Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Propaganda: melo anatomija

 
2017 02 21 14:17
Melas kaip principas - prievarta kaip metodas. „Krymo referendumo“ agitacinis plakatas.
Melas kaip principas - prievarta kaip metodas. „Krymo referendumo“ agitacinis plakatas.

„Vabalo dėžutėje“ fenomenas iliustruoja, kaip gali būti iškraipoma realybė.

„Vabalas dėžutėje“

Austrų filosofas, Kembridžo universiteto profesorius L. Vitgenšteinas yra aprašęs įdomų teorinį eksperimentą. Tarkime, yra grupė žmonių, kurių kiekvienas turi po dėžutę. Kiekvienoje dėžutėje yra uždaryta po vabalą. Tačiau niekas negali pažiūrėti į svetimą dėžutę: žmogus gali matyti tik tai, kas yra jo nuosavoje dėžutėje, ir turi pasikliauti tik kitų tvirtinimu, kad vabalai yra ir kitose dėžutėse.

Netgi paprastas šuns lojimas užrašius neatkartoja jo tikroviškumo.

Tokiu būdu sąvoka „vabalas“ po truputį praranda prasmę. Galiausiai „vabalu“ tampa bet kas, esantis dėžutėje.

Beje, L. Vitgenšteinas tik struktūriškiau pažvelgė į seną problemą. Dar budizmo filosofijos klasikai pastebėjo atotrūkį tarp mus supančios aplinkos ir bandymo ją pavaizduoti. Netgi paprastas šuns lojimas užrašius neatkartoja jo tikroviškumo, tai ką kalbėti apie bandymus atvaizduoti sudėtingesnius reiškinius ar sąvokas?

Bet ar panašus reiškinys nevyksta čia ir dabar?

Anot L. Vitgenšteino, „pasaulio veidrodis“ yra kalba: visi mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad pagrindinė žmonių bendravimo priemonė – kalba – savo logine struktūra turėtų atspindėti aplinką. Deja, kalba labai tolima tokiam idealui. Dėl savo netobulumo – išraiškų neapibrėžtumo, jų daugiareikšmiškumo – ji yra daugelio painiavų šaltinis.

Norint teisingai pažinti mus supantį pasaulį, būtina labai griežtai susitarti dėl sąvokų reikšmės.

Kryžkelė: du požiūriai į realybę

Taigi, tarp objektyvios tikrovės ir bandymo ją atvaizduoti visada yra tam tikra praraja. Ir ši praraja tarp realumo ir virtualumo didėja, jei atsiranda šališkas, angažuotas vertinimo poreikis, siekiant tam tikrų tikslų. Ypač jei reikalo imasi propagandistai.

Čia reikėtų truputį nukrypti nuo temos ir sąlygiškai išskirti du požiūrius į tiesą. Pirmasis požiūris – mokslinis. Mokslo žmogus supranta, kad norint teisingai pažinti mus supantį pasaulį, būtina labai griežtai susitarti dėl sąvokų reikšmės, laikytis loginių ryšių, vadovautis aiškiomis metodikomis. Kitaip tariant, akademinio proto žmogus suinteresuotas pagrįstai įrodyti, kad „vabalas“ iš tikro yra vabalas, o ne „kažkas, esantis dėžutėje“.

Propagandisto tikslas – iš esmės visiškai kitoks. Jo užduotis – vadinti daiktus ne savais vardais, nutylėti, kas neparanku, ir sukurti visiškai nepagrįstus priežastinius ryšius, įtikinant aplinkinius, kad tai ir yra tikroji realybė.

Fiktyvus, bet iliustratyvus plakatas. Siekdami užsibrėžtų tikslų, propagandistai kuria savą kontekstą ir savaip traktuoja sąvokas.
Fiktyvus, bet iliustratyvus plakatas. Siekdami užsibrėžtų tikslų, propagandistai kuria savą kontekstą ir savaip traktuoja sąvokas.

