TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Profsąjungų nuosmukis

2016 05 04 6:00
Nors nuo 2012 metų valdo kairiųjų koalicija, viešų konfliktų su profsąjungomis valdžia turėjo ne vieną. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvos darbo žmonių bendrystė – labiau svajonė nei realybė. Per kiek mažiau nei dešimtmetį profsąjungas apleido kelios dešimtys tūkstančių narių, ir ta mažėjimo tendencija matyti toliau. Profsąjungų vaidmenį ir jų atstovavimą darbuotojams lietuviai supranta miglotai, šioms organizacijoms priklauso 7 proc. darbo žmonių, o konfliktų su valdžia tik daugėja.

Socialiniam dialogui skatinti nuo 2010 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išleido daugiau kaip 4,2 mln. eurų. Šie pinigai buvo skirti įvairiems darbuotojų ir darbdavių, darbuotojų organizacijų mokymams. Paradoksas, bet per tą patį laikotarpį viešų konfliktų su valdžia daugėjo: streikuotojų skaičius šoktelėjo, o profsąjungas paliko tūkstančiai jų narių. Mokslininkai teigia, kad vykstantys procesai – dėsningi. Panašaus nuosmukio esama ir Vakarų šalyse.

Sovietinė praeitis ir turto dalybos

Profsąjungos nelengvus laikus išgyvena daugelyje pasaulio šalių – tokia tendencija akivaizdi nuo pat XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio. Tuo metu Lietuvoje kurį laiką profsąjungos gausėjo, tačiau nuo 2006-ųjų tolydžio mažėja, neskaitant nedidelių išimčių.

Mokslininkų tokia padėtis nestebina. Tai, pasak jų, lemia ne vien sovietinė didžiųjų Lietuvos profesinių sąjungų praeitis, kai jos labiau garsėjo ne atstovavimu darbo žmonėms, o turto dalybomis: pradedant pastatu ant sostinės Tauro kalno, baigiant Sporto rūmais.

Romas Lazutka: "Susidaro užburtas ratas: žmonės nesivienija, nėra kas juos apgina, o vadovai sako, kad jiems nereikia pavaldinių, kurie būtų nepatenkinti." /Romo Jurgaičio nuotrauka

LŽ kalbintas Vilniaus universiteto (VU) profesorius Romas Lazutka svarstė, jog profsąjungų narių mažėjimą ir nepopuliarumą galima aiškinti tuo, kad nebeliko vadinamųjų masinių specialybių, didžiulių fabrikų, kurių darbuotojus vienytų panašios problemos. Darbo jėga tampa vis labiau segmentuota, daugėja mažų įmonių, kuriose nedidelis darbuotojų skaičius.

„Kitas veiksnys tas, kad Lietuvoje žmonės baiminasi steigti, stoti į profsąjungą, nes darbdaviai į tai žiūri nepalankiai. Susidaro užburtas ratas: žmonės nesivienija, nėra kas juos apgina, o vadovai sako, kad jiems nereikia pavaldinių, kurie būtų nepatenkinti“, – sakė R. Lazutka.

Tačiau tai – tik viena medalio pusė. VU 2014 metais atliktos kiekybinės tikslinių grupių apklausos dešimtadalis respondentų nurodė, kad išstojo iš profsąjungos.

Bėgo per krizę

VU Teisės fakulteto mokslininkai, pernai tyrę, kaip ekonomikos krizė paveikė žmogaus teises, konstatavo: per krizę socialinio bendradarbiavimo principas nesuveikė, dar labiau išaugo nepasitikėjimas profsąjungomis. Į minėtos apklausos klausimą, ar yra profsąjungų nariai, teigiamai atsakė tik 5 proc. respondentų.

„Matyt, todėl, kad sąlygos profsąjungų nariams ar organizacijoms išsilaikyti sunkėja. Profsąjungas žmonės apleidžia ir tuomet, jeigu yra spaudžiami darbovietėje ar tiesiog dėl nepalankių sąlygų. Arba tiesiog nebetęsia veiklos, nusivylė per krizę, pamatė, kad profsąjungos nelabai ką gali“, – vardijo R. Lazutka.

