TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Punsko naujakuriai - tarp Lietuvos ir Baltarusijos

2011 11 08 13:36

Punsko lietuviai, svetimame krašte gimę ir užaugę, jaučiasi savi Lenkijoje. Lietuviškai jie bendrauja su savais, o viešai, kaip ir dera, - to krašto kalba.

Punskiečių Teresės ir Jurgio Kogačiauskų šeimoje šiek tiek sudėtingiau. Jurgis kilęs iš Baltarusijos, bet daug metų gyvena Lenkijoje ir vedęs lietuvę. Taigi kuria kalba kalbėti, tenka rinktis.

"Esu lietuvė, mano vyras - baltarusis, mūsų trys dukros turi lietuviško ir baltarusiško kraujo, o visa šeima jau daug metų gyvena Lenkijoje, tad dukros kalba dar ir lenkiškai. Mūsų šeima mišri, reikia išlaikyti toleranciją vienas kitam, suprasti ir gerbti vienas kitą. Kitaip gyventi būtų neįmanoma", - šypsosi Teresė, vardydama tai, kas jai svarbiausia.

Punskietė pasitiko prie namų durų, pakvietė užeiti vidun. Kogačiauskai Punske - naujakuriai. Skirtingai nei jų šeimos draugai, kurių net kelios kartos šioje vietoje gyvena, Kogačiauskai prieš aštuonerius metus čia pasistatė savo būstą. Šis namas - pirmas jų šeimos gyvenime. Prieš tai pora gyveno tarnybiniame bute netoli Balstogės.

Pianinas - ne interjero detalė

Beveik vienuolikos arų sklype prie namo rudenį - vien tik žaluma. Iš kiemo pusės - dukroms įrengtos sūpuoklės, kiek toliau stovi pavėsinė ir beveik po langais sukrauta krūva malkų. Punskiečiai pasirengė žiemai - savo būstą jie šildo tik malkomis.

Teresė vikriai sukosi virtuvėje, nes laukė tuoj iš mokyklos sugrįšiančių keturiolikmetės Dianos ir aštuonerių Teresėlės. Abi jos mokosi Punsko licėjuje, kur dėstoma lietuviškai, tik vyriausioji septyniolikmetė Klaudija užtrunka ilgiau - ji lanko licėjų Suvalkuose.

Mama skubėjo paruošti pietus. Lyg teisindamasi maloniai ji aiškino, kad ne visada spėjanti viską laiku padaryti, nes dirba paromis pasienio tarnyboje ir nėra kada namų prižiūrėti. Kai jos nėra namie, ją pavaduoja vyras Jurgis.

Moteris mėgsta šeimininkauti ir tai ji daro su dideliu malonumu. "Dabar, kai naujame name turiu didelę ir erdvią virtuvę, didesnis ūpas gaminti valgius", - šypsosi Teresė. Ji įsitikinus, kad moteriai nedaug reikia jaustis laiminga - jaukių namų ir darnios šeimos. Moteris visa tai turi, ir su kaupu. Ji laiminga, nes išsipildė jos seniai puoselėta svajonė - gyventi nuosavame name.

"Prie namo daugiau rūpesčių - reikia aplinką gražiai sutvarkyti, daugiau valymo viduje. Viena visko neaprėpčiau. Man padeda šeima. Visi džiaugiamės, jog turime jaukius namus", - pasakojo T.Kogačiauskienė.

Pirmojo aukšto langai - atviri, be užuolaidų. Ties pagrindiniais vartais dar žydėjo rudens gėlės, šiltas ruduo išsaugojo paskutinių spalvotų žiedų grožį.

Aplink sukinėjosi namų augintinis katinas - jam patinka tupėti prie svetainės stiklinių durų. Laukan pats neskuba, kai namie yra kas nors iš šeimininkų. Kai iš mokyklos sugrįžo jauniausioji Kogačiauskų duktė, ji nesitraukė nuo murklio - vis su juo žaidė, nors katinui tai ne itin patiko.

