TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Profesija – Šventojo Sosto diplomatas

2014 03 01 6:00
Monsinjoras V.Kulbokas (kairėje) su Gruzijos diplomatais Vatikane. Asmeninio albumo nuotrauka

Kaip visur, taip ir Bažnyčioje atsiranda žmonių, siekiančių karjeros ir įtakos. Tuo įsitikinęs Šventojo Sosto diplomatas monsinjoras Visvaldas Kulbokas. Jo teigimu, dalis kalbų apie Romos kurijos užkulisius yra visiškai pagrįstos, tačiau kai kurios – gerokai išpūstos.

2013-ųjų vasario 28 dieną virš Vatikano Šv. Petro bazilikos pakilo sraigtasparnis, iš Romos išskraidinęs pasitraukusį popiežių Benediktą XVI. Šv. Petro sostas pirmą kartą per pastaruosius 600 metų liko tuščias ne dėl popiežiaus mirties, o dėl jo atsistatydinimo. Tiek tada, tiek pasitinkant pirmąsias šio įvykio metines pasaulio žiniasklaidoje netilo balsai, teigiantys, kad pontifiką pasitraukti privertė Romos kurijoje regztos intrigos ir joje susidariusių grupuočių pasipriešinimas Benedikto XVI inicijuotoms permainoms.

Apie gyvenimą, kunkuliuojantį Vatikano kabinetuose ir koridoriuose, bei Šventojo Sosto diplomatinės tarnybos darbo ypatumus – "Lietuvos žinių" interviu su Šventojo Sosto Valstybės sekretoriate dirbančiu klaipėdiečiu monsinjoru Visvaldu Kulboku.

Visų pirma kunigas

- Kokia jūsų profesija – kunigas ar diplomatas?

- Mano profesija neabejotinai – Šventojo Sosto diplomatas. Tačiau kunigystė yra gyvenimo pasirinkimas. Kad ir ką dirbčiau, visų pirma esu kunigas, tai esminė mano gyvenimo būsena. O darbai, pareigos gali kisti.

- Ar kunigystė – bekompromisis Evangelijos skelbimas – ir diplomato darbas – nuolatinė kompromisų paieška – lengvai suderinami?

- Dilemų, žinoma, yra. Kiekvienam žmogui kartais reikia rinktis tarp to, ko jis trokšta, ir to, kas įmanoma. Bet kuris krikščionis trokšta gyventi pagal Evangeliją, perduoti ją kitiems. Man, kaip kunigui, ši misija dar svarbesnė. Kasdien aukoju šv. Mišias, meldžiuosi, kalbuosi su žmonėmis. Tačiau darbas, kaip teisingai sakote, kartais reikalauja kompromisų, nes ne viską kiekvienu atveju galima pasiekti. O pareiga ieškoti, ką geriausiai konkrečioje situacijoje įmanoma padaryti, lieka visada – tiek diplomatijoje, tiek gyvenime.

- Koks buvo Telšių vyskupijos kunigo kelias į diplomatinę Šventojo Sosto tarnybą?

- Paprastai dauguma kunigų, baigusių studijas Romoje, vėliau grįžta į savo vyskupiją. Tačiau Šventasis Sostas atstovauja visai Bažnyčiai, Valstybės sekretoriato vadovai pasirūpina, kad jame dirbtų kunigai ir pasauliečiai iš įvairių šalių. Dėl to ir buvo pakviesta pora Romoje studijavusių lietuvių, tarp jų ir aš. Tad 2001 metais turėjau galimybę pradėti mokytis popiežiškojoje diplomatinėje akademijoje, vėliau – įsidarbinti Valstybės sekretoriate. Didžiąją savo tarnybos laiko dalį praleidau nunciatūrose – Libane, Olandijoje, Rusijoje, o šiuo metu dirbu Romoje, sekretoriato skyriuje ryšiams su valstybėmis. Mano darbo sritis – 11 buvusios Sovietų Sąjungos šalių, tarp jų ir Rusija.

Pokalbių turinio neatskleidžia

- Prieš 2005-ųjų popiežiaus rinkimus internete publikuotos nuotraukos, kuriose matomi keli įtakingi diplomatai kardinolai – tarp jų ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis, – veikiausiai susirinkę tartis dėl savo veiksmų per konklavą. Kiek diplomatų „kasta“ įtakinga pačioje Bažnyčioje?

- Man sunku tai įvertinti. Tai geriau žino kardinolai, susirenkantys į konklavą. Tačiau visiškai normalu, kad diplomatai Bažnyčioje yra matomi, be to, jie vieni kitus gerai pažįsta, todėl jiems lengviau susitarti ir teikti siūlymus. Jei požiūriai sutampa, jų įtaka neabejotinai gali būti didelė. Kitiems kardinolams, kurie dirba išsibarstę po viso pasaulio vyskupijas, yra kur kas sunkiau.