Europos socialinio tyrimo ir profsąjungų duomenimis, dažniausiai profesinės sąjungos narys yra moteris, o nario amžiaus vidurkis – 46 metai.

Tai, kad profsąjungų gretos retėja, nestebina ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno. Jo žodžiais, samdomų darbuotojų, kurie dirba vienodą darbą, mažėja, daugėja žmonių, kurie turi tiek daug skirtingų interesų, kad jokia profsąjunga nebegali efektyviai jiems atstovauti. „Tai dabartinėje sistemoje – didžiulė neteisybė. Profsąjungos yra skyrusios sau monopolijos teisę į darbuotojų atstovavimą, net jeigu jis nenori būti atstovaujamas. Profesinės sąjungos nori būti tarpininku tarp darbuotojo ir darbdavio. Galų gale visiškai neatsižvelgia, kad darbuotojas kartais nori pats kalbėtis su darbdaviu“, – dėstė Ž. Šilėnas.

Profsąjungoms, anot oficialios statistikos, užpernai priklausė kiek daugiau nei 94 tūkst. narių. Tai apie 7 proc. visų darbo žmonių. „Jeigu atmestume viešojo sektoriaus profsąjungas – mokytojų, ugniagesių, procentas būtų dar mažesnis. Kaip išgirsti kitus? Galbūt plėskime Trišalę tarybą? Dabar tai yra konsultavimosi institucija. Ten patekti beveik neįmanoma. Sėdi tie patys žmonės kelias dešimtis metų, atsinaujinimo tikrai trūksta. Vietoj demokratijos turime paveldimumą“, – kalbėjo Ž. Šilėnas.

Kita vertus, Seime svarstomame naujojo Darbo kodekso (DK) projekte darbuotojams atstovaujančioms organizacijoms numatyta daugiau galių nei iki šiol. Tiesa, koks DK bus patvirtintas, kol kas neaišku. Kad ir kaip būtų, Ž. Šilėnas sako, jog tai bandymas XIX amžiaus receptą taikyti XXI amžiuje. „Ar kas nors klausė tiesiog darbuotojų nuomonės apie DK? O jų, matyt, yra daugiau, nei priklausančių profesinėms sąjungoms“, – dėstė jis.

Pernai – beveik 300 streikų

Nors nuo 2012 metų valdo kairiųjų koalicija, viešų konfliktų su profsąjungomis valdžia turėjo ne vieną. Garsiausiai nuskambėjo istorija, kai premjeras Algirdas Butkevičius šių metų vasarį prakalbo apie švietimo profsąjungų ryšius su Rusija.

Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus dažniausiai streikavo būtent viešojo sektoriaus darbuotojai. Mokytojai rengė „pusiau streikus“, o apie streikus statybų sektoriuje arba prekybos centrų darbuotojų protesto akcijas viešojoje erdvėje nebuvo nieko girdėti.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje pernai surengti 296 streikai, juose dalyvavo per 7,1 tūkst. darbuotojų. Užpernai streikų buvo 78, 2012-aisiais – 193. 2009–2011 metais – nė vieno streiko. „2009–2011 metais ir 2013-aisiais teisėti streikai nevyko. 2009 metais vykę streikai pripažinti neteisėtais“, – aiškino Statistikos departamento atstovai, skaičiuojantys tik teisėtus streikus.

Ž. Šilėnas pabrėžė, kad viešojo sektoriaus darbuotojų profsąjungos – apskritai keistas reiškinys. „Dažniausiai jos nori daugiau pinigų, o tuos pinigus valdo valdininkai ir politikai, nors tai – mūsų visų pinigai. O šių darbuotojų darbdavys yra valstybė“, – sakė jis.

Prognozuoja atsigavimą

Profsąjungų veiklą tyrinėjęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Algis Krupavičius – ne toks griežtas. Jis laikėsi nuomonės, kad profesinių sąjungų populiarumą galbūt padidins naujasis socialinis modelis, jeigu Seimas jį priims.