Propagandinis melas atsiranda, kai sąvokos yra izoliuojamos ir pašalinamos visos nenaudingos konteksto detalės. Kitaip tariant, propagandistas visada suinteresuotas, kad būtų kuo mažiau tikimybės pamatyti „dėžučių“ turinį. Tai teikia puikias galimybes manipuliuoti sąvokomis ir kreipti auditorijos suvokimą norima linkme. Pavyzdžiui, įteigti: „Mano vabalas pats geriausias“. Arba: „kKai kas iš čia esančiųjų meluoja – jokių vabalų jų dėžutėse nėra ir niekada nebuvo!“ Svarbiausia kalbėti garsiai, vaizdžiai ir apeliacijų nepakenčiančiu tonu. Tai ypač pasiteisina, jei kaltintojas jokio vabalo pats neturi.

Propagandinis melas yra daug efektyvesnė priemonė už prievartą.

Žinoma, tai labai paprasti pavyzdžiai. Bet ar jums jie nieko neprimena?

Kodėl meluojama?

Atsakymas, ko gero, vienas: nes tai naudinga tiems, kas meluoja. Ir tam yra priežastis. Labai dažnai propagandinis melas yra daug efektyvesnė priemonė už prievartą. Juk užtenka įtikinti „gražiuoju“, netaikant grubių poveikio priemonių, kad užsibrėžtas tikslas būtų pasiektas. Atrodo, telefoninis sukčius skiriasi nuo tarpuvartėje peiliu grasinančio plėšiko savo metodais, tačiau jų tikslas yra vienas – kad jūs atiduotumėte jiems savo pinigus.

Informacinė agresija savo esme niekuo nesiskiria nuo realios agresijos.

Dažniausiai nusikalstamos interesų grupės ir režimai (ypač totalitariniai) veikia „rimbo ir meduolio“ principu – propaganda ir smurtas veikia išvien, vienas kitą dubliuodami ir papildydami. Kaip rašė A. Solženicynas, „prievarta negali remtis niekuo kitu, išskyrus melą, o melas negali gyvuoti, jei jis neįtvirtinamas prievarta. Kiekvienas, kas paskelbė prievartą savu metodu, melą turi pasirinkti savo principu.“

Dėl šio ryšio propagandą galima laikyti „alternatyviu smurtu“, o jos tikslingą pavartojimą – „virtualia agresija“. Tai nėra perdėta. Informacinė agresija savo esme niekuo nesiskiria nuo realios agresijos – abiejų paskirtis yra primesti valią savo oponentui, priverčiant jį veikti pagal norimus elgesio modelius.

Liūdna, bet žmones labiau vienija ne tiesa, o melas. Jei lyginsime praeitame skyriuje minėtus požiūrius – mokslinį ir propagandinį, pastebėsime esminius skirtumus. Mokslininkas, ieškodamas tiesos, abejoja, tiria, eksperimentuoja ir gilinasi į esmę. Propagandos paveiktas žmogus yra fanatiškas, nepripažįsta kompromisų ir neatsižvelgia į kitokią nei jo nuomonę. Maža to, jis stengiasi paversti savo nuomonę vienintele, net jeigu dėl to reikėtų meluoti ar žudyti.

Tai ir yra esminis skirtumas. Niekas nežuvo ir nebuvo nužudytas dėl formulės E = mc2, bet istorijos eigoje daugelis žmonių žudė ir buvo žudomi, kad būtų įrodyta, „kieno dievas tikras“.

O buvo atvejų, kai priešiškumas prasidėdavo ir kraujas prasiliedavo dėl dar absurdiškesnių priežasčių.

Actekai tikėjo, kad Saulė užsirūstins ir nepatekės, jei jos garbei nebus aukojamos žmonių širdys. Atrodo, jokio loginio ryšio čia nėra – tačiau žmonės buvo žudomi be perstojo.

Melas kartais kuriamas ne vien tam, kad juo tikėtų.

