TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pravėrusi vogtų vertybių fondą

2010 10 28 0:00
Šią savaitę žiniasklaida pranešė neva sensaciją: Antrai Vincei Karosienei teismas priteisė 635 tūkst. litų kompensaciją už sovietų nusavintą 27 paveikslų tėvo kolekciją. Dar didesnės kompensacijos už vertingiausią šios kolekcijos paveikslą - Antonio Campi "Trys Marijos prie Kristaus kapo" (nuotraukoje) ji tikisi kitoje civilinėje byloje. Tai būtų ne tik šios narsios moters, bet ir visos valstybės pergalė - mažas žingsnelis teisingumo link.
Antonio Campi „Trys Marijos prie Kristaus kapo"

Šią savaitę žiniasklaida pranešė neva sensaciją: Antrai Vincei Karosienei teismas priteisė 635 tūkst. litų kompensaciją už sovietų nusavintą 27 paveikslų tėvo kolekciją. Dar didesnės kompensacijos už vertingiausią šios kolekcijos paveikslą - Antonio Campi "Trys Marijos prie Kristaus kapo" ji tikisi kitoje civilinėje byloje. Tai būtų ne tik šios narsios moters, bet ir visos valstybės pergalė - mažas žingsnelis teisingumo link.

Iš tikrųjų sensacija, kad 20 nepriklausomybės metų ir net narystė Europos Sąjungoje (ES) nepakeitė Lietuvos teismų, kuriuose politiniai kaliniai veltui įrodinėja - pavogtą daiktą dera grąžinti. Ir kai šią savaitę Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Radzevičius nutarė priešingai - iš dalies patenkino A.V.Karosienės ieškinį ir priteisė už sovietų konfiskuotą (pavogtą) turtą kompensaciją, - tai nuskambėjo kaip sensacija.

A.V.Karosienė apginti savo paveldėtojos teises ir tėvo Vinco Steponavičiaus atminimą mėgino nuo 1995 metų, kai Valstybinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys atsisakė grąžinti muziejaus fonduose saugomus jos šeimai priklausiusius paveikslus ir net nurodyti, kad tai buvusi V.Steponavičiaus nuosavybė. Nuo 1996 metų įsisuko teismų karuselė, kurioje susigrūmė dvi Lietuvos, dvi kultūros, dvi teisinės sąmonės. Pirmajai atstovavo tikrasis nepriklausomos Lietuvos elitas, iškilus Juozo Vaičkaus "Skrajojamo teatro", Antano Sutkaus Tautos teatro, Kauno Valstybės teatro aktorius V.Steponavičius, Lietuvos savanoris, 1918 metais Gedimino kalne iškėlęs Trispalvę, Stalino "troikos" nuteistas politinis kalinys, jo žmona, nuostabi Kauno Valstybės ir Klaipėdos dramos teatrų aktorė Vanda Lietuvaitytė, jų dukra Vincė, gavusi ne tik tėvo vardą, bet ir jo nepalaužiamą charakterį. Ir tie visi budriai, tėvo ir sūnaus kūrių sovietiniai teismai, kuriems svetimas didysis romėnų teisės principas - "neteisingas įstatymas nėra įstatymas" ("lex injusta non est lex"). Šiuo atveju - buvęs Muziejų įstatymas, kuriuo mėginta įteisinti neteisėtą valstybės nuosavybę, sovietų pagrobtą iš Lietuvos piliečių. Šiuo įstatymu Lietuvos valstybinių muziejų fondas buvo paverstas iš Lietuvos žmonių sovietų pavogtų (konfiskuotų) vertybių sandėliu.

Po Vilniaus apygardos teismo paskelbto palankaus A.V.Karosienei nuosprendžio valstybei atstovavusios Kultūros ministerijos Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės Inos Sokolskos veidas buvo lyg prieš pasaulio pabaigą: kas dabar bus, jeigu ir kiti politiniai kaliniai pradės reikalauti grąžinti sovietų pavogtą turtą arba už jį teisingai atlyginti? Iš tikrųjų viskas bus gerai. Tai ne tik A.V.Karosienės ar politinių kalinių, o visos valstybės pergalė. Lietuva žengė mažą žingsnelį teisingumo link.