„Žinoma, narių mažėjimas tūkstančiais liudija, kad kliudo ir pačių profsąjungų negebėjimas jungtis, atstovauti interesams. Kas interesus gina aktyviai? Mokytojai. Profsąjungų reikšmę pastaraisiais metais didino diskusija dėl socialinio modelio, naujojo DK. Tikėtina, kad profsąjungomis bus labiau pasitikima netolimoje ateityje“, – prognozavo A. Krupavičius.

Mokslininkas, be kita ko, suabejojo Statistikos departamento skelbiama informacija, kad profsąjungoms priklauso apie 94,2 tūkst. narių. „Statistika yra labai įvairi. Bet taip, visais atvejais narystė profsąjungose yra nedidelė. Tačiau svarbu ne tik narių skaičius, svarbu – kokia jų aprėptis“, – sakė A. Krupavičius.

Pagal 2008–2011 metų tarptautinius tyrimus narystės profsąjungose rodiklis svyruoja nuo 5,5 iki 11,4 proc., o kai kurių šaltinių vertinimu, – nuo 9 iki 20 proc. visų samdomų darbuotojų. Mokslininkė Asta Krašenkienė savo disertacijoje nurodė, kad Lietuvoje vadinamasis narystės tankumas, tikėtina, yra 7–8 procentai.

. . .

Taikosi tik į valdžią ir neturi vizijos

* Remiantis Europos socialinio tyrimo ir profsąjungų duomenimis, dažniausiai profesinės sąjungos narys yra moteris, nario amžiaus vidurkis – 46 metai. Vidutinis narys yra vyresnis nei samdomas darbuotojas ne narys. Nariai dažniausiai dirba valstybės/viešojo sektoriaus ar buvusiose valstybės įmonėse, kurios yra didesnės pagal darbuotojų skaičių, nei ne narių darbo organizacijos.

* Daugiausia profesinių sąjungų veikia privačiame (verslo) ir ypač paslaugų, o stipriausios nepriklausomos profsąjungos yra viešajame ir paslaugų sektoriuose.

* Lietuvos profsąjungoms nebūdingas strateginis veiklos planavimas. Reta profsąjunga formuoja aiškią ateities viziją. Lietuvos profsąjungos nepasižymi nuolatine, planuota ir organizuota narystės didinimo bei potencialių narių agitavimo veikla dėl įgūdžių ir išteklių deficito arba dėl sąmoningo pasirinkimo jungti tik motyvuotus ir aktyvius narius.

* Nacionalinio lygmens socialinės partnerystės institucijose dalyvaujančios profsąjungos orientuotos ne į narystės plėtrą, o į finansinių išteklių iš įvairių fondų pritraukimą. Darbuotojų atstovavimo praktika Trišalėje taryboje yra nepalanki nepriklausomoms profsąjungoms: nacionaliniai profesinių sąjungų centrai Trišalėje taryboje užima šešias iš septynių profsąjungoms skiriamų vietų, o visoms nepriklausomoms profsąjungoms į Tarybą siūloma deleguoti tik vieną atstovą.

* Lietuvos profsąjungų ir valdžios santykiai nepasižymi pozityvia partneryste, o valdžia, sąjungų nuomone, dialogą palaiko tik dėl tam tikrų tikslų, pavyzdžiui, valstybės institucijoms siekiant palankesnių kredito sąlygų tarptautinėse rinkose.

* Nors nacionalinių centrų ir valdžios santykiuose galima įžvelgti tam tikrų klientelizmo požymių, valdžios institucijos, o ne verslo įmonės yra pagrindinis profsąjungų kolektyvinio veiksmo taikinys. Nacionalinių centrų profsąjungos atsieja samdomų darbuotojų padėtį ir teigiamai vertinamus santykius su darbdavių atstovais.

Šaltinis: Asta Krašenkienė, „Lietuvos profesinės sąjungos: sandara, narystė ir efektyvumas“. Daktaro disertacija (2013)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"