Žurnalistė J. Latynina viename savo straipsnyje tą iliustruoja dar kurioziškesniu pavyzdžiu: „Žmones suvienija melas. Pasakykite: „Dangus mėlynas“ – ir kažin ar jūs surinksite žmonių, kurie pasirengę žudyti ir mirti. Bet ištarkite „Dangus geltonas“ – ir aplink jus susiburs tie, kurie bus pasiruošę žudyti ir mirti tik dėl jiems vieniems suprantamos tiesos. Aš neperdedu. Aš tiesiog aprašau pagrindinį „Geltonųjų raiščių sukilimo“ pasaulėžiūros punktą. „Geltonieji raiščiai“ buvo įsitikinę, kad po jų pergalės „mėlynas priespaudos dangus“ nusidažys geltona „lygybės spalva“.

Jei reikia aktualesnių pavyzdžių, toli ieškoti nereikia. Pažiūrėkime, kiek bendraminčių suburia mitai, kad „Sovietų Sąjungoje buvo geriau“ arba kad „Rusija dvasingesnė už Vakarus“.

Tokių ideologinių klišių prasmė – antraeilis dalykas. Už jų visada slypi interesų grupės, kurioms melas – tai būdas savo įtakai stiprinti.

Melas kaip priemonė

Be to, galime įvardyti ir kitą priežastį, dėl kurios melas tampa vertybe.

Kartais žmonės nuoširdžiai pasipiktina, perskaitę kokią nors absurdišką propagandinę žinutę: „kas gali patikėti tokia nesąmone?“ Atsakymas paprastas: melas kartais kuriamas ne vien tam, kad juo tikėtų. Iš pirmo žvilgsnio absurdiškos idėjos ne tik paskatina žmones veiksmui, bet tarnauja ir kaip savotiškas lakmuso popierėlis, padedantis atskirti „savus“ nuo „svetimų“. Totalitarinis mąstymas dėl šios priežasties yra sąmoningai absurdiškas.

Šiam teiginiui paaiškinti vėl tinka senovės Rytų despotijų pavyzdys. Aprašytas atvejis, kaip įtakingas Kinijos imperatoriaus valdininkas surinko savo pavaldinius ir parodė jiems arklį, sakydamas, jog tai – puikus elnias. Kai kurie iš susirinkusiųjų iškart susivokė ir ėmė girti „elnią“. O tie, kurie suabejojo, ar, neduokdie, atvirai paprieštaravo – buvo nubausti. Atrodo kvailai? Bet kita vertus, ar tai ne trumpas ir efektyvus būdas atsijoti „grūdus nuo pelų“ primityvioje hierarchizuotoje struktūroje?

Sulyginkime: moksliniuose debatuose stengiamasi kritikuoti tik oponento nuomonę, bet ne jį patį. Asmeniškumai ten laikomi blogo tono požymiu. Ten, kur vyrauja ideologija, visada pereinama prie oponento asmenybės kritikos, o jei melas eina išvien su galia – pasitelkiamos ir represijos. Arba, jei grupė mažesnė ir uždaresnė, išaiškinti kitaminčiai tiesiog izoliuojami nuo grupės (toks metodas ypač žymus socialinių tinklų „antisisteminėse“ grupėse, kur neparankūs komentarai tiesiog trinami, o oponentai šalinami). Ideologijos suvienytoms interesų grupėms šis metodas dažnai yra gyvybiškai būtinas, nes pateisina „melą idėjos vardan“.

Be represijų ideologinis melas ilgai negyvuotų.