Svetainėje stovi pianinas. Instrumentu groti mokosi visos trys mergaitės. Teresė mano, kad muzikinis išsilavinimas padeda žmogui plačiau žvelgti į gyvenimą. Bet drauge moteris prisipažino, kad dukterų meilė muzikai šiek tiek blėsta, kadangi reikia daug groti, norint atskleisti sudėtingus muzikos garsus.

"Pažinti muziką nėra lengva. Kuo toliau, tuo sunkiau tas pasaulis atsiveria. Kai paaugo mergaitės, nelabai nori groti pianinu - parūpo kiti dalykai. Jas tenka nuolat raginti, kad grotų - klauso manęs. Instrumentas nėra interjero daiktas", - mintimis dalijosi Teresė.

Dvikalbystė - pasienio gyvenimo privilegija

Kai prisėdome svetainėje pasivaišinti Teresės paruoštomis salotomis, pratęsėme pokalbį apie gyvenimo pasienyje ypatumus. Punskietė sakė, kad čia gyvenimas turi įvairių atspalvių, bet tai tik pagyvina kasdienybę ir suteikia tam tikro žavesio. Anot Teresės, su šeima gyvendama lenkų žemėje ne atsiribojo nuo kaimynų, bet priešingai - stengėsi suprasti to krašto tradicijas ir papročius, kurie ne daug kuo skiriasi nuo lietuviškų.

"Gyvenant pasienyje dvikalbystė yra tam tikra privilegija. Būtina mokėti savo gimtąją kalbą ir tos šalies, kurioje gyvename. Jei būčiau nemokėjusi lietuviškai, vargu ar būtų mane priėmę dirbti į Lenkijos valstybės sienos apsaugos tarnybą. Gimtosios kalbos žinios man labai pravertė", - prasitarė punskietė ir pridūrė, kad visos trys jos dukros taip pat puikiai kalba lietuviškai. Beje, jos vyras lietuviškai nemoka, bet ji galėtų su savo vyru susikalbėti baltarusiškai. Tačiau dažniausiai visa šeima tarpusavyje bendrauja lenkiškai.

Traukė sugrįžti į Punską

Prieš kelerius metus Kogačiauskai sumanė Punske pasistatyti jaukų ir modernų namą, nors šiame miestelyje dar negyveno. Kol buvo neištekėjusi, Teresė lankė Punske licėjų, kur mokėsi lietuvių kalba. "Visada norėjau sugrįžti į Punską. Man patinka ši vieta, ji turi ypatingą aurą. Kai atsirado galimybė, nė kiek nedvejojome. Čia pasistatėme namą ir atsikėlėme gyventi", - vardijo ji permainų aplinkybes.

Kaip sekėsi naujakuriams įsitraukti į Punsko bendruomenės gyvenimą? Moteris šypsosi sakydama, kad Punske gyvena ne vienus metus, tačiau vis dar jaučiasi taip, lyg būtų naujakurė. Tai sakydama ji turėjo omenyje nebaigtą įrengti šeimos namą. "Punske prabėgo patys laimingiausi mano jaunystės gyvenimo metai. Dukros paaugo, galiu daugiau laiko skirti sau. Namuose niekada nesibaigia ruošos darbai. Ar verta dėl jų aukoti visą savo gyvenimą? Kai tik atsiranda laisvo laiko, nepraleidžiu repeticijų Punsko lietuvių meno kolektyvuose. Man patinka dainuoti ir vaidinti", - džiaugėsi Teresė, jog kai atsikėlė gyventi į Punską pasikeitė jos monotoniškas gyvenimas. Dabar ne vien tik namai ir darbas.

Žinoma, jei jos vyras Jurgis, kai gyveno bute netoli Balstogės, nebūtų norėjęs keisti gyvenimo vietos, Teresė savo šeimos nebūtų palikusi. "Su vyru dirbome toje pačioje pasienio tarnyboje. Jis toks pats, kaip ir aš - abu mėgstame permainas. Daug smagiau gyventi naujame name, kurį patys pasistatėme. Tai pirmas mūsų su vyru būstas. Jam patinka punskiečiai, šilti ir malonūs žmonės. Jurgis čia jaučiasi savas", - neabejojo Punsko naujakurė.

