TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Prekybininkų tarnaitė – politika

2016 05 13 6:00
Pernai maisto, gėrimų ir tabako mažmeninės prekybos apyvarta be PVM siekė 3,9 mlrd. eurų, o 72 proc. šios sumos dalijosi keturi didieji prekybos tinklai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Beveik pusę Lietuvos rinkos šiuo metu valdantys keturi didieji prekybos tinklai atsirado tarsi iš nieko: dar 1995-aisiais šalyje dirbo daugiausia smulkūs ir vidutiniai prekeiviai, o vos po kelerių metų juos išstūmė itin veržliai besiplečiantys verslo gigantai, kuriuos šalies politikai iki šiol tramdo tik žodžiais. „Jie politikų paramos nelabai prašė. Jie patys formavo politiką“, – apie didžiųjų tinklų įsigalėjimą sakė Nepriklausomybės Akto signataras ekonomistas Kęstutis Glaveckas.

Šią savaitę 100 tūkst. piliečių prisidėjus prie socialiniuose tinkluose kilusios akcijos, raginančios tris dienas nepirkti vis brangstančių prekių didžiuosiuose prekybos centruose, premjeras Algirdas Butkevičius paragino prekybininkus „paklausti savęs, ar apetitai nėra per dideli“, o visuomenei paskelbė, kad jau pradėtas tyrimas dėl prekybininkų taikomų antkainių.

Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė savo ruožtu pareiškė, kad sprendimas į miestų ir miestelių centrus įsileisti tinklinių prekybos centrų parduotuves, kurios iš rinkos išstūmė smulkųjį verslą, buvo klaida. „Lietuvos žinios“ siūlo prisiminti aplinkybes, lėmusias prekybos tinklų įsigalėjimą.

Išstūmė mažuosius

Strateginių rinkos tyrimų bendrovės „Euromonitor“ neseniai atliktas tyrimas atskleidžia, kad Lietuvoje prekybos tinklų koncentracija, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra pati didžiausia. Mūsų šalyje koncentracijos indeksas – 0,23, kai kaimynėje Lenkijoje – vos 0,1. Latvijoje jis siekia 0,17, Estijoje – 0,15.

„Mūsų didieji prekybos tinklai turi daugiau negu dvigubai didesnę derybinę galią negu lenkų. Kalbos apie zloto kursą ir kitus dalykus yra mažareikšmės, palyginti su šiuo rodikliu. Manau, jog pats laikas pradėti ne tik kalbėti, bet ir daryti, kad ši koncentracija realiai pradėtų mažėti“, – LŽ sakė tyrimo duomenimis pasidalijęs Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidiumo narys Danukas Arlauskas.

Tokia padėtis Lietuvoje buvo ne visada. Remiantis oficialiais duomenimis, dar 1995 metais mažosios įmonės, kuriose dirbo iki 5 darbuotojų, sudarė 82,7 proc. visų šalies prekybos įmonių, jose dirbo 32 proc. visų šios srities darbuotojų. Tačiau jau 1997-aisiais fiksuota sparti prekybos tinklų plėtra, iš rinkos pamažu išstumiant smulkiuosius prekybininkus. Nors Konkurencijos taryba teigia nerenkanti duomenų apie prekybos įmonių pasiskirstymą, anksčiau ši institucija skelbė, kad jau 2002 metais vos keturi dideji tinklai – „VP Market“ (dabar „Maxima“), „Palink“ (valdo „Iki“), „Norfos mažmena“ ir „Rimi Lietuva“ – užėmė 47 proc. šalies rinkos.

Kaip LŽ nurodė Statistikos departamentas, praėjusiais metais maisto, gėrimų ir tabako mažmeninės prekybos apyvarta (be pridėtinės vertės mokesčio, PVM) siekė 3,9 mlrd. eurų, o 72 proc. šios sumos dalijosi keturi didieji prekybos tinklai. Kaip pilnėjo prekybininkų kišenės, geriausiai iliustruoja 2007-ųjų pavyzdys: tais metais sparčiai kylant infliacijai, visų Lietuvos įmonių ikimokestinis pelnas padidėjo 1,7 karto, o mažmeninės prekybos – 4,2 karto (nuo 535,4 mln. litų iki 2,3 mlrd. litų, tai yra 666 mln. eurų).

„Vyko didžiulė, sparti ir agresyvi prekybos centrų plėtra. Jie ėmė visą rinką – ir miestus, ir rajonus, sukurdami savo tinklus, o tada pasitvarkė taip, kaip jiems patogiau. Dėl to verslo negali labai kaltinti – jo paskirtis yra maksimalaus pelno siekimas. Kaltinti galima tik valdžioje buvusius politikus, kurie įstatymais prekybininkų nepažabojo, kas dabar yra akivaizdu“, – LŽ sakė ne vieną didiesiems tinklams kontroliuoti skirtą projektą siūlęs europarlamentaras, Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis.

