Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Psichologas T.Kajokas: žydai grįžta į mūsų gyvenimą

 
2016 11 24 6:02
Rašytoja Rūta Vanagaitė (kairėje), psichologas Tomas Kajokas ir istorikė dr. Jurgita Verbickienė.
Rašytoja Rūta Vanagaitė (kairėje), psichologas Tomas Kajokas ir istorikė dr. Jurgita Verbickienė. Ugniaus Babinsko nuotrauka

Ar Lietuvos žydų istorija bus integruota į kolektyvinę tautos atmintį? Vilniaus viešojoje bibliotekoje surengtoje diskusijoje istorikė dr. Jurgita Verbickienė pažymėjo, kad dabar mūsų krašto kolektyvinėje atmintyje Holokaustas turi savo vietą, visuomenė tam buvo ruošiama, o šiemet įvyko tam tikras lūžis. Tačiau rašytoja Rūta Vanagaitė, išleidusi didelio atgarsio sulaukusią knygą „Mūsiškiai“, tokiam teiginiui prieštaravo.

Vilniaus žydų viešoji bibliotekoje surengtoje diskusijoje dalyvavo rašytojai R. Vanagaitė ir Marius Ivaškevičius, istorikė dr. J. Verbickienė, psichologas ir psichoterapeutas dr. Tomas Kajokas, taip pat Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas, parlamentaras Emanuelis Zingeris, profesorė Irena Veisaitė ir kiti svečiai.

Bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas pažymėjo, kad gaivinant atmintį, reikalai gerėja, bet tai – tik lašas jūroje. Kolektyvinė ir individuali atmintis yra nuolat kintantis, pasipildantis ar prarandantis procesas, kurio dalyviai esame visi.

Lietuva tarsi skilo

Rašytoja R. Vanagaitė, didelę rezonansinę bangą sukėlusio leidinio „Mūsiškiai“ autorė, teigė maniusi, kad viską pasakė knygoje ir prie tos temos negrįš. Kai rašė knygą, ji esą manė atliksianti pilietinę pareigą. R. Vanagaitė tikėjosi, kad leidinys nebus labai skaitomas, nes skaitytojai nenorės negatyvo. Rašytoja džiaugėsi, jog vis dėlto rezonansas buvo didelis ir liūdėjo dėl to, kad prarado draugų bei giminaičių, taip pat ji sulaukė daug agresyvių komentarų internete. Holokausto temą R. Vanagaitė vadino įtraukiančia tarsi juodoji skylė ir teigė negalinti išsivaduoti iš tos temos, nes žmonės jai teberašo ir skambina. R. Vanagaitę pasiekia daug informacijos apie tai, kas atsitiko su tais, kurie dalyvavo žydų žudynėse, kokios tolesnės jų istorijos. Todėl, jei ši tema „prisirps“, rašytoja ją pratęs.

Iš kairės: Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas, rašytoja Rūta Vanagaitė, psichologas dr. Tomas Kajokas, istorikė dr. Jurgita Verbickienė ir rašytojas Marius Ivaškevičius. Rasos Pakalkienės nuotrauka
Iš kairės: Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas, rašytoja Rūta Vanagaitė, psichologas dr. Tomas Kajokas, istorikė dr. Jurgita Verbickienė ir rašytojas Marius Ivaškevičius. Rasos Pakalkienės nuotrauka

R. Vanagaitė tikino, kad jos knyga „Mūsiškiai“ tarsi „pramušė ledą“, ir dabar istorikai esą daro drąsesnius tyrimus. Todėl, pasak jos, gali laukti dar ne vienas sukrėtimas, priversiantis į savo istoriją pažiūrėti visai kitomis akimis. „Po mano knygos daugelio žmonių dėka kilo susidomėjimas, sąmoningumas, šiluma, empatija, visai kitas požiūris į žydų žūtį ir mūsų dalyvavimą“, – sakė autorė. Jos nuomone, Lietuva tarsi skilo per pusę į retrogardus ir modernius žmones. R. Vanagaitei, kaip ji sakė, nesmagu, kad pokyčiai ateina „iš apačios“, o „viršus“ liko toks pat nepajudinamas, monolitinis, koks visada buvo. Ji teigė sulaukusi priešiškumo iš „oficialiosios Lietuvos“. Tačiau, pasak R. Vanagaitės, valdžia pradėjo jausti, kad elektoratas keičiasi, todėl taip pat ėmė dalyvauti žydams pagerbti skirtuose renginiuose.

Visuomenė buvo ruošiama

Ž. Beliauskas priminė, kad rašytojo M. Ivaškevičiaus paskelbti straipsniai „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ ir „Aš ne žydas“ taip pat nuvilnijo per Lietuvą, o išversti į anglų kalbą – per pasaulį. Manoma, jog jie daug prisidėjo prie eitynių Molėtuose vasaros pabaigoje masiškumo, kad į tokio pobūdžio renginį suskubo ir aukšto rango politikai, įskaitant Lietuvos prezidentę. Buvo surengti žydų žudynių minėjimai Zarasuose, Biržuose, Žagarėje ir kitur.

