TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Protestuojantis jaunimas nenurims

2012 11 02 7:45
Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Sustingusį pilietinį gyvenimą pastaruoju metu pagyvino jaunuolių protesto akcijos prieš, jų nuomone, vertybes paminantį meną ir politiką be vertybių. Informacija tinkle "Facebook" besikeičiančius protestuotojus vienija nenoras taikstytis su blogiu. Ką gali atnešti jaunimo aktyvumo banga?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti akcijos "Mums ne tas pats" sumanytojas Jokūbas Viskauskas, jos dalyviai Tomas Balčiūnas, asociacijos "Dešiniosios minties centras” narys Vytautas Keršanskas, judėjimo "Už teisingumą" renginių dalyvis Mantas Ramanauskas. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kada suprato, kad jiems yra "ne tas pats"

A.Medalinskas. Kada supratote, kad jums ne tas pats, kas vyksta mūsų valstybėje. Ar tai tėra susiję su balsų pirkimu per Seimo rinkimus, ar viskas turi gilesnes šaknis?

J.Viskauskas. Ne tas pats man buvo visada. Lankiau Vilniaus miesto Gabijos gimnaziją, ten man buvo įskiepytas patriotiškumo jausmas. Dabar, po neskaidrių rinkimų, besišnekant su draugais, racionaliai mąstančiais žmonėmis, atsivėrė visiškai kita valstybės pusė. Labiausiai nustebino tai, jog visi piktinosi, kad yra blogai dėl balsų pirkimo per rinkimus, bet niekaip neprotestavo.

A.Medalinskas. O tu sumanei surengti jaunimo mitingą prie Seimo ir sukviesti į jį per "Facebook"? Kas tai paskatino? Įkvėpė kitų valstybių jaunimo protesto akcijų patirtis?

J.Viskauskas. Kilo pyktis. Vadinamės demokratine valstybe, o valdžia užimama nedemokratinėmis priemonėmis. "Facebook" - geras dalykas. Viskas prasidėjo nuo to, kad sugalvojome daryti akciją, ir aš sukūriau įvykio puslapį šiame socialiniame tinkle. Tada pasipylė palaikantys komentarai. Tai, kas prasidėjo kaip pokštas, diskutuojant su draugais, virto veiksmais. Ir aš, ir mano draugai norime gyventi Lietuvoje. Mums nėra nusišvilpti ant savo valstybės.

V.Keršanskas. Jokūbai, mes iš vienos mokyklos? Nežinojau. Ir man tas "mums ne tas pats" prasidėjo dar mokyklos laikais, o tęsiasi iki šiol. Man studijuojant Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), antrame kurse pradėjome kurti dešiniosios minties organizaciją. Palaikėme ateitininkų akciją prie Nacionalinio dramos teatro ir prisidėjome prie jos, kai ten buvo rodomas Romeo Castelucci spektaklis "Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją". Paskui nusprendėme protestuoti dėl neskaidrių Seimo rinkimų ir surengėme piketą prie Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK).

A.Medalinskas. Akcijų tuo pačiu pavadinimu "Mums ne tas pats" per keletą savaičių įvyko net kelios. Kas buvo pagrindiniai autoriai -  Jokūbas ar Dešiniosios minties centro jaunimas?

V.Keršanskas. Jokūbas. Mes tik pasiskolinome šį akcijos pavadinimą.

A.Medalinskas. Ar su Jokūbu socialiniame tinkle "Facebook" buvote draugai?

V.Keršanskas. Ne. Bet žinote, kaip "Facebook" būna - vieni per kitus apie įvykius sužino. Ir mes apie savo akciją, piketą prie VRK, per "Facebook" pranešėme. Žinoma, ir kitais būdais. Todėl į mūsų piketą susirinko ne tik studentai, bet ir kiti, kuriems buvo svarbu ir įdomu. Bet daugiausia buvo studentų iš TSPMI.  

T.Balčiūnas. Nebuvau tarp šios akcijos iniciatorių, tačiau kai tik apie mitingą prie Seimo sužinojau, skatinau visus prisidėti. Mitingo organizatoriams paskolinome aparatūrą.

