtų pastatyti dar daugiau vandens gerinimo įrenginių, rekonstruoti dar daugiau trasų, bet tam trūksta lėšų. Lietuvoje rūpintis geriamojo vandens tiekimu pavesta savivaldybėms, o jos nuolat stokoja pinigų. Tačiau ES finansavimo vandentiekiui neskiriama. Pagal ES finansinės paramos taisykles lėšų galima skirti tik toms aplinkos apsaugos problemoms spręsti, kurios susidarė dėl užterštumo ar kitų žmonių padarytų klaidų. O gero požeminio vandens Suvalkijoje ar kitur trūksta ne dėl gyventojų kaltės - taip sutvarkė gamta.

Todėl A.Klimas mano, kad Briuselio nustatytą terminą - nuo 2015-ųjų visiems gyventojams tiekti tik geros kokybės geriamąjį vandenį - Lietuva prašys nukelti trejiems metams. Paskui dar ir dar kartą. "Galima tris sykius prašyti nukelti terminą. Mūsų neturtingas kraštas greičiausiai taip ir darys", - prognozavo mokslininkas.

Geriamojo vandens tiekimo problemos tikriausiai būtų sprendžiamos greičiau, jei vandentiekis būtų privatizuotas. Tačiau tada padidėtų vandens kaina. "Dėl to vandentiekis Lietuvoje ir daugelyje kitų valstybių priklauso savivaldybėms", - paaiškino profesorius.

Nebūkime lengvatikiai

Tuo, kad vanduo kaimo šuliniuose ir net kai kurių miestų vandentiekyje nėra geras, džiaugiasi įvairių filtrų ir kitų vandens gerinimo įranginių pardavėjai. Pastaraisiais metais jų sparčiai daugėja.

Perša filtrus, vandens minkštinimo ir kitokius gerinimo įrenginius, kurie neva padaro jį ne tik idealiai švarų, bet ir paverčia "gyvybės vandeniu". Prekiautojams pademonstravus, kaip filtrais "apdorotas" vanduo tampa skaidrus, minkštas, žmonės susižavi ir pasirašo sutartį sumontuoti tokį įranginį jų namuose. Tik vėliau susivokia, kad tie prietaisai labai brangūs, o jų priežiūra - dar brangesnė. Juk reikia nuolat keisti vandens valymo kasetes ir t.t.

"Štai žmogus už filtrų sumontavimą paklojo 800 litų. Paskui paaiškėjo, kad kas mėnesį reikės dar po 80 litų mokėti už priežiūrą. Atsitokėjęs puolė skambinti man. O ką galiu patarti, kai sutartis jau pasirašyta?" - kalbėjo profesorius A.Klimas.

Verteivos įsigudrino įsiūlyti savo prekių net Geologijos tarnybai, kurioje dirba vandens ir kitų Lietuvos gelmių turtų specialistai. Pasiūlė vandens minkštinimo prietaisą šios tarnybos ūkvedžiui, o šis prisiminė, kaip moterys guodėsi, kad virinant vandenį arbatinuke susidaro kalkių... Vadinasi, vanduo prastas? Nupirko ir sumontavo tą minkštinimo prietaisą. Netrukus geologai pradėjo stebėtis, kodėl vanduo tapo neskanus...

"Nuo kieto vandens dar niekas nemirė, o nuo minkšto atsiranda daug problemų. Toks tinka tik skalbti ir kitiems techniniams reikalams, bet ne maistui ar gėrimui, nes dirbtinai minkštinant vandenį į jį patenka daug natrio", - aiškino mokslininkas. Jis rekomendavo žmonėms, nepatenkintiems vandens kokybe, pirmiausia klausti centralizuoto vandens tiekėjų, kada bus statomi geležies šalinimo ar panašūs įrenginiai.

"Verta pasitarti ir su Visuomenės sveikatos priežiūros, Maisto ir veterinarijos, Geologijos tarnybų bei kitais specialistais, patikrinti vandenį patikimoje laboratorijoje", - patarė profesorius.

Europinės normos reikalauja, kad geriamajame vandenyje būtų ne daugiau kaip 0,2 mg/l geležies. Mūsų požeminiame vandenyje geležies dažniausiai būna apie penkis kartus daugiau, todėl ir statomi jos šalinimo įrenginiai. "Sovietinė norma būdavo 1 mg/l, tačiau žmonės skųsdavosi rudu ir dvokiančiu vandeniu", - prisiminė A.Klimas. Fluoridų vandenyje neturėtų būti daugiau kaip 1,5 mg/l, nitratų norma suaugusiesiems - iki 50, kūdikiams - iki 10 mg/l.

"Be abejo, tos ir kitos normos yra santykinės. Juk jei vandenyje esama šiek tiek mažiau priemaišų, negu leidžiama, ilgas jo vartojimas gali turėti įtakos sveikatai", - svarstė mokslininkas. Vis dėlto jis sakė dar negirdėjęs, kad suaugę mūsų krašto žmonės būtų susirgę nuo vandentiekio vandens.