LŽ skaitytojams siūlome pačios A.V.Karosienės straipsnį, kurį ji buvo parengusi... bylos pralaimėjimo atveju. Ji pergalės jau nebesitikėjo.

Tėvas 1951 metais Maskvos ypatingojo pasitarimo ("troikos") už akių buvo įkalintas 10 metų konfiskuojant turtą. Nuo tada Tėvo 27 paveikslų kolekcija saugoma Dailės muziejuje. Lietuvos Aukščiausias Teismas (LAT) 2000 metais atsisakė ją man grąžinti, remdamasis 1995 metų Muziejų įstatymu, draudžiančiu ne tik grąžinti ankstesniems savininkams meno vertybes, saugomas muziejuose, bet ir paskelbusiu, esą jos yra valstybės nuosavybė. Nepaisant šio draudimo, 2005 metais specialiu įstatymu buvo leista grąžinti Katalikų bažnyčiai kilnojamąsias kultūros vertybes (tarp jų ir paveikslus) natūra. Prieš įstojant 2004 metais Lietuvai į ES, teiginio apie valstybės nuosavybę Muziejų įstatyme neliko. Be to, įsigaliojo naujas Civilinis kodeksas, užtikrinantis piliečių teisę į nuosavybę, kai negrąžintinas turtas valdomas neteisėtai. Dėl neteisėto sovietų apiplėštų piliečių turto valstybinio valdymo ir reikalavimo jį grąžinti ar už jį teisingai atlyginti buvusiems savininkams, vadovaujantis LR Konstitucija, išaiškinta ir Konstitucinio Teismo nutarimuose.

Tačiau ir po 20 nepriklausomybės metų neišaiškinta arba tyčia nutylima, kiek sovietų politkalinių, pažeidžiant LR Konstituciją, tebediskriminuojami, nes jiems ar jų palikuonims muziejinės vertybės iki šios dienos ir negrąžinamos, ir specialiu įstatymu už jas neatlyginama. (Ar bent vienas iš tų politkalinių dar yra gyvas? Mano tėvas mirė daugiau kaip prieš 50 metų.) Nesulaukusi specialaus visų valdžių dėmesio šių politkalinių teisėms ir remdamasi galiojančiais įstatymais 2008 metais kreipiausi į Vilniaus apygardos teismą, prašydama atlyginti man už atsisakytus grąžinti natūra paveikslus. Byla buvo nagrinėjama iš esmės 2010 metų balandžio 20 dieną ir priimta nutartis išskirti reikalavimą dėl vieno paveikslo (iš viso buvo konfiskuoti 27 paveikslai) į atskirą bylą - to buvau prašiusi dar 2008 metais, bet tada šis prašymas nebuvo patenkintas. Tačiau tą dieną ir dėl kitų 26 paveikslų teismo sprendimas nebuvo priimtas; teismas paprašė patikslinti, kokios kompensacijos prašau už kiekvieną paveikslą (iki tol buvo pateikta teismui tik galutinė už 27 paveikslus prašoma kompensacijos suma ir kiekvieno paveikslo ekspertės nustatytoji vertė). Naujų aplinkybių kitame teismo posėdyje, vykusiame 27 rugsėjo, neiškilo. Tačiau teismo sprendimas nebuvo paskelbtas nei šiame teismo posėdyje, nei jį paskelbti pažadėtą spalio 11 dieną. Kodėl? Eilinį kartą išgirdus, kad "byla - sudėtinga", kilo liūdnų prisiminimų banga.