A.Medalinskas. Ji nepigiai kainuoja. Tai gal dėl to ir jūs esate priskiriami prie šio mitingo organizatorių.

T.Balčiūnas. Galbūt. Bet tai tikrai yra Jokūbo ir Viktoro iniciatyva. Mano nepasitenkinimas tuo, kas vyksta Lietuvoje, radosi dar anksčiau, po savivaldos rinkimų. Tada Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose Lenkų rinkimų akcijos pažeidimai buvo akivaizdūs ir šiurkštūs. Maniau, kad į tai bus tinkamai sureaguota, bet papirkinėtojus teismas pagyrė. Sakė, gerai, kad pavėžėjo balsuoti savo transportu. Esą padėjo žmonėms pasiekti balsavimo apylinkes. Tai buvo tarsi patyčia. Maniau, kad šie rinkimai vyks sklandžiau. Buvau stebėtojas. Vilniaus Senamiesčio apygarda nėra probleminė, bet ir ten buvo matyti daug darbo spragų, kuriomis galėjo pasinaudoti suinteresuoti žmonės.

M.Ramanauskas. Ir aš iš savo draugų stebėtojų girdėjau, kad balsai buvo perkami masiškai. Jie rinkimus stebėjo Vilniaus-Trakų rinkimų apygardoje, bet manau, kad šiurkščių pažeidimų būta visoje Lietuvoje. Ir televizijos laidos tai byloja. Juk yra filmuota medžiaga. Kodėl ji nieko nedomina? Man nesvarbu, kuri partija darė pažeidimus. Visi prieš įstatymą turi atsakyti vienodai. Ir nėra jokio skirtumo, kuri partija laimi. Svarbu, kad rinkimai vyktų sąžiningai ir teisingai. Jei to nebus, niekas mūsų valstybėje nepasikeis. Jau 22 metus nesikeičia. Privalome su tuo nesitaikstyti, protestuoti.

Apie įvairias aferas girdėjau ir anksčiau. Jos padėjo dabartinių įvykių pamatus. Prisiminkime Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų atleidimo istoriją. Tada pagalvojau, kad reikia kažką daryti. Dėjausi prie judėjimo "Už teisingumą", bet, deja, jis skilo. Pradėjau aktyviau ieškoti bendraminčių internete. Iki šiol kitos tokios jaunimo iniciatyvos, kaip ši, nebuvau radęs. Pagaliau kažkas vyksta. Reikia eiti į gatves, kitaip nieko nebus.

A.Medalinskas. O už ką arba prieš ką norėtum kovoti?

M.Ramanauskas. Už ką, yra aišku. Už teisingumą. O prieš ką, labai sunku pasakyti, nes sunku įvardyti dabar veikiančias jėgas. Jų turbūt niekas nežino.

A.Medalinskas. Sistema. Bet viskas yra tarsi rūke. Sistema nesunkiai žmones suskaldo, supriešina.

M.Ramanauskas. Taip, bet reikia vienytis. Ir svarbiausia grandis turi būti jaunimas. Nes jei jaunuoliai išeina į gatves, išeis ir ir jų tėvai, seneliai, broliai ir seserys. Jeigu per rinkimus buvo tiek daug papirkinėjimo, buvo būtina reikalauti, kad rezultatai būtų anuliuoti. Juk jie prieštaravo ir Konstitucijai, ir valstybės santvarkai.

Ar už akcijos slypėjo partijų ausys?

A.Medalinskas. Ar buvo žmonių, patarusių, kaip organizuoti mitingą? Galbūt kai kurie politikai? Matėte kaltinimus "Facebook", kad jūsų akcija buvo ne nepriklausomo jaunimo, o kurios nors partijos organizuota?

J.Viskauskas. Mačiau. Nesu jokioje partijoje. Ir nepriklausau jokiai partinei jaunimo organizacijai. Esu Vilniaus universiteto studentų atstovybėje, tačiau tas renginys su jais buvo visiškai nesusijęs.

