TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Priklausomybė - priklausomybė

2009 01 30 0:00

Nelabai seniai vienas lietuviško verslo veikėjas per TV porino, esą Lietuva iš ekonominės krizės išbris tada, kai darbdaviui nereikės derėtis su samdiniu dėl atlyginimo, kai pastarajam didžiausia premija bus pažadas - artimiausiu metu neatleisti iš darbo, kai didžiausia vertybė žmogui bus pati darbo vieta, o klausimas, kiek jam už tai mokės, bus antraeilis. Čia pat jis sutiko, kad didės atskirtis tarp žmonių ir daugės skurstančiųjų. Bet tai - jam natūralu. Jeigu tai būtų pavienio verslininko pasamprotavimas, numotum ranka, bet tai - mūsų vadinamosios laisvosios rinkos politikos dalis.

Bėda ta, kad ne visi turi galimybę pasirinkti. Žmogus tampa priklausomas nuo monopolijų, o tos gali primesti savo valią kitiems. Nežinau, ar visi Seimo ir Vyriausybės nariai patys supranta, kad remdami monopolijas ir naikindami vidutinį ir smulkųjį verslą, naikina Lietuvos valstybingumą, pilietiškumą. Oligarchui reikia ne savarankiško, o klusnaus žmogaus. Problemos esmė ta, jog dalis individų mėgaujasi tuo, kad kiti žmonės yra nuo jų priklausomi.

Iš krašto TV ekranų nuolat matai, kaip žavimasi oligarchų prabangiu gyvenimu, su arabų šeichais lenktyniaujančiu aukso blizgesiu, jauti, kaip pavydžiai žurnalistai pasakoja apie juos. Argi gali jaustis piliečiu sunkiai dirbantis, vos galą su galu suduriantis žmogus. Ir nepaklausti: iš kur? Kai mato H.Daktaro ir panašių veikėjų rūmus, lyg ir aišku.

Lietuvoje naujasis verslininkų luomas formavosi kiek kitokiu principu negu Vakarų šalyse; ten žmonės tapdavo turtingi arba turtą paveldėdami iš tėvų, arba dėl savo darbinės-intelektinės veiklos, kitais žodžiais, ten iš esmės jo įgijimo būdas buvo aiškus. Tuo tarpu Lietuvoje dažniausiai - neaiškus. Dauguma naujai iškeptų turčių pasijuto esą vertingesni negu kiti Lietuvos gyventojai (skiriu sąvokas "gyventojas" nuo "piliečio"). Žmogus verčiamas prarasti savo orumą.

Žmogaus gyvenimą lemia materialinių ir dvasinių vertybių samprata, jų poreikis. Tačiau ne visų žmonių gyvenime jos vaidina vienodą vaidmenį. Vieni pirmenybę teikia materialinėms (turto kaupimui, troškimui turėti gražių daiktų), kiti - dvasinėms (gyventi nepriklausomoje valstybėje, laisvai išpažinti ar neišpažinti tą ar kitą tikėjimą, būti nepriklausomiems nuo kieno nors kito užgaidų) vertybėms. Į jas ir nukreipta žmogaus veikla. Žmogaus gyvenimas balansuoja tarp tų vertybių, pirmenybę suteikdamas vienoms arba kitoms. Vienas už duonos kąsnį gali tarnauti svetimiesiems, savyje nuslopindamas sąžinės balsą, kitas verčiau mirs, negu išduos savo idealus. Bet ne viskas žmogaus valioje. Išgyvenimo instinktas vienus verčia paklusti, susitaikyti su realybe, kitus žūti.

