TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

R.Ozolas: stebime lūžio metą

2014 02 17 6:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Prieš ketverius metus Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas interviu LŽ tvirtino: Vasario 16-oji – pats svarbiausias mūsų tūkstantmetei valstybei įvykis. „Tada sukurta valstybė, kokios Lietuvos istorijoje nebuvo: jai neprilygsta nei karalystė, didžiūnų valdžios institucija, nei kunigaikščio respublika, tuo labiau unijinė bajorų respublika. 1918 metų vasario 16-ąją buvo sukurta kiekvieno žmogaus, tautos valstybė“, - kalbėjo signataras.

Kalbinamas ciklui „Pokalbiai apie Lietuvos valstybę“, šiandien R.Ozolas plečia diskusijos ribas, samprotaudamas apie tautinę valstybę, praeities pamokas ir galimus atsinaujinimo kelius.

Lūžio laikas

- Prieš ketverius metus,kalbėdamas apie Vasario 16-ąją, siūlėte: „Pažiūrėkime į savo vėliavas; jeigu jos senos – pakeiskime, ir tai bus mūsų pačių atsinaujinimas.“ Ar, jūsų manymu, Lietuva garbingai neša Sąjūdžio metais iškeltas vėliavas?

- Dabar – nepaprastos įtampos, lūžio laikas, ir ne tik mums. Mitas, kuris vadinamas „Europa“, irgi – bus ar nebus – sprendžiamas per šį dešimtmetį.

Vyksta esminis mastymo pokytis, prasidėjęs maždaug praėjusio amžiaus priešpaskutiniojo dešimtmečio viduryje, kai tuometiniai Jungtinių Amerikos Valstijų ir Didžiosios Britanijos lyderiai Ronaldas Reaganas bei Margaret Thatcher paskelbė savo asocialiosios – tai yra, laisvosios – rinkos ekonomikos startą, juridiškai suteikdami galimybę pinigams kirsti per principus. Nuo to laiko pinigai šienauja principus kaip pernykštę žolę. Kai kas dar bando kurti pakaitalą baigiantiems nudžiūti augmenims, vadinamiems principais, sutelkdami dėmesį į mažą žolytę – vertybes. Bet, kaip žinia, principai neišduodami. O vertybės – parduodamos. Jei nori išsaugoti principus, turi žūti kartu su jais. Dėl vertybių niekas nežūva. Tai – principų pakaitalas dvasioje be jokių orientyrų, tik su tam tikra erdve, kurioje gali suktis, kas nori.

Europoje dabar tai ir vyksta. Vadinamasis kapitalo, darbo jėgos laisvasis judėjimas ir yra tie žodžiai, kurie dengia viso iki šiol buvusio europietiškumo, arba, net pasakyčiau, europeizmo, idėją. Jeigu antisisteminės ir nesisteminės jėgos neras galių padaryti kažką tokio, kas galėtų būti pavadinta bent jau aiškia alternatyva, jeigu ne opozicija, tai Europos neliks. Neliks ir mūsų.

- Griūvant Sovietų Sąjungai, didžioji išsilaisvinančių šalių, taip pat ir Lietuvos, viltis buvo grįžimas į Europą. Jūs kalbate apie gresiantį griuvimą. Ar taip neatimama bendrai puoselėta viltis?

- Be jokios abejonės: mūsų nelaimė ir buvo ta, kad visada gyvenome viltimi. Ir viltimi ne savyje, bet už savęs. Pirmosios Respublikos laikais, kai buvome blokuoti europiniu nacionalizmu, sugebėjome kažką padaryti: pusė nacijos daugiau ar mažiau buvo suvokusi, kad viską galima iškelti tik iš tos vietos, kurioje tu gyveni, ir nesitikėti nieko daugiau. Už visa kita reikia mokėti penkiagubai.

Deja, mes visada vylėmės: kaip visi naivuoliai, nesubrendę žmonės, neturintys gebėjimo matyti pasaulį kaip visumą, kas prieinama tik aukštos, švietimo dėka įgyjamos kultūros žmonėms, tai yra, tam elitui, kuris gali daryti akivaizdų poveikį politikai. Mes niekada neturėjome nei elito, nei politikos veikėjų. Turėdavome praktikus, kurie tapdavo politikais, ir tiek, kiek jie sugebėdavo atsilaikyti šiame kasdienybės slėgyje – tokie, kaip Motiejus Valančius, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, – tiek ir būdavome viltimi kažkur išvedami. „Yra švieselė...“ Ką, dabar ne taip šnekame? „Šviesa tunelio gale, matosi horizontas...“ Nieko nesimato! Horizonte dar baisiau, nes JAV taip pat žlunga. Europa bando būti alternatyva, bet, kadangi JAV įtaka Europai fundamentali, tai ieškoma menševikinio, socialdemokratiškai interpretuoto komunistinio varianto. Kuriasi naujoji Tarybų Sąjunga. Kitaip sakant, visos viltys, kurias turėjome atkurdami Antrąją Respubliką, pasirodė esančios mitai. Jos veda mus į tokią pat pragaištį, kokioje gyvenome tenai.