A.Medalinskas. Kaip nesusijęs? Juk mitinge kalbėjo Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Dainius Dikšaitis. Ir buvo išskleistas šios studentų organizacijos plakatas.

J.Viskauskas. Jie prisidėjo paskutinę akimirką. D.Dikšaitis tik prieš mitingą paprašė žodžio. Paraišką dėl mitingo rengimo pateikėme mudu su Viktoru. Abu esame iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto. Tik jis mokslus baigė pernai, o aš dar studijuoju. Pažaidžiame futbolą. Kiti bičiuliai - iš fakulteto ir "Facebook". Susirinkome, parašėme paraišką merijai dėl mitingo ir gavome leidimą. Merijoje mūsų idėją geranoriškai vertino.

V.Keršanskas. Kai pamačiau informaciją apie šį įvykį "Facebook", man tapo aišku, kad tai nėra kokių nors organizacijų ar partijų darbas. Mes taip pat pasipiktinome balsų pirkimu per pirmąjį Seimo rinkimų turą. Dauguma mūsų, jaunų studentų, taip pat nepriklauso jokioms partijoms ar organizacijoms, bet mes susitelkėme būti stebėtojais per rinkimus, kai mums tokia galimybė buvo pasiūlyta. Žinoma, yra natūralu, kad kai kurie vienai ar kitai partijai prijaučia. Tai yra kiekvieno žmogaus politiškumo dalis. Mūsų piketas prie VRK įvyko iš karto sužinojus apie masinius pažeidimus rinkimų metu. Tai, kas turėjo būti tik kelių jaunų žmonių protesto akcija, išaugo į nemažą minią. Nieko keista. Studentų apklausa parodė, kad didžioji dalis yra nepatenkinta tuo, kaip vyko rinkimai.

Kodėl to nedaro studentų organizacijos?

A.Medalinskas. Minėjote, kad LSS vadovas tik paskutinę akimirką pasiprašė kalbėti mitinge? Kodėl tokių renginių neorganizuoja pačios studentų sąjungos, kurių yra Lietuvoje net dvi?

V.Keršanskas. Dabar liko viena. Kita neseniai bankrutavo. Iškelta byla. Neabejoju, kad už atstovybių, sąjungų kartais glūdi ir partiniai interesai, todėl jos atsargiai vertina protesto akcijas. Gal apačioje kas nors ir norėtų pajudėti, bet viršus yra priklausomas.

A.Medalinskas. Ar nėra keista, kad studentų organizacijos rimtai neprotestavo net studijų klausimais? Tik jų atstovai norėjo patekti į ministro kabinetą pasikalbėti. O Vakaruose studentai sako: "Nevykdysite mūsų reikalavimų - protestuosime."

T.Balčiūnas. Viename Vilniaus kolegijos fakultetų buvo kuriama stipri studentų atstovybė. Paskui vienas po kito radosi žmonių, kurie buvo susiję su socialdemokratais, "darbiečiais", liberalais. Tiems, kurie norėjo veikti iš idėjos, tas politikavimas nepatiko, noras veikti dingo. Partijos siekia deleguoti savo atstovų. Jų kišimasis yra akivaizdus. Tai naikina iš idėjos atėjusių žmonių iniciatyvumą.

A.Medalinskas. Bet ar patys studentai yra laisvi žmonės? Kas gali nutikti studentui, kuris tampa politiškai, visuomeniškai aktyvus?

J.Viskauskas. Yra akademinės etikos punkteliai dėl dalyvavimo tokiuose dalykuose. Negalima juodinti universiteto. Tiesa, kitur yra sakoma, kad kritikuoti galima.

A.Medalinskas. O kur brėžiama takoskyra tarp juodinimo ir kritikos? Kokia yra studento atsakomybė už universiteto juodinimą?

J.Viskauskas. Gali ir pašalinti. Bet tik kraštutiniais atvejais.

V.Keršanskas. Studentai - laisvi žmonės. Kartais ir sukyla dėl opių klausimų.

