TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

R. Narušienė: Lietuva turi norėti pakviesti savo žmones

2012 08 23 15:22
Regina Narušienė teigia, kad Lietuva yra tautinė, o ne pilietinė tauta/ LŽ archyvo nuotr.

Sėkmingas Lietuvos įvaizdis bus kuriamas tuomet, kai diplomatai užmegs lygiavertės partnerystės ryšius su vietos bendruomenėmis. Taip teigia Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės dviejų kadencijų laikotarpį užbaigusi Regina Narušienė. 

Apie užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenių problemas, Lietuvos valdžios vaidmenį emigracijos problemoje bei praėjusios kadencijos darbus lzinios.lt kalbėjosi su R. Narušiene. 

Ką tik baigėsi jau antroji Jūsų kadencija Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės pozicijoje. Kaip ją įvertintumėte? Kuo ji skyrėsi nuo pirmosios?

Antra kadencija visuomet yra stipresnė, kadangi nebereikia nieko pradėti iš naujo, galima atlikti siekius, kuriuos esame pasižadėję. Prieš imantis tokių pareigų labai svarbu apgalvoti, ką norėsime jose įgyvendinti, kokius siekius turėsime, kas bus mūsų prioritetas ir tuomet šių pasižadėjimų laikytis. Jeigu blaškysimės, neatliksime to, kas mums svarbiausia.

Bandžiau to laikytis visose savo kadencijose. Visuomet turėjome konkrečius tikslus, ką norime įvykdyti.

Ir kokie buvo Jūsų pagrindiniai tikslai? Ką pasisekė sėkmingai įgyvendinti?

Šalia pačių bendruomenių sustiprinimo svarbiausia buvo ryšio su tėvyne išlaikymas. Mes anksčiau neturėjome tėvynės, į kurią galėtumėme kreiptis. Visi dirbome atskirai savo kraštuose, darėme, ką galėjome, kad išlaikytume tautiškumą, ryšius su valdžia šalies, kurioje gyvename, bet su Lietuva nebuvo kontaktų.

Dabar, kai Lietuva jau yra atgavusi nepriklausomybę, kyla nauji iššūkiai. Visų pirma, norisi grąžinti Lietuvą į Lietuvą. Pasaulio lietuviams labai svarbu aktyviai ir stipriai prisijungti prie Lietuvos, nes kitaip mes žūsim.

Tai buvo svarbiausias mūsų tikslas ir jaučiuosi, kad iš savo pusės atlikome viską, ką galėjome atlikti. Todėl ir nemačiau priežasties pasilikti dar vienai kadencijai, dabar laikas kitiems.

Pilietybė taip pat visada buvo vienas svarbiausių klausimų. Nors jau turime pilietybės įstatymą, didžiausia klaida yra atmesti naujus emigrantus. Taip Lietuva praras savo tęstinumą: juk negalima atskirti trečdalio savo tautos ir jos neprarasti. Tokiu būdu šalis pati save žudo ir tai mane neramina labiau, negu tai, kaip tik aprūpinti tuos, kurie praranda pilietybę. Nors ir tas labai svarbu.

Taip pat džiaugiuosi, kad pagaliau įsteigtos dvi Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos - su Seimu ir Vyriausybe. Labai svarbu, kad tokioje komisijoje prie Seimo yra reprezentuojamas kiekvienas lietuvių gyvenamas žemynas.

Tik 2009 m. buvo sukurta komisija su Vyriausybe. Džiaugiuosi, kad pagaliau atsirado prasmės tokiai komisijai, kadangi pati Vyriausybė pagaliau išsilaikė pilną kadenciją, ketverius metus. Ši komisija yra ypač svarbi, kadangi Seimas nustato kryptį, bet Vyriausybė ją vykdo. Todėl tos dvi komisijos buvo mūsų  pasiryžimas ir tai mes atlikome. Norėčiau, kad dabar kiti tai vystytų, stiprintų ryšį su tėvyne, padėtų jai kurtis ir patiems išlikti lietuviais.

Kaip emigrantų grįžimas priklauso nuo pačios Lietuvos?

Lietuva turi norėti pakviesti ir priimti juos. Pakvietimas gali būti ir per Pasaulio lietuvių bendruomenę. Keturioliktojo PLB Seimo renginių savaitėje kultūrinio vakaro metu buvo suorganizuota puiki Maironio programa. Tokia puiki, kad, manau, kiekvienas čia sėdėdamas galvojo, kad būtų gerai grįžti. Atpažinti tą Lietuvą, kuri mūsų laukia, kuri yra mūsų meilė.

