TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

R.Ozolas: pažiūrėkime į savo vėliavas

2009 02 17 0:00
Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Romualdo Ozolo įsitikinimu, vakar švęsta Vasario 16-oji - pats svarbiausias įvykis tūkstantmetį pasitinkančioje Lietuvoje.

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, signataras R.Ozolas tyliai atšventė 70-ąjį jubiliejų. Rietynėse paskendę valdžios vyrai apie tai pamiršo.

Tačiau filosofas ir toliau į ateitį žvelgia optimistiškai, tiksliai įvardydamas daiktus tikraisiais vardais. Tai yra optimizmas, nes tik nuo tiesos prasideda visa, kas turi keistis", - Baltijos televizijos ir "Lietuvos žinių" laidoje "Svarbus pokalbis" sakė R.Ozolas.

Tūkstantmečio data

- Prieš kelerius metus, rašydamas apie Vasario 16-ąją, apgailestavote, kad ši šventė tapo dar vienu apdovanojimų įteikimu prezidentūroje, pasisėdėjimu Operos ir baleto teatre. "Kada valstybę išmoksime mylėti taip, kaip save?" - klausėte. Ar jau radote atsakymą į šį klausimą?

- Artėju prie atsakymo. Šiais metais jį galiu rasti labiau nei kada nors anksčiau. Svarbiausias dalykas ne tik man pačiam, bet, ko gero, ir kiekvienam yra kuo gilesnis savo istorijos pažinimas - nuo pat jos ištakų. Minimas tūkstantmetis įtraukia į labai lengvai aprėpiamą įvykių seką - jų, pasirodo, ne tiek jau ir daug buvo, - kai pamatai, kad Vasario 16-oji yra pats svarbiausias viso tūkstantmečio įvykis.

Tada sukurta valstybė, kokios Lietuvos istorijoje nebuvo: jai neprilygsta nei karalystė, didžiūnų valdžios institucija, nei kunigaikščio respublika, tuo labiau unijinė bajorų respublika. 1918 metų vasario 16-ąją buvo sukurta kiekvieno žmogaus, tautos valstybė. Kovo 11-oji buvo pakartojimas: siekėme valstybės atkūrimo, už nugaros jausdami Vasario 16-ąją ir suprasdami, kad privalome padaryti tai, kas buvo padaryta tada, pakartodami naujomis aplinkybėmis.

- Kadaise užsiminėte, kad Vasario 16-oji jums ypatinga dar ir tuo, kad tą dieną švenčiate kito signataro, profesoriaus Bronislavo Genzelio gimtadienį. Kalbėjote, kad per tas šventes diskutuojant ir atsirado Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio apmatai.

- Iš tiesų pas B.Genzelį rinkdavomės vasario 16-ąją. Savaime suprantama, ten vykdavo daug įdomių pokalbių. Pulsavo pats svarbiausias mūsų savivokos kontekstas ir tekstas: ką daryti toliau? Tokie pokalbiai kaip pas B.Genzelį vykdavo daug kur. Būtų labai teisinga ir tikslu šiuos pasibuvimus traktuoti kaip vieną iš svetainių, virtuvių, šiaip butų, išėjusių į viešumą ir susiliejusių į viešuosius judėjimus - tokius kaip filosofų klubas "Žinijos" draugijoje, gamtosaugininkų, paminklosaugininkų klubai, gimę prasidėjus Michailo Gorbačiovo paskelbtai pertvarkai.

- Po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988-ųjų spalį iniciatyvinės grupės nariai nuvažiavo prie Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo. Ten prisiekėte būti ištikimi vieni kitiems ir Lietuvai. Ar ši priesaika tebegalioja?

- Ją labai tobulai pakartojome visiškai neseniai. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo susirinkime vasario 9-ąją priėmėme Vertybių deklaraciją. Ją parašė ir po aptarimo klube viešai pateikė filosofas Vytautas Radžvilas. Manau, tai yra to meto mūsų idealų, idėjų perteikimas, o kartu - tam tikras kontekstas, kuriame šios idėjos galėtų ir turėtų veikti šiandien, su įžvalgomis į pačią tolimiausią mūsų laukiančią ateitį.

Šis dokumentas šiandien reikšmingas ne mažiau negu Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime priimta programa ir moralinės vienybės deklaracija.

Kur lūžta vienybė

- Ar visi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės žmonės išlaikė išbandymą valdžia, ar patys neturėtų prisiimti atsakomybės dėl šių dienų situacijos?

- Būtume neverti ne tik to, ką prisiėmėme tada, pradėdami judėjimą valstybės atkūrimo link, bet ir apskritai piliečio vardo, jeigu neprisiimtume atsakomybės už tai, kas yra atsitikę.

Man tiesiog baisu klausytis, kai viena Vyriausybė atsiriboja nuo kitos, tarsi ji būtų iš dangaus nuleista ir nedarytų jokių klaidų. Iš to kyla neišvengiamas visų bėdų sutapatinimas su buvusiaisiais, tarsi jie būtų ne tik priešiškos stovyklos, bet ir valstybės atstovai. Ties šiais dalykais - aš juos vadinu partiniu susiskaldymu - lūžta mūsų vienybė.

Partinis susiskaldymas šiandien yra tapęs vienmačiu kitos partijos naikinimu - lygiai taip pat, kaip Komunistų partija anais laikais norėjo naikinti bet kokią kitokią mintį. Švelniau, bet vis dėlto stilius yra panašus. Mąstymas tas pats.