A.Medalinskas. Neprisimenu, kad iki šiol būtų rimčiau kada nors sukilę. Kas studentus stabdo imtis aktyvesnės visuomeninės veiklos? Gal nemažai studentų Lietuvą laiko tik stotele prieš emigruojant į kurią nors kitą šalį? Tada niekas šioje valstybėje nerūpi.

T.Balčiūnas. Daug jaunų žmonių nežino, kur kreiptis. Ypač kai nėra stiprios studentų atstovybės. Jei studentas nepatenkintas studijų kokybe, jis nežino, kam tai sakyti. Tada jis tik burnoja su grupes draugais. Dekanas paprašo nesiskųsti. Tada ir tyli, būna ramūs. Tai reikia keisti.

Kodėl kitiems nesvarbu?

A.Medalinskas. Kokį atsakymą girdėjote iš draugų, kai kvietėte juos dalyvauti akcijoje "Mums ne tas pats" ir anksčiau į kokius nors viešus renginius, diskusijas valstybei svarbiomis temomis?

M.Ramanauskas. Mano draugų buvo mitinguose "Už teisingumą" ir šiame taip pat. Aš juos įkalbėjau. Jeigu manęs ten nebūtų buvę, nebūtų buvę ir jų. Aš domiuosi, esu šioks toks autoritetas. Paklauskite gatvėje, ką penktadienį veiks žmonės iki 25 metų. Gers arba eis į klubą. O po savaitgalio prasideda darbai ir mokslai.

T.Balčiūnas. Užsienio universitetuose diskusijų klubai yra gana populiarūs. Ten svarbu skatinti studentų, universiteto bendruomenės socialinį gyvenimą. Lietuvoje diskusijų klubai nėra patrauklūs ar madingi. Žmones reikia skatinti burtis.

A.Medalinskas. Darykite tai patys. Nelaukite, kol ims daryti kas nors kitas.

T.Balčiūnas. Stimulas diskutuoti svarbiomis valstybei temomis turėtų kilti ir iš pačių studijų. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, papildomas dalykas, kuris gal ir neduotų daug kreditų.

A.Medalinskas. Dabar viskas vyksta priešinga kryptimi. Kai kurie universitetai nusprendė, kad politologijos kurso nereikia net būsimiems teisininkams. Kodėl protų mūšis yra populiarus tarp studentų, o diskusijų klubai - ne?

T.Balčiūnas. Ir tas bumas jau praeina.

V.Keršanskas. Protų mūšis neįpareigoja. Laviniesi ir smagiai leidi laiką. Išgeri alaus, pabendrauji su draugais. Diskusijų klubai - kito lygmens savišvieta. Turi ruoštis: kasdien sekti įvykius, mąstyti apie juos. Man atrodo, kad jaunimas tam neparengtas.

A.Medalinskas. Kiek laiko socialiniame tinkle "Facebook" virė diskusijos apie numatomą mitingą? Ar 200 susirinkusių jaunuolių yra daug?

J.Viskauskas. Diskusijos vyrė pusantros savaitės. Mažai susirinko, nes viskas vyko per vėlai. Į mitingą būtų atėję gerokai daugiau žmonių, bet turi praeiti laiko, kol gauni leidimą mitinguoti.

M.Ramanauskas. Daug žmonių neatvyko dėl paskaitų ir darbo. Mitingas vyko darbo dieną.

J.Viskauskas. Man teko kviesti kolegas fakultete. Atėjo tie, kurie neturėjo svarbių paskaitų arba seminarų. Istorikų buvo nemažai. Ir į diskusijas apie istorines asmenybes ar įvykius, kurias rengiame savo fakultete, taip pat nemažai susirenka. Šias diskusijas dažniausiai rengia studentai, bet kartais - ir dėstytojai. Taip pat yra aktyvi mokslinė draugija.

A.Medalinskas. Neabejoju, kad jauni istorikai, politologai padiskutuoja apie valstybę. O kiti?