Tačiau būtent todėl stengiamasi, kad prieš vykstant popiežiaus rinkimams visi kardinolai į Romą būtų sukviesti anksčiau, kad galėtų pabūti kartu, susipažinti, kad balsavimo rezultatus lemtų ne tik siauros pažįstamų grupelės. O tai, kad savo (beje, dažnai labai skirtingus) požiūrius išsako ir tiesiogiai su žmonėmis bendraujantys hierarchai, ir kurijos kardinolai, yra labai naudinga. Taip priimant svarbiausius sprendimus įvertinamos visos patirtys.

- Kiek jums tenka susidurti su pačiu popiežiumi?

- Popiežius Pranciškus stengiasi būti labai aktyvus bendraudamas su žmonėmis. Bent man asmeniškai jį tenka matyti dažniau nei jo pirmtaką. Galbūt taip yra ir dėl to, kad pontifikato pradžioje susitikti su Bažnyčios vadovu nori daugybės valstybių delegacijos.

Būtent atvykstant mano kuruojamų šalių delegacijoms tenka matyti ir popiežių. Todėl bent kartą per porą mėnesių turiu progą su juo susitikti.

- Jums teko vertėjauti ir 2013-ųjų lapkritį vykusiame popiežiaus susitikime su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Kokia dalis tokių susitikimų turinio pasiekia visuomenę, o kokia išlieka konfidenciali?

- Paprastai tai neįeina į mano pareigas, tačiau prieš tą susitikimą buvo nuspręsta, kad šįsyk vertėjausiu aš. V.Putino vizitas plačiai nuskambėjo pasaulio žiniasklaidoje, tačiau būtina pabrėžti, kad tokių susitikimų tikslas yra pasikalbėti konfidencialioje aplinkoje. Todėl tai, kas kalbama, lieka tarp pokalbio dalyvių, išskyrus kai kuriuos aspektus, apie kuriuos galima pranešti visuomenei.

Visą susitikimo turinį žino tik pokalbio dalyviai, minėtu atveju - popiežius ir prezidentas V.Putinas. Aš ir mano kolega vertėjas iš Rusijos taip pat galėjome būti pokalbio liudininkai, tačiau mūsų pareiga - apsiriboti vertėjavimu, o ne pokalbio komentavimu spaudai. Jei informacija apie visus susitikimo aspektus patektų į žiniasklaidą, tai neišvengiamai sugriautų abipusio pasitikėjimo atmosferą ir neleistų ateityje atvirai bendrauti. Todėl apie visa tai, kas buvo kalbėta, neturiu teisės pasakoti net savo tiesioginiams vadovams – Valstybės sekretoriato viršininkams, išskyrus tai, kas jiems būtina žinoti dėl numatytų darbo gairių. Todėl atleiskite, bet nepasakosiu ir jums (juokiasi).

Prieš metus, 2013-ųjų vasario 28 dieną, popiežius Benediktas XVI atsistatydino - Šv. Petro sostas pirmą kartą per pastaruosius 600 metų liko tuščias ne dėl popiežiaus mirties. / Reuters/Scanpix nuotrauka

Ydos prasiskverbia ir į Bažnyčią

- Kiek teisingos kalbos apie Romos kurijos užkulisius – ten rezgamas intrigas, vidines kovas, klestintį karjerizmą?

- Šiuo klausimu man pačiam sunku žinoti visą tiesą. Žurnalistams, kurie Romoje seka Vatikano institucijų darbą, galbūt net lengviau daryti apibendrinimus. Tačiau kartais, pažvelgęs į savo vadovus, matau jų charakterį, siekius, darbą. Man atrodo, kad jiems tiesiog neliktų laiko užsiimti kitais dalykais. Vis dėlto suvokiama, kad bet kur, taip pat ir Bažnyčioje, atsiranda žmonių, kurie siekia karjeros, įtakos. Susidaro ir tam tikros galios siekiančios grupės.

Kai Bažnyčiai vadovauja jau jėgų netekęs popiežius, kyla daugiau rizikos, kad įtakos grupės gali pasiekti savo tikslus. Manau, popiežius Benediktas XVI puikiai matė, jog jam nebelieka energijos, kad galėtų efektyviai vadovauti Bažnyčiai, ir tai galėjo būti vienas motyvų, dėl kurių jis nusprendė palikti vadovavimą kitam žmogui.

- Italijos spauda apie Benedikto XVI pasitraukimą rašė ir kiek kitaip: esą tai buvo kai kurių kurijos grupuočių užkulisinio darbo ir nuolatinio pasipriešinimo jo inicijuojamoms reformoms pasekmė.

