TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

R.Maceikianecas: Mes su lietuviais – tos pačios genties žmonės

Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka

Vartant žiniasklaidos puslapius dažnai visiškai nebeaišku, ką iš tiesų slepia Lietuvos lenkų klausimas. Ar čia išties slypi grėsmės Lietuvai? Apie tai, kaip save suvokia, kaip jaučiasi ir ko siekia Lietuvos lenkai, su Lietuvos lenku, leidinio pogon.lt redaktoriumi Ryšardu Maceikianecu kalbasi Audronė Daraškevičienė.

- Jūs užsiminėte apie tai, kad šiuo metu vyksta Lietuvos lenkų nutolimo nuo Lietuvos procesas. Ką turite omeny?

- Kas yra lenko kortos dalijimas? Tai yra bandymas primesti nuomonę, kad Lietuvos lenkai priklauso lenkų tautai. Betgi tai yra grynas melas.

- Kokiai tautai priklausantis jaučiatės Jūs pats?

- Lietuvos Konstitucijos 2-ame bei 55-ame straipsniuose aiškiai parašyta, kad visi Lietuvos piliečiai yra Lietuvos tauta. Tai jei aš priklausau Lietuvos tautai, aš negaliu tuo pačiu priklausyti ir Lenkijos tautai. Kai kurie sako: dviejų tautų žmogus. Žmogus gali būti dviejų kultūrų, tačiau jei jis pradeda jaustis priklausąs dviems tautoms, tai jau sumaištis. Būtent tokią sumaištį ir kuria lenko kortos dalinimas. Kai kurie žmonės tik dabar po sovietmečio pradėjo suvokti, kas jie yra bei kokia pilietybės reikšmė, ir štai jie gauna kortą, kuri sako, kad jie priklauso lenkų tautai. Toks žmogus pasimeta. Jam primetama, kad politiškai jis yra kitos šalies visuomenės dalis.

Lietuvos lenkai susitikę dažnai kelia klausimą: imti tą kortą ar neimti. Klausiu vieno pažįstamo, kam tau ta korta? Sako: su korta Lenkijos muziejuose nuolaidos. Aš jo klausiu: ar tu buvai kada nors kokiam nors Lenkijos muziejuje? Aišku, kad nebuvo, bet, sako, o gal kartais būsiu. Čia juokas, tačiau apmaudu, kad svarbiausi Lietuvos politikai nepareiškia aiškios savo pozicijos. Jei valstybės vadovė ar premjeras pareikštų, kad pagal Lietuvos Konstituciją visi Lietuvos piliečiai priklauso Lietuvos tautai ir kad neverta imti tų kortų, į šią painiavą būtų įnešta nors šiek tiek aiškumo. Tai būtų bent mažas žingsnis link to, kad Lietuvos lenkai suprastų, kokia yra mūsų politikų pozicija. Aš rašiau apie tai Prezidentei, siūliau viešai apie tai pareikšti savo nuomonę. Gaila, kad be atsakymo…

Įdomu, kad išsamų atsakymą į tą klausimą jau 1933 metais davė Mykolas Riomeris straipsnyje „Dvi teorijos apie Lietuvos lenkus“. Jis rašė: „Visų pirma ryžtingai atmetu požiūrį į Lietuvos lenkus kaip lenkų tautos atskilusią dalį, gyvenančią Lietuvoje“.

Šiemet gegužės pradžioje, švenčiant Lenkijos vėliavos šventę, i Vilnių buvo suvežta gal penketas tūkstančių Lietuvos piliečių su Lenkijos vėliavoms. Su Lenkijos ambasadoriumi priešaky jie pražygiavo per Vilniaus centrą. Lapkričio 11 d., per Lenkijos nepriklausomybės dieną, pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje nedirbo lenkų mokyklos, transportas judėjo pagal šventinį grafiką.

