TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Pučas ir pučistai

2014 08 19 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šalyse, tiesiogiai susijusiose su SSRS agonijos įvykiais, vis prisimenamas 1991 metų rugpjūčio pučas Maskvoje. Lietuvos atkurtai nepriklausomybei tada buvo iškilęs mirtinas pavojus.

Paprastai pučas reiškia kariuomenės arba kariškių, bent jau ginkluotų grupių vykdomą karinį perversmą. Valdžios pakeitimas ginkluotu smurtu. Bet 1991-ųjų rugpjūtį dalykai klostėsi kitaip. Perversmą darė pati SSRS valdžia, jos komunistinis – karinis – kagėbinis elitas. Kitaip – sovietų stagnacinė reakcinė viršūnė, kuri pasiskelbė diktatūrine valdžia visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Atsimenu rugpjūčio 19-osios ryto skambutį iš Rygos: vadinamosios Pabaltijo karinės apygaros vadas generolas Kuzminas pranešė, kad Ypatingosios padėties komiteto sprendimu jis nuo šiol esąs vyriausioji valdžia Lietuvoje ir visi mes turėsime jam paklusti. (Atsakiau, kad taip nėra ir nebus, bet čia jau kito dėstymo tema.) Kariuomenės pavaldumas pučistams, nors jėgos branduolį jų vadovybėje sudarė ministrai D. Jazovas, B. Pugo ir KGB viršininkas V. Kriučkovas, nebuvo toks neabejotinas, o SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas buvo keistai nušalintas – paskelbtas sergančiu, nepajėgiu valdyti. Iš tikrųjų, laikinai paliktas nuošalyje, izoliuotas poilsiavietėje. Jei pagal susitarimą, tai ir jis – pučistas.

Esminiai dalykai aptariant įvykį būtų - kada ir kodėl. Čia jie glaudžiausiai susiję.

Pučistų užmačia buvo „gelbėti“ imperiją, t. y. panaikinti bankrutuojančios SSRS demokratinių permainų pažangą ir žmonių bei tautų laisvių perspektyvas. Vaistas – diktatūra. Politinį foną, kartu su SSRS nuosmukiu, sudarė komunistinių režimų griūtis aplink Europoje (1989-1990 m.) ir Sovietų Sąjungos vadinamųjų „respublikų“ veržimasis nuo Kremliaus diktato į savarankiškumą. Lietuva – 1990 metų kovo 11-ąją ir tolesniu nuosekliu darbu. Baltijos šalys ir Gruzija 1991 metais jau veikė nepriklausomai arba stovėjo ant visiškos politinės teisinės nepriklausomybės slenksčio. Kliūtis buvo Kremlius, kuris naudojo kruviną smurtą ir turėjo parengęs klastingų kiršinimo nuodų (apie tai - vėliau). Tačiau viešai buvo tolydžio skelbiama, kad jau artėja nauja Sovietų Sąjungos sutartis. Surengė net apgavikų referendumą, kad liaudis pritartų nesamam ir nerodomam dalykui – būsimai kitokiai sąjungai... Jos projektus nuolat keisdavo ir siuntinėjo „respublikoms“. (Lietuva jau nebebuvo sovietų respublika, tad šiuos popierius liepdavau grąžinti kaip paklydusį paštą.) M. Gorbačiovo komanda, atrodė, teikia projektui didelę reikšmę kaip stabdančiam ar sustabdysiančiam vis dar totalitarinės ir neva pertvarkomos SSRS iširimą. Trys Baltijos valstybės jau 1990 metų gruodžio 1 dieną bendrame trijų parlamentų posėdyje Vilniuje (kur Guinnesso rekordų knyga?) buvo oficialiai pareiškusios, kad nėra teisinėje Sovietų Sąjungoje, nesirašė senos ir nesirašys jokios naujos sutarties. (Rusija, beje, nuolat derėjosi, atmesdavo, reikalavo daugiau teisių. Jau 1990 metų pabaigoje Borisas Jelcinas buvo išsireikalavęs, kad SSRS metinis biudžetas turės gauti Rusijos Aukščiausiosios Tarybos išankstinį pritarimą.)