Daugelis išvažiuodami negalvoja apie savo tėvynę, o tik apie tai, kaip  išvažiuoti, įsikurti naujame krašte. Tačiau tik vėliau tokioje šalyje kaip JAV jie supranta, kad čia nėra jokios kultūros, nėra šeimos ir jiems to trūksta. Bet jeigu Lietuva iš jų atima pilietybę, jie jaučiasi nusivylę bei atstumti.

Kaip, Jūsų nuomone, galima prisidėti prie Lietuvos įvaizdžio gerinimo?

Europos Sąjungoje Lietuva yra ganėtinai pažengusi, bet dar nepakankamai. Mes labai greitai apkaltiname tą vargšę mūsų Lietuvą. Yra daug klaidų padaryta, jų buvo ir bus, kiekvienoje Vyriausybėje. Tik nieko nedarant galima nepadaryti klaidų. Tačiau niekas už pačius mus negalės pasaulio žmonių patraukti į Lietuvą. Ši šalis daug ką gali pateikti, yra daug jaunų ir išsilavinusių žmonių, kurie žino, kaip reikia dirbti.

Tačiau tai, ko dabar labiausiai trūksta, yra sugebėjimas atitinkamai pristatyti Lietuvos potencialą. Ne visi mūsų diplomatai jau yra pasiruošę sėkmingai pristatyti Lietuvą. Taip pat galima daugiau pasinaudoti bendruomenėmis, tačiau ne visur ambasados turi pakankamai stiprius ryšius su jomis.

Reikia daugiau reklamos. Skrisdama lenkiškų avialinijų lėktuvu buvau nustebusi, kiek daug jame visur yra kalbama apie Lenkiją, kaip į ją galima investuoti, koks yra tos šalies potencialas. Žinoma, mes dabar neturime savo avialinijų, bet kai jos būdavo, visuomet būdavo žurnalas, pristatantis Lietuvą.

Dabar verslo atstovams būtina pristatyti save užsienyje, kalbėtis su kitų šalių verslininkais, pateikti informaciją, ką Lietuva gali jiems pasiūlyti. Iki šiol tai buvo daryta tik dalinai, bet nebuvo bendro plano.

Taip pat reikia daugiau kalbėtis su užsienio ekspertais iš kraštų, kurie nėra dideli, bet sugebėjo tinkamai pritraukti užsienio investicijas. Mes nebūtinai viską žinome, todėl turime pasinaudoti ir kitų patyrimu.

Dabar yra labai madinga neigiamai atsiliepti apie įvairius Lietuvos gyvenimo aspektus, teigti, kad čia viskas yra blogiau negu kitur. Kokį optimizmo šaltinį galėtumėte pasiūlyti gyvenimu nusiviliantiems lietuviams? Kur ieškoti stiprybės ir tikėjimo savo šalimi?

Kiekvienas turi apsispręsti pats, kadangi būtent asmeninis žmogaus patyrimas nulemia, ką jis galvoja apie savo šalį. Aš sakyčiau, kad labiausiai reikia sutvarkyti mūsų teisės sistemą, kuri dabar yra neefektyvi. Valdžia turi prisiimti atsakomybę vykdyti savo pačios priimtus įstatymus.

Kultūra Lietuvoje yra be galo graži. Reikia plačiau pristatyti mūsų istoriją, didingą praeitį. Todėl ir Valdovų rūmai yra labai svarbūs. Mums būtina parodyti, kad mes turėjome labai didingą praeitį, kad mes nesame žmonės, kurie tik dabar kuria savo valstybę, kad mes egzistavome ir prieš tūkstantį metų. Be to, Lietuvos švietimo sistema yra nebloga, nors galėtų būti ir geresnė. Galų gale, prisiminkime Sausio tryliktąją, kokia ši tauta yra vieninga, kai prireikia.

Labai svarbu išlaikyti tautiškumą. Tik išvažiavę į užsienį žmonės nenori turėti nieko bendro su Lietuva, bet po to pradeda ieškoti kitų lietuvių. Tuomet jiems ypač svarbu pasidaro kultūriniai įvykiai, atvažiavusi "Žuvėdra", dainų, šokių šventės. Yra tokių, kurie sako, kad Lietuvoje niekada nebūtų turėję tautinių rūbų ar šokę tautinių šokių.