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tokie įvykiai rodo stiprėjančią politinę polonizaciją – veikiama kryptingai siekiant, kad Lietuvos lenkai jaustųsi Lenkijos dalimi. To galėtų nebūti, jei Lietuvos vadovai tikrai norėtų, kad taip nevyktų. Tačiau dėl Lietuvos veikėjų, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM), aplaidumo, tas procesas krypsta ne ta linkme. Pavyzdžiui, paanalizuokime lenkų kalbos ir literatūros programas, kurias Lietuvos lenkų mokykloms yra patvirtinusi ŠMM. Beveik visa Lietuvos lenkų mokykloms skirta lenkų literatūros programa yra apie Lenkiją. O juk mes turime daug puikių poetų ir rašytojų, kurie gyveno Lietuvoje ir su didele meile rašė apie Lietuvą. Tačiau jų šiose programose sunku aptikti . Aš kreipiausi į ŠMM, siūlydamas programas keisti. Man oficialiai atsakė, kad lenkų kalba ir kultūra turi būti siejama su Lenkijos istorija, kultūra. O kodėl ne su Lietuva?

Pavyzdžiui, 2010 metų kovo 15–16 d. mano tėviškėje Buivydžiuose įvyko XXI lenkų kalbos ir literatūros olimpiada, kurią ŠMM surengė mokykloms, kuriose mokomoji kalba yra lenkų. Be interpretacijos bendrosiomis temomis organizatoriai rekomendavo dalyviams interpretuoti Kazimiero Pšervos–Tetmajerio eilėraštį „Prie Jūros akies“ (taip vadinasi ežeras Tatruose, pasienyje su Slovakija) ir Jaroslavo Ivaškevičiaus (emigracijoje vadinamo Varšuvos komunistinės vyriausybės agentu literatūros reikalams) apysaką „Beržynas“. Tai stebina – argi Lietuvoje nebėra nuostabių ežerų ir nėra kitų įdomių dalykų, kuriuos įamžino Lietuvos rašytojai ir kurie būtų verti Buivydžių olimpiados dalyvių plunksnos, ir ar tokioms interpretacijoms nebūtų labiau tikę kūriniai, sukurti savųjų rašytojų – Juzefo Mackevičiaus, Michalo K. Pavlikovskio, Karolio Vendziagolskio, Stanislavo Mackevičiaus, Sergiušo Piaseckio, Mariano Zdziechovskio, Kazimieros Ilakovičuvnos, Česlavo Jankovskio, Juzefo Veysenhofo, Zofijos Bohdanovičiovos, Viktoro Trosciankos ir daugelio kitų, kuriais turėtų didžiuotis Lietuva ir Lietuvos lenkai? Ir ar gimtosios kalbos sąvoka, apimanti kartu ir literatūrą, neturi būti suvokiama ryšyje su Tėvyne ir kraštu, kuriame gyvenama? Kodėl vaikai turi aprašinėti Lenkijos grožį, sėdėdami ant Neries kranto?

Tuo labiau, kad 1996 m., Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su Atviros Lietuvos fondu išleido lenkų kalba puikią knygą „Litwo, nasza matko miła…“ („Lietuva, mūsų motina brangi…“ ), kurios autoriai – Regina Koženiauskienė (XVI–XVIII a.), Marija Niedzviedzka (XIX a.) ir Algis Kalėda (XX a.). Toje knygoje, pirmą kartą istorijoje į vieną veikalą buvo sudėti tie, kurie kilo iš Lietuvos ir rašė apie Lietuvą lenkiškai. Deja, unikalia šios knygos medžiaga nesinaudojama, o ŠMM kuriamose programose imami abejotinos vertės autoriai iš Lenkijos.

Susidaro įspūdis, kad kažkam rūpi, jog mokyklų su lenkų mokomąja kalba moksleiviai užaugę mylėtų Lenkiją, Tatrus, Varšuvą ir būtų tų kraštų patriotai, tačiau jokiu būdu – ne Lietuvos ir Vilniaus.

Būtina, kad mokyklų kalbos, literatūros ir istorijos programos sudarytų kryptingą visumą. Priešingu atveju mokykla ugdys ne sąmoningą ir subrendusį Lietuvos valstybės pilietį, o, geriausiu atveju, dviveidę asmenybę. Mes tikimės, kad ateis jaunimas, nebebus tomaševskių ir bus kitaip. Nieko panašaus. Dabartinė švietimo sistema kitaip neparuoš.