Galų gale atėjo sovietijos politinės pertvarkos lūžio momentas – anonsuotas naujosios Sąjungos sutarties pasirašymas Maskvoje 1991 metų rugpjūčio 20 dieną. Ar įvyks? Pasirašyti galėjo devynios šalys, be apsisprendusių kitaip Baltijos ir Pietų Kaukazo valstybių. Savo datą dar atidėliojo Ukraina. Užtat atvyko pasirašyti, anot Genadijaus Burbulio, naujų pageidaujančių Sąjungos subjektų delegacijos iš Tatarstano ir Čečėnijos. (Būdas apraminti jų nepriklausomybininkus ir pagąsdinti neklusnų B. Jelciną.) Tai numatė gorbačiovininkų pasidaryti įstatymai. „Vilenščizna“ planavo atsirasti rudens pabaigoje po autonomininkų numatyto „visų lygių deputatų suvažiavimo“, o jau turėjo pasirengusi ir savo statusą – konstituciją bei himną „Nasza ojczyzna – Wilenszczyzna“. Taigi vienadienė „Krymo tautos“ valstybė, „Luganda“, Donecko liaudies respublika – nieko nauja, mieli žmonės.

O ano meto gudraujantys gorbačioviniai „reformininkai“ būtų mielai užtaisę net visų karą su visais. Ne Karabacho, kaip grasindavo, bet Abchazijos modelį galėjom gauti ir Lietuvoje. Tik štai rugpjūčio 20 dieną tartum galėjo rastis naujas valstybinis darinys SSR (Sojuz suverennych respublik), geriausiu atveju, iš devynių ankstesniųjų gabalų. Tad nejau mus tiesiog paleidžia be problemų, palikdami už sutarties ribų? Neįtikėtina! Apie tai kalbėjau išvakarėse per Lietuvos televiziją. Aišku, neslėpdamas rūpesčio, kad taip gali ir neatsitikti.

Ar tada, ar kiek anksčiau kėliau ir kitą linksmą klausimą: ar naujoji devynių (tarkim) sąjunga su Rusija priešaky dar besamdys M. Gorbačiovą nominalaus prezidento tarnybai? O niekas, rodos, viešai nenustebo, kodėl išsipildant reformatoriaus svajonei – nauja išvargta sutartimi pertvarkant pačią Sovietų Sąjungą – autorius nesidairo laurų, bet paprasčiausiai nusiplauna į šiltą Krymo „dačią“. Toks įvykis, tokia šventė šaliai ir liaudžiai – be prezidento?

Vienintelis logiškas atsakymas: M. Gorbačiovas išvykdamas žinojo, kad skelbto sutarties pasirašymo nebus, o kad bus kažkas priešinga – taip, tad verčiau be manęs. Kai Vilniuje žudė žmones, jis irgi nežinojo – „miegojo“... Kai GKČP sąmokslininkai dieną prieš „Naujosios Sąjungos“ gimimą paskelbė suspenduoją legitimias valdžios struktūras ir įvedą karinę – kagėbinę - diktatūrą, M. Gorbačiovas iš tolimojo Foroso nepakvietė savo tautos į pasipriešinimą. Tai padarė Borisas Jelcinas.

Rusijos veiksnys aptariamame virsme ligi šiol nutylimas arba neįvertinamas. Nebent keikiamas – taip, pačios dabartinės oficialiosios Rusijos... Pamėginsiu kai ką priminti. Brendo mat Rusijos (RF) politinio elito savivoka. Ne „viena iš 16“, o svarbiausioji didžioji respublika – federacija, pagrindinė ekonominė ir karinė galia Sovietų Sąjungoje su siekiama teise spręsti savarankiškai, be Kremliaus nesąmonių ir jo neprašinėjant. Tokios linijos atvirai laikėsi Lietuva, čia su „Demrosija“ nesutarimų neturėjome.