Likimas iškrėtė pokštą

T.Kogačiauskienė, trumpam mintimis grįždama į praeitį, svarstė, kad tada, kai studijavo Vilniuje bibliotekininkystę, ji nebūtų patikėjusi, kad taip pasisuks jos likimas. Anot jos, gyvenimas mėgsta iškrėsti pokštų. Kartais ne tokių jau blogų.

"Tikėjausi, kad po studijų liksiu Vilniuje, susirasiu darbą, juolab kad buvo kur gyventi. Tačiau ištekėjau už baltarusio ir esu Lenkijoje. Dukros su tėvu bendrauja lenkiškai, su manimi - lietuviškai. Mano vyras taip ir neišmoko lietuviškai, tačiau daug ką supranta, kai aš su dukromis bendrauju savo gimtąja kalba", - šypsosi Teresė, niekada nepurkštavusi, kad taip pasisuko jos likimas.

Punske gyvena vos kelios mišrios šeimos, sutuoktiniai dažniausiai tarpusavyje bendrauja tik lenkiškai. Gal taip būtų atsitikę ir Kogačiauskams, jei jie būtų likę gyventi netoli Balstogės, kur dauguma yra lenkai. Tačiau šeimoje niekada neiškilo tautinis klausimas.

"Kai gimė mūsų pirmoji dukrelė Klaudija, su ja namie kalbėjau tik lietuviškai. Ją auginau šešerius metus ir nedirbau. Klaudija kažkaip gražiai savo mažoje galvelėje suderino dvi kalbas, kai su ja lenkiškai kalbėdavo tėtis. Kitoms dviem dukroms jau buvo paprasčiau, kadangi gyvenome Punske, kur yra daug lietuvių", - pasakojo Teresė.

Nelengvos namų projekto paieškos

Ar namas Punske yra šeimos svajonių būstas? Teresė į tai ne iš karto atsakė: gurkštelėjo kavos, pažiūrėjo į dukterį, kuri nekreipdama dėmesio apie ką kalba suaugusieji, bandė prisikalbinti murklį, kad tas su ja pažaistų. Katinas, papūtęs uodegą, nesitraukė nuo mažosios. Iš moters žvilgsnio buvo galima suprasti, kad šiuose namuose, kuriuose tvyro meilė ir pagarba vienas kitam, visiems gera - erdvus kiemas, visos trys mergaitės turi atskirus kambarius, o visi dalijasi bendra svetaine.

"Pastatyti namą nėra lengva. Su vyru kartais abu pagalvojame, kad reikėjo pirkti erdvų butą - mažiau būtų rūpesčių. Kai svarstėme, koks turėtų būti mūsų būsto projektas, tarp mūsų net buvo kilę nesutarimų, ko anksčiau niekada nepasitaikydavo. Mūsų nuomonės šiuo klausimu aštriai išsiskyrė. Net skyrybomis padvelkė (juokiasi). Kibome vartyti naujų būstų katalogų, kol suradome tinkamą variantą. Gyventi taip, kaip anksčiau, nenorėjau. Dabar esame laimingi, kad ryžomės keisti savo gyvenimą. Dar ne viskas name iki galo įrengta - tai laiko pritrūksta, tai lėšų stinga. Svarbu, kad turime savo stogą", - vis šypsomasi pasakojo Teresė.

Vasarą gyvenimas persikelia į kiemą, kur dabar laikinai sukrautos malkos žiemai. Prie augalų daugiau rūpesčio, todėl šeimininkai specialiai jų nesodina, auga vos keletas medelių. Už tvoros - tvyro plikas laukas. Šalia kaimynai - tik nuo gatvės pusės. Ramybę sutrikdo nebent koks praskrendantis paukštis ar atšuoliavęs smarkus vėjas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"