Be to būtų labai vertinga, jei Lietuvos istorikai, kultūros veikėjai patvirtintų, kad Lietuvos kultūrai ir istorijai priklauso ir ta kultūra, ir tie veikėjai, kurie gyveno ir veikė Lietuvoje, nors ir kūrė ne lietuvių kalba. Tai labai svarbi tema Lietuvos lenkams. Pavyzdžiui, artėjant sovietų kariuomenei, į Vakarus pasitraukė daug įžymių rašytojų ir kitų kūrėjų ir ten sukūrė puikiausių dalykų, kuriuose Lietuva ir LDK, jų žmonės ir kraštovaizdis yra pagrindiniai akcentai. Kol kas jie priklauso taip vadinamai niekieno kultūrai. Prieš keliasdešimt metų jų kūrinius išleido Paryžiuje Jerzy Giedroycas ir Londone Kultūros fondas. Bet tyla. Postsocialistinėje Lenkijoje jie neįdomūs, nes tai yra antikomunistinė literatūra ir dar apie Lietuvą. Lietuvoje šie kūriniai nežinomi, todėl kad jie parašyti lenkų kalba. Teigiamas požiūris i jų priklausomybę Lietuvos kultūrai plačiąja prasme papildytų šalies kultūrą, stiprintų kultūrines Lietuvos lenkų šaknis bei atsakomybę už to kultūrinio sluoksnio išsaugojimą ir puoselėjimą. O tai ypač gerai tarnautų pilietinei integracijai.

Turėtų būti vykdomi ir to regiono etnografiniai tyrinėjimai. Reikėtų panagrinėti etnografinius kaimus, kas ten gyvena, iš kur jie kilo. Pagal mane, mano kaimas Kaniūkai ir kiti Švenčionių ar Molėtų rajonų kaimai niekuo nesiskiria. Tai reiškia, kad mes tos pačios genties žmonės. Tačiau lietuviai mokslininkai tyrinėja tik Dieveniškes ir kitas vietoves, kur kalbama lietuviškai. O pas mus tyrinėjimus vykdo tik Lenkijos specialistai.

- Žodžiu, iš lietuvių norėtųsi, kad jie į savo lenkus žiūrėtų labiau kaip į savus?

- Jie turėtų suprasti, kad reikia pratinti vietinius lenkus prie minties, kad jie vietiniai. Netiesą kalba Lenkija, kad mes iš kažkur atkeliavom. Neteisingai mąsto lietuviai, kurie mano, kad jei mes kalbame lenkiškai, tai esame kažkaip susiję su Lenkija. Jei mes nuo amžių šioje vietoje gyvenom, jei čia Lietuvos žemė, vadinasi mes niekad negyvenom Lenkijoje. Tai kokiu būdu mes tapom lenkais? Mes galėjom būti tik sulenkinti. Mūsų šaknys čia. Čia mūsų Tėvynė. Tad mus reikia vertinti kaip savus. Ir nesieti mūsų su Lenkija. Kai Lietuvoje svečiavosi popiežius, jis pasakė, kad mes esame lenkų kilmės lietuviai. Paskui visi pradėjo kartoti, kad mes lenkų kilmės lietuviai. Tačiau ką reiškia žodis kilmė? Jis rodo, iš kur žmogus atkeliavo. Jei sakoma „lenkų kilmės prancūzas“, suprantam, kad jis atkeliavo iš Lenkijos, emigrantas. Tačiau mums tai netinka – mes iš niekur neatkeliavom. Mums geriausiai tiktų apibrėžimas – lenkakalbis lietuvis. Pagal pilietybę, politine prasme ir pagal kilmę. Su Lietuvos lenkais reikia dirbti – per mokyklą, per politikus, per programas, kad tas kraštas būtų savas.

Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

- Kokia Jūsų nuomonė apie gatvių pavadinimų rašymą lenkiškai Lietuvoje?

- Klausimas grynai politizuotas – tomaševskiai, neturėdami nei geros valios, nei išmanymo, nei sumanumo dėl šio regiono vystymo, tokiu būdu patraukia rinkėjus. Bent jau savo aplinkoje nemačiau nė vienos iniciatyvos iš vietinių lenkų. Tomaševskiai viską organizuoja per seniūnijas, viskas spausdinama Vilniuje, vežama ir kabinama. Kai iš viršūnių tiek „kalama“, dabar jau ir kai kurie vietiniai sako, kad gal reikėtų tų lenkiškų užrašų. Bet čia ne iš įsitikinimų. O blogiausia – kad vyksta spaudimas iš Lenkijos.