Rusijos politinė savivoka atvedė į 1990 metų birželio 12-osios Suvereniteto deklaraciją ir tolesnius žingsnius ją realiai įgyvendinant. Kremlius ignoravo Rusijos Federacijos (kaip ir Lietuvos) Aukščiausiosios Tarybos priimamus įstatymus ir politines nuostatas. Tarp jų – Rusijos parlamento perspėjimą ir draudimą Rusijos (!) piliečiams dalyvauti SSRS ginkluotųjų pajėgų represijose prieš kitų respublikų laisvės ir demokratijos siekius. Tai jau mūsų Sausio 13-oji, kai Rusijos prezidento žodžius transliavome tiesiai į puolančių tankistų ausines. B. Jelcinas oficialiai, RF vardu, pasmerkė SSRS agresiją Vilniuje – tą pačią sausio 13-ąją Taline pasirašė su Baltijos valstybėmis svarbius politinius dokumentus (buvo atsivežęs ir tarpusavio karinės pagalbos sutartį), o aplinkiniais keliais grįžęs į Maskvą spaudos konferencijoje ištarė, kad Rusija turėsianti perimti sovietinio saugumo ir armijos kontrolę...

Iš to - ir didėjantis Kremliaus reakcionierių įsiūtis, ir Lietuvos-Rusijos pamatinė Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis (nepriklausomos Lietuvos pripažinimas pagal Kovo 11-osios aktus; pasirašėme Maskvoje 1991-ųjų liepos 29 dieną), ir jo bei mūsų bendri veiksmai pučo dienomis.

Rugpjūčio 19-ąją, pirmadienį, nors buvo tariamos atostogos (po Medininkų!), sušaukiau Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Priėmėm ir paskelbėm AT pareiškimą: „Antikonstitucinė grupuotė bando grubia karine jėga užgrobti valdžią Tarybų Sąjungoje. /.../ Mes griežtai smerkiame nusikalstamą kėsinimąsi nuversti teisėtą, demokratiškai išrinktą Rusijos valdžią, įvesti karinės diktatūros režimą, kraujyje paskandinti demokratiją Rusijoje ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose. Šiandien jie pasirengę tankais traiškyti demokratiją Maskvoje, rytoj jie tą vėl darys Vilniuje, gali daryti ir bet kur kitur pasaulyje. Bet jiems nepavyks! /…/ Naujoji demokratinė Rusija – visų mūsų viltis!”

Paskutinis sakinys turėtų skambėti ir dabar. Tik šiandien toji viltis netgi tolėliau nei tada.

Kitą dieną, rugpjūčio 20-ąją, ratifikavome Rusijos ir Lietuvos sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų (telefonu B. Jelcinui siūliau, kad ir Rusijos AT padarytų tą patį) ir mūsų parlamentui perdaviau gautą informaciją, „kad šią naktį bus smogiama į tris vietas. Tai Maskva, Leningradas ir Vilnius. B. Jelcinas yra paskelbęs Rusijos (!) karinę apygardą Leningrade ir paskyręs vadu kontradmirolą Ščerbakovą. Tą patį, kuris, pasikalbėjęs su einančiomis desantininkų divizijomis, jas sustabdė šiandien dar prieš pietus“. Ir taip toliau.

Kas valandą naujais įvykiais buvo sprendžiamas mūsų šalių ir net Europos likimas. Po dviejų dienų pasidarė aišku, kad pučistai pralaimėjo ir bėga neturėdami kur. Tačiau jie nebuvo nuteisti, ir tolesnė Rusijos evoliucija rodo, kad šalyje pučistai ir jų stalinistinė dvasia galų gale laimėjo... Kitos „respublikos“, buvusios kolonijos, liko laisvesnės ir ieško demokratinės pažangos kelių.

Tik vargšė Rusija prarado progą ir tebeklampoja savo dabartinės valdžios nuodėmingais galvojimais. Laisvė ir demokratija ten – valdančiųjų keiksmažodžiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"