„Pilietybė ir tautiškumas nėra tas pats. Gali išlikti lietuvis ir nebūdamas Lietuvos piliečiu, ir priešingai“, - pritardamas prezidentės pataisoms teigė socialdemokratas Justinas Karosas. Ar pritariate tokiam teiginiui? Pilietybė ir tautybė, kaip siejasi ar skiriasi šios sąvokos?

Pilietybė gali egzistuoti JAV, kuri yra imigrantų valstybė. O Lietuva yra etninė žemė, kur gali egzistuoti tik tautybė. Mes nesame pilietinė tauta. Ir jeigu mes pradėsime painioti šiuos terminus, mes prarasime savo tautą. Konstitucijoje rašoma, kad kiekvienas lietuvis turi teisę apsigyventi Lietuvoje. O juk pilietybės netekimas ir yra trukdymas lietuviui grįžti į tėvynę. Žinoma, kai kurios teisės, tokios kaip balsavimas, kyla iš pilietybės. Bet lietuvis, kuris gimė Lietuvoje, turi prigimtines teises. Kai kurie sako, kad jos neegzistuoja, nepaisant to, kad Konstitucijos kūrėjai net neabejojo tuo. Valdžia nei Konstitucinis Teismas negali atimti prigimtinių teisių. Konstituciją negalima skaityti atskirais punktais ar žodžiais, reikia skaityti visą Konstituciją  kad suprastum esmę, ką ji iš tikrųjų reiškia, reikia suderinti vieną teiginį su kitu.

Kas yra tas vieningas bruožas, jungiantis pasaulio lietuvius?

Manyčiau, kad tai yra meilė savo tėvynei. Mes esame žmonės, pergyvenę daug okupacijų, daug nukentėję ir taip tapę stipresni. Tie žmonės, kurie turi viską, yra silpnesni, jie neturi tokių stiprių vertybių. Lietuvis tiek iškentėjo, kad dabar turi gilias vertybes. Vis dėlto, mano nuomone, kartais per daug pamirštame Dievo svarbą. „Dievui, tėvynei ir artimui“ - to išmokau būdama skautė ir ateitininkė.

Ar pasaulio lietuvius rišantys saitai labiau turi kilti iš oficialių institucijų pastangų ir darbo, ar tai turėtų būti pačių žmonių kuriamos bendruomenės?

Patys stipriausi judėjimai kyla, kai žmonės užsiima veikla savanoriškai. Tas noras turėtų būti sukeltas mūsų senųjų emigrantų, jie turėtų padėti naujiesiems atvykėliams suvokti, ką šie prarado, ir neleisti pamiršti savo šalies.

Tokioje šalyje, kaip Amerika, išlaikyti savo kultūrą yra lengviau, nes tai yra imigrantų kraštas. Tačiau Rusijoje ar Lenkijoje tai padaryti kur kas sunkiau ir tuomet reikalinga Lietuvos parama. Galime to pasimokyti iš Lenkijos, iš to, kaip jie remia savo žmones Vilniaus krašte.

Lietuvoje labai didelis dėmesys kreipiamas į tuos, kurie turi autoritetą. Aš toks žmogus, turiu savo nuomonę, nebijau jos išreikšti, aš galiu JAV prezidentui pasakyti, kad jis nežino, ką daro. Man svarbiau žmogaus vertybės, o ne jo titulas.

O Lietuvoje yra toks palikimas: pasakyta taip, vadinasi turime taip daryti. Čia trūksta kritinio mąstymo. Būtina išklausyti, suprasti ir tuomet priimti sprendimą. Bet jeigu neklausi, kodėl taip reikia, darysi tik todėl, kad kitas pasakė.

Kiekvienas teisinis principas turi būti kvestionuojamas. Teisė ne atsimenama, o išvystoma, bet Lietuvoje tas patyrimas, precedentas yra silpnas, nesimokome iš savo klaidų. Žmonės, nusivylę savo teisine sistema, dažnai kreipiasi į Europos Sąjungos teismus. Tai, kad negalime susitvarkyti patys, mano nuomone, yra gėda.

Kokie jūsų ateities planai?

Pagaliau jaučiuosi laisva. Pirmininkavimas visuomet buvo pilnas rūpesčio, sekimo, kas vyksta Seime, mūsų bendruomenėse, atsakinėjimas į laiškus. Malonu bus turėti laisvo laiko. Aš vis dar vadovauju Valdovų rūmų komitetui JAV, kur mes savo lėšomis bandome padėti atstatyti šiuos rūmus. Taip pat dirbu Amerikoje vyskupijoje, atlieku savanorišką darbą, todėl visiškai laisva neliksiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"