- "Lietuvos žiniose" neseniai rašėte, kad dabartinės ekonominės krizės politinis tikslas - elito siekis įtvirtinti savo galią, pereinant prie dvipartinės sistemos?

- Nereikėtų to galutinio tikslo įžiūrėti kiekviename fakte, tačiau, be jokios abejonės, net ir nedeklaruodami žmonės daro būtent tai. Jeigu turime konstatuoti faktą, kad kol kas valdžia yra partijų, o ne tautos valdžia, už ką tada kaunasi partijos? Už save!

Paprastai, kai nugali viena partija, turime jos diktatūrą. Pas mus ji turbūt nebūtų visiškai įmanoma, jeigu nelaikytume tuo oligarchų finansinės diktatūros. Demokratijos įvaizdžiui išlaikyti būtinai reikia kitos partijos. Bet jeigu ši dvivaldystė taip pat atstovauja oligarchinėms tvarkoms, kas tai iš esmės yra, jei ne vienpartystė?

To, kas daroma dabar, neatsižvelgiant į žmonių, esančių po partijomis, po grupuotėmis, interesus, negalėčiau laikyti niekuo kitu, kaip kova už partinę valdžią.

Man nesvarbu, kas ką verčia Trakuose, Vilniuje. Bet kaip tai daroma, yra ne kas kita, kaip juoda kova dėl valdžios. Jeigu nedeklaruojami jokie tikslai, o postas imamas beveik perversmo būdu - vadinasi, kovojama už pinigus.

Riba teikia vilties

- Pats esate sakęs, kad ne režimai kuria žmones, o žmonės - režimus. Gal žmonės nieko kito nenori?

- Jeigu tiems žmonėms to reikia, tada jie nėra mano atstovai. Manau, lygiai taip pat galvoja tie, kurie sausio 16-ąją atėjo prie Seimo, tik buvo chuliganų užblokuoti. Lygiai taip pat mąsto daugybė mano pažįstamų - ir paprastų žmonių, ir labai giliai suvokiančių, kas dedasi pasaulyje.

- Tačiau už "partijas - gelbėtojas", sambūrius be ideologijos ir programos balsuoja patys Lietuvos žmonės?

- Be jokios abejonės, rinkėjų mąstoma pamažu, per praktines klaidas įsitikinant, kad pasirinkimas - ne tas. Bet kai dabar žiūriu į mūsų dvidešimties metų kelią, nuo 1988-ųjų, darau vieną išvadą, kuri man teikia vilties: mes jau priėjome ribą - iki supratimo, kuris nebeleis tokiai gausybei rinkėjų klysti. Nebent bus galima pasijuokti, jeigu galų gale valdžia visiškai praras pasitikėjimą, visiškai į neviltį įvarys žmones. Galbūt tada tauta "išmes" ką nors dar juokingesnio, absurdiškesnio nei iki šiol, kas visiškai netinka valdymui, ne tik atstovavimui.

Mokymasis yra sunkus, bet demokratija kuriama dešimtmečiais. Tačiau man teikia vilties, kad priėjome ribą, ties kuria aš, rinkėjų balsu kalbėdamas, sakau: nebesileisime apgaudinėjami.

- Jau esate sakęs, kad Lietuvoje dar įvyks revoliucija: kai atsiras visiems nepriimtinas, ženklo pobūdį turintis įvykis. Kas turi atsitikti?

- Ženklas - tai krizė, kuri kol kas vadinama finansų, bet iš tiesų yra viso gyvenimo būdo, iki šiol praktikuoto Vakarų, krizė.

Daugybė mus iki šiol maitinusių šaltinių senka. Senka nafta paremtoji energetika ir visa finansų sistema, sukonstruota šiuo pagrindu. Senka gamtos pakantumas mūsų šiurkštiems veiksmams, ją teršiant: matome gamtos griuvimą, pasireiškiantį ledynų tirpimu, cunamiais, baisiais gaisrais.

Ar mes suvoksime tai? Ar mes rasime drąsos pasakyti, kad žmonės, atėję prie Seimo, buvo šių reiškinių viena sudedamųjų dalių? Jeigu suvoksime, nešnekėsime kaip dabar: esą atėjo minia, nežinanti, ko reikalauja, tad mūsų pareiga - ją sutramdyti. Tada, žinoma, revoliucija turės būti.

"Noriu būti pilietis"

- Jau prabylama apie tai, kad Lietuvą į tokią padėtį įstūmė patys Sąjūdžio žmonės, atsisakę idealų?

- Aš nesiekiu valdžios. Aš kontroliuoju valdžią. Mano raštuose yra sentencija: "Aš nenoriu būti prezidentas. Aš noriu būti pilietis." Manau, tai yra formulė, kuria turėtume vadovautis visi, nesantys valdžioje. Ir visų pirma Sąjūdžio žmonės, užsibrėžę atstovauti doros atkūrimo programai.

- Ar gali, jūsų manymu, Vasario 16-oji tapti lūžio tašku, nuo kurio žmonės pradės atsigauti ir jausti šventę savyje?

- Noriu pasakyti: jeigu šneku kategoriškai, tiksliai sakydamas tai, kas yra, tai nėra pesimizmas. Tai yra optimizmas, nes tik nuo tiesos prasideda visa, kas turi keistis.

Vasario 16-oji man, kaip ir daugybei žmonių, ir toliau yra nepajudinama šventė. Mano troškimas ir prašymas būtų: pasižiūrėkime, kokios Vasario 16-osios išvakarėse iškabinamos vėliavos. Jeigu jos senos - pakeiskime. Ir tai bus mūsų pačių atsinaujinimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"