TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Psichikos sveikatos priežiūros sistema: svarbiausia – tęstinumas

2014 02 27 6:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Nežinau, ar mano mintys kam nors bus įdomios ir naudingos, bet prisimindamas tą frustraciją, kurią psichikos sveikatos srityje dirbantiems darbuotojams sukėlė Psichikos sveikatos strategija, manau, turiu išsakyti tam tikrus pamąstymus. 

Pirmiausia - dėl šio veiksmų plano pavadinimo. Kad ir kaip jį vadinsime, savižudybių prevencijos šerdis bet kokiu atveju bus veiksminga psichikos sveikatos priežiūros sistema.

Savižudybės rizikos įvertinimas nėra kas nors labai ypatinga, yra parengti klausimynai, pagal kuriuos ši rizika ir nustatoma, nesunku būtų tokius mokymus greitai atlikti. Yra ir išsamūs algoritmai, kuriuose įvertinama visa geriausia pasaulyje žinoma praktika, ir tai - ne paslaptis. Tačiau vien tai, jog reikia nustatyti riziką, rodo, kad problema yra. Nustatant riziką vertinama padėtis būtent šią akimirką ir turi būti atsakyta, ar rizika yra maža, ar sunkiai nustatoma (abejotina), ar didelė. Daugelyje šalių savižudybės riziką nustato tik psichiatrai, nes reikia įvertinti ir ankstesnius psichikos negalavimus, ir t. t. Kitur įtraukta daugiau specialistų, bet jeigu yra abejonių, vis tiek jas turi vertinti psichiatras. Esant abejotinai ir didelei rizikai, indikuotinas stacionarinis gydymas bei rekomenduojama riziką geriau kiek padidinti, negu nevisiškai įvertinti. Taigi iš esmės ne specialistų užduotis yra įtarti tą riziką, ir tam pakanka bet kokia forma išsakytų minčių apie mirtį arba tiesiog matyti, kad savijauta yra bloga. Bet kokiu atveju turėtų būti iš karto sudarytas pagalbos planas, ir tik nuo rizikos laipsnio priklauso, koks jis bus.

Didelės ir neapibrėžtos rizikos atveju sprendžiama dėl stacionarinio gydymo arba siūlomas ambulatorinis gydymas, jeigu artimieji užtikrina priežiūrą, kartu yra dažni kontaktai kas dieną, dukart ar kartą per savaitę bei galimybė paskambinti gydančiam specialistui bet kuriuo metu. Kad tokia pagalba būtų realiai prieinama kiekviename psichikos centre - tiek suaugusiųjų, tiek vaikų - kasdien budi du darbuotojai (ne gydytojai), kurie atsiliepia į įvairių tarnybų arba potencialių pacientų ar jų artimųjų skambučius ir pokalbio metu pasiūlo iš karto atvykti arba paaiškina, kaip kitaip rasti sprendimą. Ne darbo metu pirmą grandį paprastai sudaro ligoninės priėmimo skyriuje, poliklinikose budintys gydytojai, mobilios komandos, atvykstančios į namus (psichikos sveikatos specialistai, ne gydytojai), o antrą grandį sudaro dažnai namie budintys psichiatrai, kurie paprastai konsultuoja pirmą grandį telefonu, išimtiniais atvejais vyksta įvertinti. Visada visą parą veikia psichiatrijos priėmimo skyriai, kur galima kreiptis tiesiogiai. Įsivaizduokime, kad Lietuvoje kiekviename psichikos sveikatos centre (jų yra apie 60) kasdien pradėtų budėti po du suaugusiųjų ir vaikų psichikos sveikatos darbuotojus. Dar pasirūpinkime paslaugų prieinamumu ne darbo metu, ir pamatysime, kad tam reikės 10 mln. litų ar daugiau.

Negaliu nepaliesti vaikų psichikos sistemos klausimų. Šiuo atveju norėtųsi pabrėžti kelis atskirus aspektus. Čia prevencijos pagrindas taip pat yra darni ir veiksminga sistema. Kad ji nėra darni, parodė Garliavos įvykiai. Tačiau nežinia kodėl niekas neanalizavo, kodėl ši sistema nesuveikė nuo pradžių, o juk taip, ko gero, būtų buvę išvengta visų tų nenormalių įvykių. Norėtųsi, kad darbo grupė labai aiškiai apibrėžtų visus vaikų psichikos sveikatos lygius, jų dalyvius, kompetencijas ir sąveiką bei nurodytų įstatymų spragas, kurios trukdo sistemai funkcionuoti. Bandykime įsivaizduoti, kad sistema pradeda veikti patenkinamai, o tai reiškia, kad specializuota (psichikos centrų lygio) pagalba taptų prieinama 3–3,5 proc. vaikų (dabar, manau, nesiekia ir 1 proc.). Ar užtenka vaizduotės suprasti, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad reikės įdarbinti kiek daugiau specialistų, nei jų yra dabar. Antra, reikės išspręsti patalpų klausimus absoliučiai visuose psichikos sveikatos centruose, ir tai kainuos. Vienas aiškių rezultatų būtų tas, kad tektų taikyti medikamentinį gydymą maždaug 1 proc. vaikų, turinčių dėmesio ir aktyvumo sutrikimų, o tai sudarytų didžiausias tokio medikamentinio jų gydymo išlaidas. Per metus vienam vaikui tam reikėtų skirti apie 4 tūkst. litų. Ir tik tokiu būdu būtų sudarytos sąlygos tam tikrai prevencijai mokyklose, kai elgesio ir emocinių sutrikimų turintys vaikai gautų tinkamą pagalbą. Taigi jei programai numatyti 24 mln. litų, tai dar apie ką nors kalbėti daugiau kaip ir neverta?

Pabaigoje norėčiau kreiptis į darbo grupę. Nekurkite nerealių planų. Turint 24 mln. litų visų problemų negalima išspręsti, galima tik pradėti dėti pamatus. Svarbiausia - proceso tęstinumas. Anglai buvo pasišovę padaryti Angliją geriausia šalimi pasaulyje vaikams ir tam sukūrė programą „Every child matter“ („Kiekvienas vaikas svarbus“). Ko gero, tai pati plačiausia programa pasaulyje ir tam tikras idėjų šaltinis. Tačiau ji per plati, anglai jos nesuvaldo. Apie valdymą galima būtų kalbėti atskirai, bet jei nesugebama suvaldyti to, kas jau sukurta, kaip pavyks suvaldyti plėtrą naujais frontais? Taip, pertvarkų procesas turi būti aiškiai valdomas, ir tai vienas pagrindinių klausimų kalbant apie konkrečius veiksmų planus. Paaiškinkite konkrečiai, kaip jūs matote psichikos sveikatos sistemos valdymą.

Autorius yra vaikų psichiatras

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"