- Mano asmenine nuomone, Italijos spaudos vertinimai buvo perdėti. Pati kurijos struktūra yra tokia, kad svarbiausius sprendimus visada priima popiežius – net jei sirgtų ar būtų labai senyvas. Kita vertus, kai popiežius turi mažiau energijos, gali atsirasti savotiškas informacinis badas, kai jis tampa priklausomas nuo mažesnės grupės asmenų, kurie nusprendžia, ką jis mato ir ką girdi. Tokiu būdu jam gali būti daroma įtaka. Norint to išvengti reikia nemažai energijos. Todėl esu linkęs manyti, kad popiežiaus Benedikto XVI pasirinkimas buvo gerokai paprastesnis dalykas, negu buvo rašoma Italijoje.

Kartais susimąstydavau, kad vien iš mūsų įstaigos popiežių kasdien pasiekia daugybė dokumentų, reikalaujančių sprendimo. Kartais kiek nejaukiai pasijusdavau matydamas, kad beveik visi mano vadovų pasiūlyti veiksmo planai būdavo aprobuojami. Pagalvodavau, ar popiežius turi jėgų ir laiko visa tai apsvarstyti. Juolab kad jam tenka priimti daugybę valstybių, vyriausybių vadovų, kardinolų, vyskupų, dalyvauti bendrose audiencijose. Svarbiausiems sprendimams lieka tik savaitgaliai. Pastebėjau, kad pasirašytus sprendimus ant savo stalo rasdavau dažniausiai būtent pirmadienį. Bet jei jų būdavo daugiau, kildavo klausimas, kada jie viską suspėja.

– Pastaruoju metu nemažai kalbama apie gėjų dvasininkų grupuotės lobizmą Romos kurijoje, apie tai prabilo net pats popiežius Pranciškus. Šaltiniai Vatikane žiniasklaidai taip pat yra liudiję, kad kai kurie kurijos dvasininkai yra įsitraukę į mažamečių lytinį išnaudojimą. Esą šie žmonės gerai organizuoti ir sėkmingai padeda vieni kitiems išlikti nebaudžiamiems.

- Gali būti, kad yra žmonių, kurie draugystėmis, ieškodami apsaugos ar naudos, sukuria savo grupuotes, kurios leidžia jiems jaustis užtikrintai. Visur, kur veikia žmonės, taip pat ir Bažnyčioje, lobizmas egzistavo ir tikriausiai egzistuos.

Šiuo klausimu nelabai daug ką galiu pasakyti, tačiau skaitau laikraščius, matau kaltinimus ir turbūt tenka pripažinti, kad bent dalis to tikriausiai yra tiesa. Bažnyčia yra visuomenės dalis, tad ydos, persmelkiančios visuomenę, neišvengiamai patenka ir į ją. Į kunigystę ateina žmonių, kurie ne visuomet pasirengę būti ištikimi Bažnyčiai ar net elementariam žmogiškumui. Ant Bažnyčios tokia dėmė matyti labiau nei kitur. Jei neleistinai elgiasi kunigas, dar blogiau – vyskupas, o blogiausia, jei atsiranda grupės mėginančiųjų saugoti ir dangstyti vieni kitus, šešėlis krinta ant visos Bažnyčios. Todėl ji suintresuota bandyti išlaikyti savo bendruomenę sveiką, apsivalyti nuo tokių baisių dalykų. Bažnyčiai kartais iškyla dilema – ar pasirinkti ryžtingesnį veikimą, kuriam reikia drąsos, ar, kaip dažnai buvo pasirenkama pastaruosius keliasdešimt metų, saugoti save nuo kritikos. Tačiau šis antrasis kursas pamažu grimzta į praeitį.

- Popiežius Pranciškus nemažai kalba apie Kurijos reformas, Bažnyčios administracijos decentralizavimą. Ar gali taip būti, kad Romos kurijos nebeliks?

- Pirmiausia būtina pabrėžti viena: Bažnyčiai svarbiausia - ne Romos kurija. Svarbiausia yra Evangelija ir jos skelbimas, tikėjimo tiesų aiškinimas tikintiesiems ir netikintiems. O Bažnyčios struktūros – tarp jų ir Romos kurija – yra tik antrinis dalykas. Tačiau, žinoma, nei popiežiui nebūtų lengva vienam, nei Bažnyčiai nebūtų sveika, jei kiekviena šalis, kiekviena vyskupų konferencija elgtųsi pagal savo nuomonę. Bažnyčioje pravartu dalytis patirtimi ir veikti suderinta kryptimi. Be to, Romos kurija, ypač diplomatinė tarnyba, kurioje šiuo metu darbuojuosi, užtikrina Bažnyčios atstovavimą kalbantis su pasaulio šalių vyriausybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis.

Be Romos kurijos Bažnyčia išgyventų. Tačiau stengiamės įnešti savo indėlį, kad savo misiją ji galėtų atlikti kuo geriau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"