Negi bylos sudėtingumą ir čia derėtų minėti? Sovietinis okupantas-vagis nukabinęs nuo sienų paveikslus juos iš mūsų namų išnešė (be teismo), tačiau laisvę atkūrusiems tautiečiams, užvaldytiems kailį išvertusių senųjų kadrų ir jų bičiulių, neketinama nei grąžinti pavogtų daiktų, nei už juos atlyginti. Sudėtinga ne byla, bet tokio tipo vagysčių įteisinimo problema: kaip, nepakenkiant europietiškos "teisinės valstybės" įvaizdžiui, nepalankų man teismo sprendimą apgaubti neabejotino teisingumo skraiste. Ir kita civilinė byla pagal mano ieškinį buvo pripažinta sudėtinga: joje įrodinėjau, kad 1945 metais kelių valstybinių institucijų nešvariomis numanomai enkavėdistinėmis rankomis itin šiurkščiai suklastojus dokumentus konkretaus asmens naudai buvo užgrobtas Tėvo nekilnojamasis turtas Kaune. (Tikėtina, kad šis asmuo, jau turintis vieną namą Kaune, turėjo kažkuo labai "nusipelnyti", jei pažeidžiant tuometį RTFSR civilinį kodeksą galėjo "įsigyti" ir antrą namą.) Prieš skiriant šią mano bylą 2002 metais, taip pat anksčiau minėtą paveikslų grąžinimo bylą 2000 metais nagrinėti AT Civilinių bylų skyriaus išplėstinėms 7 teisėjų kolegijoms, buvo paskelbta, kad ir viena, ir kita byla - sudėtingos. Jei byla sudėtinga, tai ir profesinės "klaidos" - neteisingi teismo sprendimai - ne tiek smerktinos... Be to, kitame piliečio mulkinimo etape ieškinį atmesti paprasčiau - net 7 autoritetai galutinę nutartį pasirašė! (Na ir tarnybinė atsakomybė - didesniam teisėjų kolektyvui...)

Antrojoje byloje mano pateikti įrodymai "neįtikino" sovietų santvarkos išugdytų teisėjų daugumos. Teismas rėmėsi niekiniais įrodymais, bet ne įrodymais, turinčiais didžiausią įrodomąją galią. Negelbėjo nei mano pastangos bylą atnaujinti, nei vėliau mano apsilankymas su rašytiniu prašymu pas generalinį prokurorą Algimantą Valantiną, kaip liudija jo pavaduotojo Vytauto Barkausko rašytinis atsakymas man, lyg tokių klastočių 1945 metais jokiais būdais negalėjo būti, o meluoti ir vienas kito melą dangstyti teisėjų dauguma taip pat neva negalėjo. Į mano konkrečius nurodymus, kad žemiausios instancijos teismo teisėjas (pasižymėjęs nuimant areštą nuo aferistų prisiplėšto turto EBSW koncerno byloje) įrašė žinomai melagingas žinias į teismo sprendimą, o aukštesniųjų instancijų teisėjai, man tai akivaizdžiai pademonstravus, nei pastebėjo, nei apie tai nutartyse užsiminė, Generalinės prokuratūros vadovybė taip pat tik "atsirašė". Gal lėmė "iš viršaus nuleistas" įsakymas teisėjams ir prokurorams šitokios bylos precedento išvengti, bet greičiausiai jiems visiems per daug gerai žinoma valstybės "politika" stambių vagysčių ir turto grąžinimo atvejais? Ši, deja, sovietinė "politika", tai - plėšikų gaujos "politika": jei vagia net ir stambiausiais mastais mūsų sėbrai - vagysčių nepastebėti, arba bylas "numarinti"; jei koks nors pilietis siekia susigrąžinti savo buvusį nekilnojamąjį turtą, kurį nusižiūrėjo mūsų sėbras - sėbrui jį įforminti, o eilinį pilietį, net jei jis būtų aklas, be jokių gailestingumo skrupulų paspirti koja ar jo nepastebėti; mūsų sėbrų ir jų apsukrių draugių fantastiškiausius įgeidžius patenkinti; buvusiems sovietų priešams - kuo mažiau turto grąžinti. Meno vertybes sovietai nusavindavo tik iš represuotųjų, todėl jų niekada negrąžinti ir už juos niekada neatlyginti.