Patys formavo politiką

„Vilniaus prekyba“ (anksčiau „VP grupė“) radosi 1995-aisiais. Tais pačiais metais jos šeimininkai privatizavo ir po trejų metų Danijos įmonei „Danisco“ pelningai pardavė Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio ir Pavenčių cukraus fabrikų akcijas, o kiek vėliau, pasinaudoję neįgaliųjų organizacijoms taikomomis lengvatomis, sugebėjo susigrąžinti 76 mln. litų (22 mln. eurų) PVM, politikams ir teisėsaugininkams tik skėsčiojant rankomis. 1999–2001 metais „Vilniaus prekybos“ tinklas išsiplėtė nuo 34 iki 107, dabar grupė valdo daugiau kaip 200 parduotuvių Lietuvoje.

Trijų brolių George'o, Oliverio ir Nicolas Ortizų bei jų partnerio Gerard“o Bourdono įkurta „Iki“ veiklą pradėjo 1992-aisiais. 1995 metais jie teturėjo tris parduotuves Vilniuje, dabar jų skaičiuojama daugiau kaip 50. 2008-aisiais belgai didžiąją dalį akcijų pardavė partneriams.

„Rimi“ į Lietuvą atėjo 1999-aisiais, dabar valdo daugiau kaip 40 mažmeninės prekybos vietų. „Norfos mažmena“ pirmąją parduotuvę Vilniuje atidarė 1997 metais, o iki 2002-ųjų šis tinklas išaugo iki 43. Šiuo metu bendrovė valdo 138 prekybos centrus.

Rinkos tyrimų bendrovės „ACNielsen“ tuo metu skelbtais duomenimis, sparčiausiu prekybos tinklų plėtros periodu, 2000–2004 metais, jų centrų padaugėjo daugiau nei 2,2 karto, o smulkiųjų parduotuvių per tą patį laikotarpį sumažėjo apie 15 proc., komercinių kioskų – 40 procentų.

„Prekybos tinklai Lietuvoje įsigalėjo, manau, dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, valstybė neturėjo patirties, kitas dalykas, kaip esu sakęs vienam politikos veikėjui, – visos mūsų blogybės kyla dėl to, kad Lietuvos politikai – labai pigūs ir juos nesunku nupirkti. Prekybos tinklai valdė didelius pinigus, taigi, turėjo plačias galimybes remti politines partijas. Per finansines injekcijas paveikti politikus labai lengva – taip ir atsitiko“, – LŽ sakė D. Arlauskas.

Kęstutis Glaveckas: "Jeigu politikai prekybos tinklų diktatui būtų priešinęsi, to įsigalėjimo nebūtų buvę. Bet, matyt, nebuvo nei noro, nei galimybių priešintis." /LŽ archyvo nuotrauka

K. Glavecko manymu, prekybininkams politikų paramos labai prašyti nereikėjo – sukaupę kapitalą, jie patys formavo politiką. „Prisiminkite, kas tada buvo valdžioje: socialdemokratai ir jų premjeras Adolfas Šleževičius, Tėvynės sąjunga (konservatoriai), kurių ministrų kabinetui vadovavo Gediminas Vagnorius, – tai ir buvo pagrindiniai „žaidėjai“. Jeigu jie prekybos tinklų diktatui būtų priešinęsi, to įsigalėjimo nebūtų buvę. Bet, matyt, nebuvo nei noro, nei galimybių priešintis“, – svarstė politikas.

1996–1999 metais, sparčiausio prekybos tinklų augimo metu, premjero pareigas ėjęs G. Vagnorius ir dabar tvirtina, kad Lietuvos prekybininkai nėra nei tokie dideli, nei tokie galingi, kaip kitose Europos šalyse. „Lietuvoje yra susiklosčiusi palanki situacija, nes tarpusavyje konkuruoja 4–5 vidutinio dydžio tinklai. Prekybininkų pelno marža siekia apie 3 proc., kai daugelyje Europos valstybių – 5–6, o kai kur ir 7 procentai. Santykinai maža pelno marža liudija apie labai didelę konkurenciją. Žinoma, privertus juos dirbti nuostolingai, kainos sumažėtų keliais procentais, bet tada nebūtų prekybos centrų“, – aiškino ekspremjeras.

Susitarimus pamiršo

Priešingai nei G. Vagnorius, kai kurie Lietuvos politikai bei smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai nerimauti dėl besaikės prekybos tinklų plėtros pradėjo jau prieš dešimtmetį. Tačiau, kaip LŽ sakė D. Arlauskas, tuo metu ėjęs smulkiajam ir vidutiniam verslui atstovavusios Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) direktoriaus pareigas, prekybos centrai buvo – ir yra – labai galingi, taigi nuo pat pradžių „užčiaupdavo politikams burnas“.