Kalba apie grėsmes

- Būkime teisingi: Sąjūdžio metais nekalbėjome nei apie ekonomiką, nei apie kitus dalykus. Mes prašėme: „priimkite mus atgal į Europą“.

- Dar iki 1990-ųjų mačiau Lietuvos tragediją. Puikiai supratau, kad su Baltijos keliu pradedame išėjimą iš Lietuvos. Taip ir buvo. Kunigas Ričardas Mikutavičius buvo pirmasis, kuris suriko: „Neišsivaikščiokime!“. Bet mes buvome pradėti blokuoti iš pat pradžių. Tik viena suvokiau: nesustabdysi žmonių, kurie masiškai neturi sugebėjimo reflektuoti savęs, iškelti mintį aukščiau savęs ir pamatyti save kaip daiktą tarp kitų daiktų, Lietuvą tarp kitų šalių. Jie eis, kol baigsis laisvės riba.

Apie ką galima kalbėti? Tik apie tai, kada masė žmonių prieis Pirėnų pusiasalio krantą, pasieks Lamanšą, užsidarys Britų salose, kol juos pradės varyti lauk arba atiminėti pašalpas dykaduoniams. Tik tada jie pamatys, kad kažkas negerai, kad ten reikalavimai tokie pat bjaurūs, kokie buvo ir namie. O kad pamąstyti reikės – visiškai aišku. Ir tik tada ta laisvės riba – proto suvokinys – ateis, kada kiti trenks per galvą.

Dabar galiu matyti, kad atsikvošėjimas jau ateina. Kai ten pamažu užsidarinėjama, kai daugiatautiškumo mitas ir pradedamas traktuoti kaip mitas, kai suprantama, kad jokio multikultūriškumo negali būti.

- Kokia, tokiu atveju, Lietuvos perspektyva?

- Bėda būtų savo viltis susieti su stipresniu, o stipresnis šiuo atveju, ir mielas ne vienam, yra Pietryčiuose – Lenkija, siekianti būti didžiąja ir sėkmingai ja tampanti, remiant JAV ir drebant Vokietijai. Jei susidarys naujas Lenkijos-Prancūzijos blokas, kentėsime nuo to mes. Mūsų žmonės, kurie šiandien yra švelnūs polonofilai, bus negailestingi savo brolių žudikai, nes ne visi – didžiuma – norės vėl būti po kažkieno padu. O buvimas po lenko padu būtų galutinai pražūtingas.

Iš tiesų nenoriu dabar Europos Sąjungos žlugimo. Manau, kad ši blogybė mažesnė, nei Europos sienų peržiūra Sąjungai žlungant. Buvimo Europos Sąjungoje blogybė ta, kad esame engiami ne mažiau, nei buvome rusų, bet gerai tai, jog turime galimybę sparčiau sąmonėti ir gimti kaip sąmoninga tauta bei valstybė.

Vizija – nacionalinė valstybė

- Ar iš tiesų mes tokie menki? Lietuvių istorinėje sąmonėje įsitvirtinęs žygis iki Juodosios jūros iki šiol skatina plačius užmojus?

- Tai buvo mūsų istorinė nelaimė, deja. Kodėl latviai su estais greičiau susivokė aplinkybėse? Ne dėl to, kad jie liuteronizmo ugdyti. Jie visada gyveno savo žemėje ir iš jos bandė išsunkti, ką gali, išgyvenimui. Lietuviai to ėjo ieškoti kažkur kitur. Eina taip pat ir dabar. Ir vis mano, kad yra laisvi, kad yra nepriklausomi. Kai iš tiesų priklausė ir nuo rusų, ir nuo totorių, ir nuo lenkų.