Eilinio piliečio teisės ES valstybėje neturėtų būti ignoruojamos. Deja, jas įgyvendinti Lietuvoje būna be galo sudėtinga; čia visada su "teisėmis" yra stambiausi vagys, melagiai, kyšininkai, karjeristai, kurie "prichvatizavo" draugystes, alytas, steigė EBSW, sekundes, holdingus arba tarpininkavo šioms aferoms ir gavo "otkatus". Jie per 20 metų užgrobė didžiulę dalį Lietuvos turto, bet, kad ir kaip būtų keista, dar nieko neprarado - nei garbės, nei turtų; nė vienas stambus nusikaltėlis nepatyrė ir teisėtos bausmės. Mus įtikinėja, kad gyvename ES valstybėje, o faktiškai varganai egzistuojame (kurie dar neišsilakstę) po ES valstybės iškaba pasislėpusiame "AMB & Co" UAB'e, kuris kaip nuosavo dvaro žemę ir jos inventorių skirsto visus turtus buvusioje LSSR teritorijoje.

Todėl labai abejoju, kad dabartinėje Lietuvoje, nepakeitus iš pagrindų teisinės sistemos, teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų kadrų politikos, už negrąžintus paveikslus man bus atlyginta. (Gruzijoje korupcijos neliko, nes tokia reforma buvo įvykdyta.) Yra daug sąžiningų teisėjų, tačiau jų "nukenksminimo" mechanizmas, manau, kol kas gana gerai "suteptas". Numanau, kad kažkas kryptingai veikė ir veiks, kad neatsirastų kitas toks "kvailys", kuris kone po 3 metų kančių pirmojoje teismo instancijoje pasisekus (o gal ir ne) vargais negalais konkrečias meno vertybes įvertinti, parengtų bylą tinkamai teisme nagrinėti iš esmės. Mat Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, nėra oficialių licencijuotų meno kūrinių ekspertų, nors Vakaruose tokią licenciją turi kiekvienas antikvariato savininkas. (Tai - mūsų "valstybei", matyt, naudingas sovietinės vergovės palikimas.) Be to, pilietis privalės sumokėti ekspertui tūkstančius litų už meno kūrinių vertės nustatymą, t. y. paaukoti šiuos pinigus ant 20 metų vis dar neįsidegančio teisingumo aukuro, nes rizikuoja ir jų netekti, ne tik kompensacijos neprisiteisti. Tik savęs negailintis keistuolis gali atlaikyti faktų iškraipymus, pajuokas ir niekinimus kiekvienoje viešoje žinutėje apie tokią bylą aukščiau minėto UAB'o interesams ištikimai ir aklai tarnaujančių žurnalistų-materialistų (žemaitiškai turbūt "ėdšikių") dėka, išskyrus retą išimtį. Pavyzdžiui, apie mane Dailės muziejaus direktorius R.Budrys (prie sovietų buvęs Lietuvos komunistų partijos Vilniaus miesto biuro nariu) "Ekstroje" 1999 metais teigė - "ji užsimanė staiga praturtėti". Jei ir keli tokie keistuoliai, negailintys nemažų materialinių nuostolių ir savo triūso atsirastų, jie numanomai daug nepasiektų, nebent sužinotų, kokios vertės turtą iš jo plėšikų gauja, pasivadinusi valstybe, pavogė, ir eilinį kartą primintų ES valstybės narės pareigą savo piliečiams.

Kiek dar metų leisime Lietuvos valstybei riedėti moralinės bedugnės link?

Europos Sąjungoj "šlovingoj" / Tarp lygių "lygi" ir "laisva", / Tremta, žudyta, išvaikyta, / Ar bepakilsi, Lietuva?

2010 10 24

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"