Rašytojas Marius Ivaškevičiaus ir Vilniaus viešosios bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas. Rasos Pakalkienės nuotrauka
Rašytojas Marius Ivaškevičiaus ir Vilniaus viešosios bibliotekos vedėjas Žilvinas Beliauskas. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Rašytojas M. Ivaškevičius per diskusiją sakė „į šį dalyką įsivėlęs iš gėdos“, o ne dėl sąmoningumo. Jis prisipažino išsigandęs, kad jo gimtieji Molėtai vėl nebūtų abejingi. Tai paskatino parašyti pirmą straipsnį. O antra publikacija, kaip tvirtino rašytojas, buvo nebeišvengiama. „Neatsitiktinai ir Rūtos knyga, ir Molėtų eitynės buvo šiemet, nors vienas su kitu visiškai nesusiję. Tai sklandė ore ir kažkokia forma turėjo prasiveržti“, – teigė M. Ivaškevičius. Dabar žydų tema ir jo nebepaleidžia. Žmonės ir jam rašo, skambina, siūlo idėjų, tarsi įpareigoja tęsti temą. Viena idėjų, kurią M. Ivaškevičius labai palaiko, – Vilniuje įkurti modernų žydų kultūros ir istorijos muziejų. Rašytojui itin svarbu, kad vieta, „kur guli Molėtų žydai“, dabar dažnai lankoma.

Istorikė dr. J. Verbickienė teigė, kad visuomenė jau buvo paruošta šių metų įvykiams – tiek R. Vanagaitės knygai, tiek Molėtų eisenai. „Šiandien matau reiškinį po ilgo darbo, kurį mes iš tikrųjų nuosekliai dirbome daugiau kaip 20 metų, – kalbėjo istorikė. – Yra daug studijų – ir specialių, ir skirtų plačiajai visuomenei apie Lietuvos žydų istoriją, tradicijas.“ Dr. J. Verbickienės žodžiais, akademinėje aplinkoje įvyko pokyčių dėl santykių su žydais: anksčiau knygos buvo rašomos apie žydus Lietuvoje, o dabar – apie Lietuvos žydus. Todėl istorikė akcentavo, kad visuomenė buvo šiai temai ruošiama, o šiais metais įvyko tam tikras lūžis. Ji pažymėjo, kad dabar Lietuvos kolektyvinėje atmintyje Holokaustas turi savo vietą.

Rašytoja R. Vanagaitė reagavo replikuodama: „Nesutinku, kad visuomenė buvo paruošta.“ Rašytoja teigė, kad visuomenė nebuvo pasiruošusi teiginiams, jog žydus žudė ne saujelė išgamų, bet dalyvavo daug lietuvių, administracija ir kiti.

Reikia dialogo

„Būčiau linkęs manyti, kad tai, kas dabar vyksta, yra savaiminis procesas. Todėl, kad mes atitolstame nuo to laikotarpio, o žydai grįžta į mūsų gyvenimą“, – sakė psichologas dr. T. Kajokas. Jo nuomone, pagrindinė problema, kad labai gyva lietuvių tautos kolaboravimo dvasia. Dr. Kajokas priminė, jog Lietuva keletą šimtmečių buvo pavergtas kraštas, tad išlikdavo ištvermingieji, tokie, kurie sugebėdavo išlaukti, neišsišokti. Pasak jo, kolaboravimo dvasia sukuria dvigubus standartus. „Sovietinio laikotarpio veikėjai sako, kad jie tada viską darė dėl Lietuvos, – teigė psichologas. – Kai kalbama apie Holokaustą mūsų krašte karo metais, irgi atsiranda toks pats diskursas: „Tai mes darėme dėl Lietuvos.“

Dr. T. Kajoko nuomone, dabar ateina kita karta, kuri pajėgi kalbėti apie Holokaustą. Jis mano, kad dialogas turėtų būti ne tarp lietuvių ir žydų, bet pirmiausia – tarp lietuvių ir lietuvių. „Dialogas būtų tam tikras Holokausto įamžinimas“, – mano psichologas.

Profesorė Irena Veisaitė. Rasos Pakalkienės nuotrauka
Profesorė Irena Veisaitė. Rasos Pakalkienės nuotrauka

Negalima kaltinti visos tautos

Profesorė I. Veisaitė pati išgyveno Holokaustą Kaune, prarado šeimą. R. Vanagaitės knyga, M. Ivaškevičiaus straipsniai ir Molėtų įvykiai, kaip ji sakė, parodė, kokia tai buvo didelė tragedija. „Visa žydiška Lietuva buvo suguldyta į duobes“, – sakė I. Veisaitė. Profesorė prisiminė, kad kadaise iš toli atvažiavęs vienas buvęs jos mokslo draugas paklausė, kaip ji gali gyventi šioje kruvinoje žemėje. „Atsakiau: tai – mano gimtinė, gyvenimas, kapai, – pasakojo I Veisaitė. – Noriu visų paprašyti – nekaltinkite tautos. Mano biografija tokia: esu etninė Lietuvos žydė, litvakė per kartų kartas. Mane išgelbėjo lietuvių šeima ir ne ji viena gelbėjo – tam drąsos turėjo daugelis žmonių. Tos šeimos man labai artimos. Kaip galiu pasakyti, kad lietuviai žudė žydus? Taip, buvo lietuvių, kurie tai darė. Tačiau to negalima tapatinti su tautos sąvoka.“

I. Veisaitė sakė, kad Vokietija jai yra pavyzdys, kaip reikia elgtis su nepaprastai sunkia praeitimi. „Kas šiandien kaltina vokiečius? Niekas. Tai praeitis. Tai istorija. Todėl, kad vokiečiai iki galo išgyveno tą tragediją, kurią sukūrė, pripažino savo kaltę, nesiteisino“, – kalbėjo profesorė. Ji linkėjo lietuviams ir žydams būti bei dirbti kartu. „Tik per meilę ir supratimą mes pasieksime tikrai gerų rezultatų“, – įsitikinusi I. Veisaitė.

Į diskusiją Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje susirinko daug svečių. Rasos Pakalkienes nuotrauka
Į diskusiją Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje susirinko daug svečių. Rasos Pakalkienes nuotrauka

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"