Jei Lenkija nesikištų, manau kad Lietuvos lenkai su lietuviais kuo puikiausiai susitartų. Pastaruoju laiku berods du žmonės oficialiai kreipėsi, kad jiems pakeistų pavardes, o visiems kitiems tai neaktualu. Mano vardas su paukščiuku man leidžia jaustis labiau savitu. Kai Lenkijos lenkai atvažiuoja į Vilnių ir ima mums vadovauti, aš galiu jiems pasakyti: jūs iš Lenkijos, Lenkijoje ir tvarkykitės, o prie ko čia aš?

Be to – būtų sunku įsivaizduoti, kad atitinkamos institucijos išduos asmens dokumentus su pakeistomis pavardėmis, remdamosi vien žodiniais pareiškimais – be dokumentų, kurie patvirtintų tokių keitimų pagrįstumą. Tad reikės kreiptis į archyvą, o tai nebus lengva ir paprasta – iki 1918 m. galimai norinčių pakeisti savo pavardę protėvių dokumentai buvo rašomi kirilica ir rusiškai. Sovietų valdžios laikotarpiu niekas specialiai apie tikslią transkripciją piliečio neklausdavo – vėl rašė kirilica rusiškai, o lietuvių kalba buvo vartojama kaip pagalbinė. Esant tokiai situacijai belieka tiktai dokumentai iš tarpukario laikotarpio, kuriuose galima ieškoti pavardžių, užrašytų lenkų kalba. Tačiau pagal to laikotarpio dokumentus nustatyti tiesą vėl nebus lengva, nes istorinės LDK sostinės Vilniaus kraštą priverstinai prijungus prie Lenkijos, šio krašto gyventojų vardai ir pavardės buvo lenkinami specialiai.

Nepamirškime ir to, kad apie pusė dabartinių Lietuvos lenkų – tai pokario atvykėliai iš Baltarusijos ir kitų SSRS respublikų, kurie apsigyveno Lietuvoje vietoj tų, kurie masiškai evakavosi į Lenkiją. Kur jie ieškos dokumentų, kai buvusieji kolūkių pirmininkai, dabartiniai demokratijos ir lenkiškumo vedliai, įsakys keisti pavardes?

Apskritai ką duoda tos lenkiškos gatvių lentelės, kurių tomaševskių grupė triukšmingai reikalauja, o žymi dalis piliečių tam priešinasi? Konfliktą, gilesnę regiono izoliaciją, nepasitikėjimą. Šis kraštas ir taip apleistas, jame tik politikuojama, o darbo vietų nėra, kaimai miršta. Konfliktų kėlimas tiesiog didina atskirtį. Be to mūsų valstybė dabar yra pakankamai trapi. Negi tos iškabos arba pavardžių rašymas yra mirties klausimas?

Procesai sudėtingi, niekas jų neanalizuoja, niekas nesigilina, kas čia vyksta ir kas iš to išeis. Jei kažkas parašo straipsnį apie tai, koks Valdemaras Tomaševskis blogas, jis to ir telaukia, nes tada sako, kad lietuviai jį puola. O kur straipsniai apie tai, ką daro valdantieji? Kodėl didžiosios partijos ima juos į koaliciją, finansuoja jų laikraščius, kurie skelbia antilietuviškus straipsnius? V.Tomaševskio vadovaujama partija vykdo, mano nuomone, labai žalingą veiklą Lietuvos lenkų atžvilgiu. Žinoma, jis iš to gyvena, tai jam duoda balsus rinkimuose, pelną. Tačiau paprastiems žmonėms jo vedama politika apsunkina gyvenimą. Kur jiems dėtis? Gyventi ir galvoti, kad gyveni ne savo žemėj? Kad tu priklausai Lenkijai? Kaip tada žmogui jaustis? Kaip žiūrėti į ateitį? Kaip auklėti ir kam ruošti savo vaikus?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"