Lietuvių etnosas nuo senų laikų buvo pakankamai nevienalytis. Jei tiesa yra ta, kad lietuviai, kaip etnija, ateina iš Rytų, kai ten nebelieka galimybių gyventi ir slavai veja lauk, kai vietinis elitas iš tų stepių, išmokęs kariauti, persikelia čia, į žemdirbių kraštą, tai, žinoma, jie tuoj pat gali sukurti valstybę – ką ir padarė. Tada elitas gyvena sau, žemdirbiai – sau, ir taip mes einame per visus amžius. Nieko iš to neišmokę, tik įgiję tam tikrą vaizdinį apie save kaip apie svajotojus, karingus, ryžtingus, pasiaukojančius vardan kažko. Iki kurio laiko? Iki tada, kai tris Budriukus paima trys lenkaitės, ir jie gimdo lenkiukus.

- Leiskite nesutikti: buvo 1990-ieji, kai žmonės matė valstybę savo širdyse.

- 1990-uosiuose yra kažkas tokio švento, ko nebuvo nė vienu kitu Lietuvos istorijos momentu. Net 1918-aisiais nebuvo to, nors be 1918 metų 1990-ųjų nebūtų buvę. Tai buvo viso XIX ir XX amžių vilčių, įsikūnijusių kaip tikėjimas Nepriklausomybe, išraiška.

Ir staiga – kaip tau pylė į kaktą ir į nugarą visi šitie laisvės džiaugsmai! Kartais visiškai suprantu tuos žmones, kurie sako: „Šita valstybė – ne mano valstybė.“ Aš niekada taip nesakau. Ji yra tokia ar kitokia, bet mano valstybė. Aš ją dariau ir aš už ją atsakingas. Aš dėl jos kaltas, aš dėl jos džiaugiuosi, dėl jos galiu liūdėti ir, galų gale dar, jeigu reiks, ir kovoti, nors kovoju kasdienybę. Bet po mūsų tikėjimo įsikūnijimo dramos iš tiesų mus ištiko dvasinė ir fizinė katastrofa. Ar sugebėsime atsigauti – tai pagrindinis klausimas.

Manau, kad sugebėsime. Kartų kaita – senosios, maniškės, nuėjimas ir naujosios atėjimas – sutampa su Europos budimo momentu. Netrukus turėtų prasidėti lėtas, bet visais būdais skatintinas, remtinas, ugdytinas grįžimas Lietuvon. Supratimas, kad tik savo žemėje gali kurti kažką tikra, yra fundamentalus, tik lietuviams dar nesuvoktas.

- Kokį kelią siūlote jūs?

- Reikėtų labai aiškiai postuluoti nacionalizmą kaip alternatyvą liberalizmui, ir išaiškinti, kad tai nėra nusikalstamas dalykas, o vienintelė šiame pasaulyje dabar susiklosčiusioje situacijoje humaniškumo ir galimybės žmogui būti žmogumi priebėga. Tiktai. Jeigu galvosime apie struktūras, kurias gali sukurti nacionalinių interesų gynimo labui susitelkę žmonės.

Tautinę valstybę sukursime gal po kelių dešimtmečių. Nenorėčiau, kad tai atsitiktų anksčiau: tokiu atveju valstybė atsikurtų Europos Sąjungos griuvimo situacijoje, o tada mes tikrai netektume Pietryčių Lietuvos mažų mažiausiai, o patiems vėl grėstų patekti į Rytų imperijos erdvę.

***

Romualdas Ozolas

Gimė 1939 m. sausio 31 d. Joniškėlyje, Biržų apskritis

1957–1962 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos-filologijos fakultete.

1965–1968 m. žurnalo „Kultūros barai“ redakcijos atsakingasis sekretorius, skyriaus redaktorius.

1968–1973 m. VU aspirantas, 1973–1989 m. dėstytojas.

1975–1980 m. dirbo LSSR MT sekretoriate.

1980–1989 m. „Minties“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojas.

1988–1990 m. Lietuvos sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas.

1989–1990 m. LSSR AT deputatas.

1990–1992 m. LR AT deputatas, Nepriklausomybės akto signataras.

1990–1991 m. ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės pavaduotojas.

1990–1993 m. Lietuvos valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininkas, LR valstybinių derybų su SSRS, vėliau su Rusija delegacijų narys.

Nuo 1992 m. Lietuvos centro judėjimo, nuo 1993 m. Lietuvos centro sąjungos pirmininkas.

1992–1996 m. ir 1996–2000 m. LR Seimo narys.

2002 m. išrinktas į Varėnos rajono savivaldybės tarybą.

2008 m. dalyvavo įsteigiant Lietuvių tautinį centrą, narys nuo jo įkūrimo.

Nuo 2012 m. žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ vyr. redaktorius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"