„Ne vieną kartą iš kai kurių politikų esu sulaukęs pastabų, ko kišuosi, nes su prekybos centrais „gerai dirbama“, – pasakojo jis.

LVDK iniciatyva parengta Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcija, kuria siūlyta uždrausti prekybos tinklams dirbti savaitgaliais ar steigtis miestų centre, tuometinės Ūkio ministerijos dėmesio sulaukė tik 2005 metais. Tačiau šios institucijos išvada buvo kategoriška: „“Atsižvelgdami į kitų šalių patirtį nusprendėme, kad darbo laiko ar teritorinio prekybos centrų išdėstymo riboti netikslinga.“ Konkurencijos tarybos analizė tuo metu rodė, kad kai kuriuose regionuose prekybos tinklai jau buvo atsiriekę daugiau kaip pusę rinkos, o kai kurių maisto produktų per prekybos tinklus ten būdavo realizuojama 80 procentų.

Prekybininkai savo ruožtu suskubo parodyti „gerą valią“ – pasiūlė įstatymą pakeisti Geros verslo praktikos kodeksu. Netrukus susitarimas buvo pamirštas: „Maxima LT“ pranešė negalinti jo laikytis, nes nori klientams pasiūlyti geriausias kainas.

Koncepcija į politikų darbotvarkę grįžo tik po 2008 metų Seimo rinkimų, kai jai pritarė tuometinis parlamentinis Ekonomikos komitetas, vadovaujamas Juliaus Veselkos. Gerokai pakoreguotas įstatymas priimtas tik 2010 metais, tačiau, D. Arlausko teigimu, iki šiol realiai neveikė.

Baimės žaidimai

Dar keistesnis likimas laukė Kainų įstatymo pataisų, kuriomis siūlyta iki 20 proc. apriboti prekybininkų antkainius. 2009 metais parlamentarai joms gana vieningai pritarė, bet šį įstatymą vetavo prezidentas Valdas Adamkus, per patarėjus pranešęs, esą toks sprendimas pažeistų konkurencijos principus ir neduotų naudos pirkėjams. Vos po kelių savaičių politikai apsisprendė antkainių neberiboti.

„Visi labai gerai žinome, kur veda kainų reguliavimas. Tai sovietinis reliktas. Yra žinomi rinkos dėsniai, ir tų dėsnių nepaisymas gali labai brangiai kainuoti“, – tuo metu kalbėjo premjeras Andrius Kubilius. Nors antkainių ribojimo įstatymo projektas Seimo darbotvarkėje buvo atsiradęs ir 2010, ir 2011, ir 2012 metais, politikai jo daugiau nebeparėmė.

Valentinas Mazuronis: "Manau, kad įstatymų leidybos lygmeniu, deja, ne valstybė kuria žaidimo taisykles, bet didieji prekybininkai.“ /LŽ archyvo nuotrauka

Panaši situacija buvo ir dėl pasiūlymo riboti prekybos centrų darbo laiką – praėjusiais metais Seimas pritarė tokiam socialdemokrato Broniaus Paužos teiktam projektui. Priimtas įstatymas, draudžiantis prekybos centrų darbą per didžiąsias metų šventes, sukėlė didžiulį prekybininkų pasipiktinimą. Jo rezultatas buvo akivaizdus: politikai vos po mėnesio draudimą atšaukė, tokį pasiūlymą skubiai pateikus „tvarkiečio“ Remigijaus Žemaitaičio vadovaujamam Ekonomikos komitetui.

„Sakoma, Rusija turi dvi nelaimes – kelius ir kvailius. Lietuvoje, pasakyčiau, tai yra bankai ir prekybos centrai. Nėra didelė paslaptis, kad šiandien vos keli prekybos tinklai yra beveik monopolizavę rinką, taip pat darė ir daro įtaką visoms Lietuvos valdžioms. Manau, kad įstatymų leidybos lygmeniu, deja, ne valstybė kuria žaidimo taisykles, bet didieji prekybininkai“, – šią situaciją apibūdino V. Mazuronis.

Pasak jo, politikai ir dabar nenori pyktis su prekybos centrais, kurie šiandien yra labai galingi. „Prekybos centrai per savo įsteigtas organizacijas daro įtaką ne tik politikams, bet ir žiniasklaidai, ekspertams, formuoja nuomonę, verčia kvailiais tuos, kurie bando siūlyti sprendimus. Paleidžiama politinio traiškymo mašina, prie kurios vairo šiandien sėdi taip pat ir prekybos centrai“, – teigė europarlamentaras.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"