T.Balčiūnas. Vilniaus kolegijoje baigiau kultūros vadybą. Per paskaitas neretai išsirutuliodavo visai įdomios kultūrinės ar politinės diskusijos. Dėstytojai turėtų skatinti pilietiškumą. O po paskaitų keliauji su draugais arba savo reikalais. Jeigu nespaudžia mokslai. Tavo draugai - universiteto žmonės. Ten susikuri būrį draugų, su kuriais eini per gyvenimą. Su protingais žmonėmis nekalbi apie dainininkių apatines kelnaites, kaip daro mūsų žiniasklaida. Neretai kalbi apie valstybę.

A.Medalinskas. Bet po paskaitų bendravimo tarp studentų ir dėstytojų labai trūksta. Ir kalbos apie valstybę universitete neretai baigiasi po paskaitos. Į diskusijų forumus, vyresniųjų surengtus mitingus studentai negausiai susirenka. Todėl ten dominuoja vyresnio ir vidutinio amžiaus žmonės, kurie išgyveno nuostabų Sąjūdžio bendrumo jausmą ir nori, kad jis dar sugrįžtų. O jis negrįžta, nes jau kiti laikai. Patys studentai savo akcijų taip pat nerengė. Kodėl, išsiaiškinome. Tik neaišku, kodėl kelios kartos Lietuvoje nesusitinka renginiuose.

V.Keršanskas. Man taip pat kyla klausimas, kodėl Lietuvoje nekuriamos bendruomenės iš skirtingų žmonių. Kiek darėme renginių, dažniausiai ateina tie patys. Tada išeina lyg pašnekesys tarp draugų. Susiduriame su pasiekiamumo problema. Žmonėms neįdomios rimtos temos. Lietuvos ir Vengrijos forumas buvo didžiulis renginys, bet daugelis paklausė tik politikų kalbų, o paskui išėjo. Netikiu, kad per visą studentiją nėra šimto žmonių, kurie galėtų išbūti penkias valandas tikrai įdomioje diskusijoje. Atrodo, trūksta sąmoningumo, visuomeninių reikalų supratimo.

Vyriškas užsiėmimas?

A.Medalinskas. Jūsų bendrija, kuri rengė mitingą ir piketą, labai vyriška. Kodėl taip yra? Merginoms studentėms tai, kas vyksta valstybėje, nerūpi arba mažiau rūpi?

J.Viskauskas. Matyt, kad joms tai rūpi mažiau. Kodėl, reikėtų klausti psichologų.

V.Keršanskas. Merginoms tai irgi aktualu, tačiau jos ne taip nori imtis iniciatyvos. Žinoma, kalbu ne apie visas. Apskritai merginos ateina, dalyvauja. Mitinge taip pat buvo daug panelių.

A.Medalinskas. Bet mitinge kalbėjo tik vyrai. Gal idėjos gimsta vyriškoje kompanijoje, prie bokalo alaus, o merginoms tada belieka sekti tuo, ką sugalvojo studentai vyrai?

V.Keršanskas. Neseniai viena bendrakursė pasakė, kad baigusi bakalauro studijas eis savais keliais, magistrantūroje nestudijuos. Tokių yra ir daugiau. Jeigu studijuojantieji politiką ja ir viešaisiais reikalais nesidomi, ką kalbėti apie kitus? Kaip išjudinti nepatenkintuosius? Atsakymo ieškau jau antrus metus. Maniau, kad institute tai turėtų būti įdomu visiems, bet apolitiškų žmonių ir ten yra daug.

A.Medalinskas. Gal kai kuriems stinga ne noro? Esama įsitikinimo, kad tai bus tik galvos daužymas į sieną? Gal bijoma ir dėl savo karjeros?

V.Keršanskas. Iš tikrųjų auka tėvynei savo interesų sąskaita - sunki. Sunku aukoti savo laisvą laiką, jei neaišku, ar bus koks nors rezultatas.

A.Medalinskas. Visiškai sutinku. Neretai tada ir artimiesiems, šeimos nariams sunku atsakyti, kodėl imiesi visuomeninės veiklos, rengi diskusijas, kai galėtum daugiau uždirbti šeimai.

T.Balčiūnas. Juolab kad tos diskusijos nebūtinai virsta realiais dalykais.