Pašalinkime „šviesaus rytojaus“ mitologemą – centrinį komunistų ideologijos ramstį – ir jų vykdyta „proletariato diktatūra“ taps tiesiog masinėmis žudynėmis, o „ekspropriacija“ ir „nacionalizacija“ – didelio masto plėšikavimais. Savo ruožtu, be represijų ideologinis melas ilgai negyvuotų. Viskas susipina į vieną didelį ydingą ratą, kuris iki šiol traiško žmonių likimus – Ukrainos įvykiai tai patvirtina. Juk „Novorosijos“ projektas iš esmės laikosi tik dėl to, kad marginalams buvo išdalinti ginklai ir papasakota, kad Kijevą užvaldė „chunta“, kuri tuoj pradės žudyti visus rusakalbius. Rezultatas? Griuvėsiai ir kraujas. Bet „užsakovui“ naudinga, kad Ukrainoje išliktų nestabilumas…

Agresyvi propaganda - tai virtualus smurtas. II pasaulinio karo metais I. Erenburgo inicijuota kampanija „Užmušk vokietį“.
Agresyvi propaganda - tai virtualus smurtas. II pasaulinio karo metais I. Erenburgo inicijuota kampanija „Užmušk vokietį“.

Neapykantos link

Jei kokia nors stambi įtakos ar interesų grupė nusprendžia vykdyti propagandinę neapykantos ir supriešinimo kampaniją, paprastai ji naudoja kelių rūšių propagandines klišes:

„ŠVELNI“ PROPAGANDA:

• Kuriamas pasirinkto taikinio (individo ar grupės) abejotinos reputacijos įvaizdis.

• Taikinys gretinamas su neigiamą kontekstą turinčiomis žinutėmis.

• Išryškinamas taikinio fizinis ar moralinis „nevisavertiškumas“.

• Atsietai pateikiamos taikinio citatos.

„VIDUTINIO STIPRUMO“ PROPAGANDA:

◆ Išryškinami faktai, susiję su diskriminacija ar smurtu.

◆ Pripažinti istoriniai faktai kvestionuojami – pradedant nuo „abejojimo“ iki bandymų radikaliai juos perkonstruoti.

◆ Mėginama susieti taikinį su kokiomis nors priešiškomis ar nusikalstamomis struktūromis ar grupuotėmis.

◆ Bandoma samprotauti apie neteisėtus taikinio praturtėjimo būdus, korupcinius ryšius, teritorijų įsigijimus ir pan.

◆ Kaltinimas neigiama įtaka visuomenei ar ardančia valstybine veikla.

„GRUBI“ PROPAGANDA:

Sveiką ir patenkintą žmogų labai sunku įtikinti destruktyvios veiklos nauda.

✴ Netiesioginiai grasinimai (pavyzdžiui, naudojant klausimą ar tariamąją formą, arba pateikiant fiktyvius scenarijus).

✴ Nepaklusnumo skatinimas.

✴ Atviri raginimai griebtis prievartos ir smurto.

Šioms schemoms įgyvendinti gali būti pasitelkiamos įvairiausios technologijos ir veikimo principai, kurie padidina jų įtaigumą, sumažina oponentų galimybes kontrargumentams. Be to, siekiama sukurti tokią atmosferą, kad konstruktyvus dialogas taptų neįmanomas. Kartu provokuojama, kad oponuojanti pusė pradėtų elgtis taip pat agresyviai. Priešpriešai ir nepakantumui sukurti dažnai pasitelkiami įvairūs praeities nesutarimai (iš čia neabejotinas informacinio karo specialistų dėmesys istorijai). Arba – konfliktas gali būti sukuriamas dirbtinai, bandant įtikinti įvairiomis sąmokslo teorijomis, skatinant natūralius agresyvius instinktus.