"Butelininkais" nepasitiki

Faktu, kad geriamasis vanduo kaimuose ir net kai kuriuose miestuose nėra geras, naudojasi ne tik filtrų pardavėjai, bet ir bendrovės, pilstančios vandenį į butelius. Dabar jau tampa madinga vartoti vandenį ne iš čiaupo, o iš plastiko butelių.

Kavinėje ar restorane jums prisėdus būtinai įpils vandens iš plastikinio butelio. Prieš šią plastiko madą protestuojantys gamtosaugos aktyvistai neseniai buvo surengę akciją "Nepirk vandens plastikiniuose buteliuose". Profesorius A.Klimas pritarė šiam raginimui. "Vandenį iš butelių geriu tik Egipte ir panašiose valstybėse, kur vandentiekis atrodo įtartinas. O tėvynėje man skaniausias vanduo iš čiaupo", - tikino pašnekovas.

Pasak mokslininko, perskaičius informaciją ant butelių etikečių (ją pateikti privaloma) matyti, kad vanduo juose nė kiek ne geresnis negu tiekiamas vandentiekiu, o dažnai ir blogesnis. "Esu vandens specialistas, todėl nepasitikiu smulkiais tiekėjais. Jie išsigręžia gręžinį kur nors už miesto ir neretai parduoda vandenį net neruoštą. Didieji tiekėjai, priklausantys savivaldybėms, taip dirbti nerizikuoja. O "butelininkus" higienistai dažnai baudžia už sanitarijos pažeidimus, net uždaro jų įmones. Tačiau šis verslas vis tiek klesti", - sakė A.Klimas. Ir pridūrė, kad vandenį į butelius pilsto ir pardavinėja dažniausiai ne tie, kurie turi gero vandens, o tie, kurie turi gerą rinką.

Hidrogeologas taip pat priminė, jog tamsiuose vėsiuose požemiuose sąlygų vandeniui gesti mažiau negu parduotuvių vitrinose, nes jas neretai kaitina saulė.

Šaltiniai jau užteršti

A.Klimas nesižavi ir šaltinių vandeniu. "Žmonėms patinka, kad šaltinių vanduo skaidresnis už bėgantį iš čiaupų, todėl yra įsitikinę, jog jis švaresnis, sveikesnis. Tai ne visada tiesa. Vanduo iš čiaupo mažiau skaidrus negu šaltinio dažniausiai tik todėl, kad yra prisisotinęs deguonies. Tačiau vandentiekio vandens kokybė nuolat kontroliuojama. To nepasakysi apie šaltinius, surenkančius gruntinį vandenį nuo paviršiaus. Juk už jį niekas neatsako", - pabrėžė hidrogeologas.

Jo kolegos dėl įdomumo kartkartėmis patikrina Vilniaus priemiesčiuose trykštančius šaltinius, prie kurių dažnai traukia žmonės. Štai už sostinės, Dvarčionyse, šaltinio vanduo būna beveik švarus, o Žvėryne, Antakalnyje ir kitur srovenantys šaltiniai užteršti mikrobiologiškai, turi kanalizacijos priemaišų, azoto junginių ir panašių dalykų.

Jei Lietuvoje požeminio vandens yra daug, gal verta jį eksportuoti? "Tokių siūlymų vis dažniau išgirstame. Iš tiesų galėtume dalį požeminio geriamojo vandens parduoti kitoms šalims ir neblogai uždirbtume. Juk vandens ištekliai, skirtingai negu nafta ar durpės, nuolat atsinaujina. Bet kol kas negirdėjau, kad tie siūlymai būtų rimtai svarstomi", - teigė A.Klimas.

Milijardas žmonių trokšta 

Atrodytų, tarsi mūsų planetoje yra labai daug vandens. Tačiau dauguma jo - sūrus. Žmonėms vartoti tinka tik apie 3 proc. viso pasaulio vandens. O gyventojų kasmet daugėja, urbanizacija spartėja, klimatas keičiasi, todėl beveik milijardui planetos žmonių vandens jau stinga.

Marselyje (Prancūzija) kovo 12-17 dienomis vykusiame Pasauliniame vandens forume, kuriame dalyvavo įvairių šalių politikai, mokslininkai, verslininkai, visuomeninių aplinkos apsaugos organizacijų atstovai, buvo paskelbta, jog pasaulyje dėl vandens trūkumo ar ligų, kurias jis sukelia, kasdien miršta apie 4 tūkst. vaikų. Ekspertai per šį forumą prognozavo, kad iki 2050 metų daugiau kaip 40 proc. žmonių gyvens teritorijose, kuriose stigs vandens. Tarp tokių - ne tik Afrikos ir Azijos, bet jau ir kai kurie pietiniai Europos regionai.

Lietuvai ši problema kol kas lyg ir negresia, tačiau dėl besikeičiančio klimato vis dažnėjančios sausros gali išsekinti ir mūsų upes, sumažinti požemiuose geriamojo vandens atsargas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"