A.Medalinskas. Bet diskusijos, sprendimo paieška, visuomeninis gyvenimas - labai svarbu valstybėje. Kitaip viskas gali likti pokalbiais virtuvėje ar prie bokalo alaus , piktinantis viskuo, kas vyksta aplink. Kaip sovietiniais laikais. Ir kritikuoti to viešumoje nebuvo valios. Ir iki šiol nebuvo valios tarp jaunimo. Kokiai jaunimo daliai jaučiatės atstovaujantys? Gal tokių  kaip jūs ne tiek mažai Lietuvoje? Tik gal reikia juos kaip nors pakalbinti, paraginti?

J.Viskauskas. Lietuvoje tokių yra mažuma. Nors akademinėje bendruomenėje gal bus pusė. Pirmiausia kalbu apie Vilniaus universitetą.

A.Medalinskas. Jeigu net pusė, tai labai džiugina. Kas trukdo juos pasiekti?

J.Viskauskas. Tokiai veiklai trūksta laiko. Yra paskaitos arba darbai.

V.Keršanskas. Ne tik tai. Jaunimo apolitiškumas turi gilias šaknis. Pirmiausia, politiškumo skiepijimas vyksta vangiai. Tėvai vaikams negali perduoti to, ko patys sovietmečiu negavo. Juk tada sistema neleido būti politiškiems. Ugdymas mokyklose - atskira tema. Kaip tik skaitau apie tautinės mokyklos koncepciją. Širdį spaudžia dėl to, kaip ta koncepcija buvo sužlugdyta.

A.Medalinskas. Jūs su Jokūbu baigėte tą pačią mokyklą. Gal ir patriotizmą skiepijo tie patys mokytojai?

J.Viskauskas. Man šį jausmą įkvėpė istorijos mokytoja L.Stasiulaitienė.

V.Keršanskas. Ši mokytoja man nedėstė. Kita vertus, mes nesusimąstome, kas mums įkvepia šį jausmą. Anksčiau būčiau sakęs, kad tai nepriklauso nuo kokios nors mokytojos. Dabar manau, kad įkvėpė daug kas. Tai atėjo iš tėvų, senelių, mokytojų. Iš kiekvieno kažką gavau. Anksčiau maniau, kad susivokiau pats. Esu dėkingas auklėtojai, kad skatino mane eiti, dalyvauti. Ji paskatino dalyvauti Vytautų klubo rengtame rašinių apie istoriją konkurse. Tada pradėjau labiau domėtis. Susivokti, kas yra kas, nelengva. Reikia tuo domėtis. Dažnai turi ilgai kapstytis prieštaringoje informacijoje žiniasklaidoje, kad suvestum galus. Todėl jaunimas ir yra sutrikęs.

Kas toliau?

A.Medalinskas. Rinkimai įvyko, balsai suskaičiuoti. Ar "Mums ne tas pats” taip pat baigsis?

M.Ramanauskas. Daugelyje pasaulio valstybių jaunimas, ir ne tik, jau sukilo. Europoje - nuo Lenkijos ir Graikijos iki Ispanijos. Amerikoje kilo protesto "Okupuok Volstritą" banga.

A.Medalinskas. O Lietuvos jaunimas tik dabar ima suprasti, kad kažkas valstybėje negerai, nes pamatė masinius rinkimų tvarkos pažeidimus, nors ir anksčiau visko buvo.

T.Balčiūnas. Buvo, bet, matyt, tik dabar jauni žmonės pajuto, kad kantrybės taurė yra perpildyta. Juk jeigu net per rinkimus esama tokių akivaizdžių pažeidimų, reikia arba numoti ranka ir išvažiuoti iš savo krašto, arba kažką keisti. Juk tai - akivaizdus pasityčiojimas. Esu nusivylęs tais, kurie abejingai žiūri į rinkimus. Rinkdamiesi padangas kelias valandas praleidžia prie kompiuterio, o domėtis partijų veikla neranda laiko. Nors prie alaus visi mėgsta papolitikuoti. Kita vertus, domėtis yra sunku. Pabandykite sužinoti, kaip kuris nors Seimo narys balsavo dėl aktualaus įstatymo projekto. Jeigu nesi įgudęs, tai užims daug laiko. Seimo internetinis puslapis yra labai painus.