Sveiką ir patenkintą žmogų labai sunku įtikinti destruktyvios veiklos nauda. Todėl taikomasi būtent į „ligotą“ (plačiąja prasme) visuomenės dalį, arba surandami vertybiniai „kabliukai“, kurie neva turėtų pateisinti negatyvų elgesį dėl „aukštesnio tikslo“. Bet kuriuo atveju, tikslinė auditorija veikiama palaipsniui, o „argumentai“ primetami tam tikromis dozėmis, po truputį jas didinant ir aštrinant, tikintis, kad po kiek laiko klausytojai priims jas kaip savaime suprantamas ir nesukeliančias atmetimo reakcijos. Jei tokie ketinimai pavyksta, atsiranda daugiau ar mažiau „bendraminčių“, kurie patys pradeda laisvai operuoti jiems primestomis sąvokomis ir „žaidimo taisyklėmis“. Jiems pradeda atrodyti, kad toks požiūris yra jų pačių nuomonė, o visa kita informacija, nesutampanti su ja – klaidinga ir (ar) melaginga.

Į pagalbą smurtui

Anksčiau ar vėliau primestos „alternatyvios idėjos“ kuria ne tik „alternatyvią ateities viziją“, bet ir skatina ją įgyvendinti vienu ar kitu būdu. Propagandos įpiršta vertybių sistema „apžaidžiama žodžiais“ tarp bendraminčių, t. y. įprasminama kalbos pagalba. Visiškai įmanomas scenarijus – nuo žodžių vėliau pereinama prie veiksmų. Tai ir yra propagandos pagrindinis tikslas bei siekiamybė. Kaip potencinė energija tampa kinetine, taip ir melas transformuojamas į prievartą.

Net jeigu propagandos paveikta didesnė ar mažesnė jos suvienytų žmonių grupė imasi prievartos ar smurto, propagandinės technologijos nelieka be darbo ir čia. Juk daugumai žmonių smurtas nėra natūrali veiklos sritis. Pasiteisinimų vykdomam smurtui neieško tik patologinės asmenybės, visi kiti jaučia moralinį diskomfortą. Todėl propaganda šiuo atveju naudojama kaip „sąžinės anestetikas“. Jei valstybė ruošiasi agresijai, ji pradeda ideologiškai apdoroti savo piliečius dar kuris laikas iki numatomo termino.

Erudicija, kritinis mąstymas ir vertybių sistema formuoja labai tvirtą asmeninės pasaulėžiūros pagrindą.

A. Ponsonbis dar 1928 m. parašytoje knygoje „Melas karo metu“ (angl. Falsehood in War-Time) suklasifikavo pagrindines propagandines tezes. Štai dešimt propagandisto metodinių schemų, pagal kurias kuriami siužetai ir pranešimai:

1. „Ne mes norėjome šito karo“.

2. „Karą pradėjo priešas“.

3. „Mūsų priešas – įsikūnijęs Blogis“.

4. „Mūsų tikslai taurūs, o metodai – neklastingi“.

5. „Priešas nusikalsta nuolat, o mes – tik kartais ir netyčia“.

6. „Jie naudoja uždraustus ginklus“.

7. „Mūsų nuostoliai nedideli. Priešo nuostoliai milžiniški“.

8. „Geriausi mokslo ir kultūros korifėjai palaiko mūsų pusę“.

9. „Mes – teisūs“.

10. „Tik išdavikai netiki mūsų tiesa“.

Kova prieš daugiagalvę hidrą

Nėra nieko sunkiau, kaip kovoti su absurdu. Absurdas yra pagrįstas tikėjimu, o ne žiniomis, todėl faktai kartais bejėgiai išsklaidyti iracionalių propagandinių žinučių tvaiką. Be to, totalitarinė propaganda naudojasi demokratija ir prisidengia jos teikiama bei garantuojama žodžio laisve.

Vis tik yra ilgalaikė strategija, kuri leidžia pasipriešinti – tai tinkamas švietimas. Iš esmės, švietimo uždavinys – skleisti kuo daugiau žinių apie pasaulį, formuoti logines žinias ir supratimą apie priežastinius ryšius. Kitaip tariant, erudicija, kritinis mąstymas ir vertybių sistema yra tas pagrindas, kuris formuoja labai tvirtą asmeninės pasaulėžiūros pagrindą. Kita vertus, valstybė per reikiamas institucijas turėtų pati formuoti savo vertybinę programą ir patraukliai bei plačiai ją skleisti. Nėra nieko blogiau, kaip vien tik „atsimušinėti“ į priešiškos propagandos atakas, taip atiduodant iniciatyvą priešiškai pusei ir visada atsiliekant vienu žingsniu. Negalima vien ignoruoti arba neigti, reikia kurti „pridėtinę vertę“ pasitelkiant informaciją.