Komunistinės Rusijos imperijoje, vadinamojoje Tarybų Sąjungoje, buvo ugdomas priklausomumo jausmas - žmogumi turi rūpintis kažkas (partija, profsąjungos, viršininkai, kolektyvas), o ne jis pats. Ši priklausomybė lietė visus - nuo aukščiausio pareigūno iki paprasto žmogelio: paskyros butams, automašinoms, baldams, šaldytuvams, net kilimams, kurių kiekis įstaigoms, gamykloms būdavo limituotas. Aišku, visiems neužtekdavo: gaudavo dažniausiai tas, kuris mažiausiai konfliktuodavo su valdžia (ar turėdavo įtakingų globėjų). Ta priklausomybė erzino žmones. Jie jautėsi paniekinti. Tuo pat metu jie girdėjo, kad vadinamosiose kapitalistinėse šalyse nebuvo jokio deficito. Tad šiems žmonėms išėjimas iš imperijos reiškė ne ką kitą, kaip priklausomybės nuo nomenklatūros panaikinimą, savo gerovės susiejimą su materialių vertybių gausinimu. Išėjimas iš priklausomybės buvo visų žmonių jungtis, dažnai nemąstant, kokioje valstybinėje struktūroje Lietuva atsidurs ir kaip ji bus valdoma.

Po Kovo 11-osios, atkūrus Lietuvos valstybę ir padėjus jai demokratinius pamatus, išsivadavus nuo Maskvos priklausomybės, tuo visos problemos neišsisprendė - nepanaikino priklausomumo apskritai. Čia ir žmogaus mąstymo, intelekto problema. Atskiriems individams buvo nepriimtina jų priklausomybė, bet tuo pačiu jiems atrodė, kad kitų asmenų priklausomybė nuo jų visai natūralus dalykas. Priklausomybės pojūtis slopino pilietiškumo jausmą, objektyviai įtikinėjo žmones, kad nuo jų niekas nepriklauso, kad jais turi pasirūpinti kas nors kitas (partija, vyriausybė). Ši pajauta negalėjo išnykti iš karto be pėdsakų.

Priklausomybė tarsi išsiskaldė: vieni tapo nepriklausomi (pavyzdžiui, darbdaviai ar laisvų profesijų žmonės), kiti atsidūrė dar didesnėje pirmųjų priklausomybėje (nepajėgta priimti įstatymų, kurie dirbančius žmones apsaugotų nuo darbdavių ir valdininkų savivalės). Daliai šių žmonių valstybės nepriklausomybė buvo antraeilis dalykas - svarbu užsitikrinti sau ir savo šeimai materialinę gerovę. Kadangi komunistinis režimas jos neužtikrino, jie protestavo prieš esamybę. Atkurta Lietuvos valstybė neišsprendė jų problemų, jie pasijuto išduoti. Tuo tarpu pirmajai kategorijai asmenų integracija į Europos Sąjungą išplėtė jų veiklos galimybes. Jiems būvimas Rusijos imperijoje buvo nepriimtinas tik dėl jų veiklos galimybių apribojimo, o tiems žmonėms, kurių gerovė liko priklausoma nuo naujų faktorių, natūraliai atrodė, kad Lietuvos nepriklausomybė nepakeitė jų gyvenimo.

Panašūs dalykai šalyje kelia ne tik ekonominę, politinę, bet ir psichologinę įtampą. Priklausomybė nuo darbdavių tapo nuožmesnė, todėl ji gimdo nostalgiškas nuotaikas. Jas žadina ir prisiminimai, kad aneksuotoje Lietuvoje niekas negalėjo nieko išmesti iš buto, nebuvo bedarbystės pavojaus.

Tad viltys, kad po Nepriklausomybės akto paskelbimo gyvensime taip, kaip skandinavai, nepasitvirtino (žmonėms gerovę sukuria ne kiti, o patys). Nepriklausomybė ir demokratiją laiduojanti Konstitucija neišsprendė ir negali išspręsti visų kraštui iškylančių problemų, ji sudaro tik prielaidas. Čia jau visų žmonių reikalas. Nei viena šalis neišsprendė savo problemų, jeigu visa veikla, energija pajungiama vien materialių gėrybių siekimu. Žmogus tampa daiktų vergu, nesugebančiu matyti, kad ir kiti trokšta normalaus gyvenimo.

Istorinė patirtis byloja, kad kraštai, kuriuose tarp įvairiausių gyventojų sluoksnių esama milžiniškos atskirties, nepajėgūs ilgam įsitvirtinti istorijos arenoje. Mes sukūrėme ir toliau puoselėjame hierarchinę visuomenę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"