A.Medalinskas. Jeigu studentų organizacijos nedrįsta imtis jaunimo pilietinės veiklos, gal įmanoma neformaliems jauniems žmonėms susiburti socialiniame tinkle "Facebook"?

T.Balčiūnas. Tie, kurie tai darytų, turėtų būti stiprios valios. Jiems reikėtų atsispirti ir įtakai iš šalies.

J.Viskauskas. Pirmiausia - partinei įtakai. Kita vertus, jeigu politinei jėgai nepriklausai, galių neturi. Tada esi niekam neįdomus. Tavęs nefilmuoja, apie tave nekalba spaudoje. Gali bandyti prasibrauti, tačiau efektas bus trumpalaikis.

A.Medalinskas. Po visų pastarųjų akcijų ne vienas iš jūsų tapote žinomas. Ar galite imtis telkti jaunimą prieš neteisingumą valstybėje? Kalbu ne apie politinę, o apie visuomeninę jaunimo veiklą. Ne tik Vakarų pasaulis, bet ir arabų kraštai duoda mums demokratijos pamokas. Ar sugebėsime jas išmokti? Kol kas Lietuva buvo įpratusi tik kitas šalis mokyti, kol suprato, kad pati turi problemų.

M.Ramanauskas. Kitų šalių panašiuose judėjimuose buvo apibrėžti tikslai ir bendros idėjos. Kaip septintajame dešimtmetyje Prancūzijoje. Reikia ir mums bendros idėjos.

A.Medalinskas. Ar "Man ne tas pats" gali tapti neformalia jaunimo bendruomenę vienijančia idėja?

M.Ramanauskas. Tikiuosi.

J.Viskauskas. Galvojame apie savo veiklos tąsą. Reikėtų susirinkti ir aptarti realioje erdvėje. Virtualioje erdvėje galima ilgai kalbėti. Realybėje matai žmogaus emocijas ir akis.

A.Medalinskas. Internetinė bendruomenė yra tik užsikabinimas?

J.Viskauskas. Tai tik priemonė, kuria galima paveikti daugiau žmonių.

M.Ramanauskas. Jau yra prašančiųjų šį "eventą" kuo greičiau paversti "Facebook” grupe. Grupė - ne renginys. Dalyviai lieka. Po to galima galvoti ir apie puslapį. Dar po mėnesio - rengti akciją, kuria parodytume, kad nepamiršome, kas įvyko. Gal tai atkreiptų ir tų, kurie nedalyvauja, dėmesį.

A.Medalinskas. Kiek tame "evente" jau yra žmonių?

J.Viskauskas. Apie 3500. Manau, grupę tikrai kursime, šio dalyko neužleisime.

V.Keršanskas. O aš netikiu "Facebook" grupėmis. Galiausiai jos virsta straipsnių talpinimu, ne daugiau. Reikia dirbti skirtingomis kryptimis. Grupė - puiku, bet turi būti ir konkretūs pasiūlymai. Susirinkimai turėtų virsti kuriančiais, siūlančiais. Turi būti šviečiamoji veikla. Tai - ilgalaikis projektas. Tam reikia kiekvieno žmogaus valios. Vis dėlto, manau, kad tai, kas prasidėjo šiomis savaitėmis, nėra trumpalaikis reiškinys. Šie rinkimai buvo lūžiniai. Jie parodė, kad ir visuomenė nežiūri į viską pasyviai. Po tokių įvykių turi būti pokyčių. Jeigu politinė konjunktūra nesiteiks imtis veiksmų, veiksmai kils iš apačios. Taip pat ir iš jaunimo. Matau rimtas galimybes telktis. Ir jaunuomenei, ir visai visuomenei. O iki kitų rinkimų reikia užlopyti įstatymų, kurie šiuo metu yra bejėgiai užkirsti kelią balsų pirkimui, spragas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"