Tačiau yra viena itin veiksminga priemonė prieš tokį melą – tai ironija ir sarkazmas.

Neretai matome, jog į melagingas informacines atakas bandoma reaguoti tokiu pat melu. Deja, tai ypač ryšku dabartinėje Ukrainos žiniasklaidoje. Galima manyti, kad melagingos ir sensacingos žinutės kuriamos ne dėl to, kad tų žiniasklaidos priemonių „redaktoriai papirkti“, o dėl labai banalios „geltonajai spaudai“ būdingos priežasties – siekiant pigaus populiarumo. Tačiau lazda turi du galus – dėl matomumo prarandama reputacija.

Be klasikinės žiniasklaidos, vis didesnį svorį įgauna alternatyvūs komunikacijos kanalai ir socialiniai tinklai. Krenta į akis, jog daugelis jų vartotojų ir dalyvių nežino pagrindinių komunikacijos taktikų, oponuojant priešiškai propagandai. Pirmiausia, jie labai emocingai reaguoja ar bando prieštarauti tokios informacijos skleidėjams. Jie pamiršta paprastą dalyką – „anapus laido“ labai dažnai sėdi profesionalai, gerai išmanantys neformaliosios logikos argumentacijos taikomuosius aspektus ir demagoginius triukus. Jeigu nežinote, kas tai yra argumentum ad hominem ar raudona silkė, verčiau nesivelkite į debatus. Pirma, leisdamiesi į polemikas dėl absurdo, jūs suteikiate jam diskusijos objekto statusą, t. y. darote absurdą svarbiu. Antra, tikėtina, kad jus viešai „nusodins“, ir atsitiks taip, kad jūs pasijausite pažeminti, o priešo pozicijos tik įgaus politinio svorio.

Ne ką geriau, jeigu pradėsite diskutuoti su eiliniais tokios informacijos perplatintojais – jie tiesiog ištrins jūsų komentarus, ir darbas neis perniek. Todėl faktus ir ilgas argumentacijas geriau pasilikti sau arba platinti savame profilyje.

Totalaus melo adeptai yra labai stiprūs savame izoliuotame netikrų sąvokų pasaulėlyje, nes jų kuriamas melas visada pretenduoja į neklystamumą, taip tapdamas savotiška iškreipta tiesa. Tačiau yra viena itin veiksminga priemonė prieš tokį melą – tai ironija ir sarkazmas. Užuot užėmus atvirai priešišką poziciją, galima hiperbolizuotai „pritarti“ dėstomoms „tiesoms“ taip, kad jos taptų visiškai tragikomiškos. Ir, beje, nereikėtų stengtis apeliuoti į propagandisto žmogiškumą, protą ar sąžinę – šiuo atveju jis nėra asmenybė su paminėtais bruožais, o tik varžtelis propagandos mašinoje. Jam vis viena nieko neįrodysite – geriau užimkite atsietą poziciją ir savo diskusiją formuluokite taip, lyg kalbėtumėte tiems, kurie tą diskusiją skaito.

Grįžtant prie „vabalo dėžutėje“ fenomeno – norint išvengti netiesos ir manipuliacijų, reikia kuo daugiau bendro susitarimo ir atvirumo – kitaip tariant, demokratiško požiūrio, kad tiesos monopolio nepradėtų savintis totalitarinio mąstymo atstovai. Ir prisiminti V. Čerčilio posakį: „Galima visus žmones mulkinti trumpą laiką arba dalį žmonių visą laiką, bet niekam dar nepavyko mulkinti visų žmonių visą laiką.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"