TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

R.Šepetys: pasaulis nežino, kas ištiko Baltijos valstybes

2011 04 14 0:00
Ramunės Lapas nuotrauka

"Kas rytą rašydavau nuo pusės šešių iki pusės aštuonių, po to važiuodavau į darbą. Vakare taisydavau, ką parašiusi. Taip dirbau metus", - pasakojo JAV lietuvė Rūta Šepetys, kurios knyga "Between Shades of Gray" (liet. "Tarp pilkų debesų"), pasirodžiusi kovo mėnesį Amerikoje, kaskart labiau populiarėja.

Į audringus plojimus, kuriais susirinkusieji Pasaulio lietuvių centre Lemonte sutiko žinią apie sėkmingai prasidėjusią naujos knygos kelionę, Rūta atsakė santūriai: "Šią istoriją sugalvojau ne aš - tai Lietuvos istorija."

Lietuvio ir amerikietės šeimoje gimusi debiutuojanti romano autorė R.Šepetys knygoje pasakoja apie penkiolikmetę meniškos prigimties Liną, kuri kartu su broliuku ir mama patiria tremtinės dalią. Savo išgyvenimus ji įamžina piešiniuose ir rašiniuose, tikėdamasi, kad kada nors jie taps svarbiais istorinių įvykių liudytojais.

Sėkmė neapsuko galvos

JAV lietuvės knygą išleido "Philomel Books" - prestižinės Niujorko leidyklos "The Penguin Group" Jaunojo skaitytojo skyrius. Knyga taip pat pasirodė Australijoje, Brazilijoje, Kinijoje, Honkonge, Japonijoje, Korėjoje, Taivane, Tailande, daugelyje Europos valstybių - Kroatijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Olandijoje, Italijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje. Lietuviškai knygą išleido leidykla "Alma littera".

Rūta jau dalyvavo knygos pristatymuose Bolonijos (Italija) knygų mugėje, Londone (kur davė interviu BBC), keliuose Jungtinių Valstijų miestuose - Omahoje, Čikagoje, San Franciske. Praėjusį sekmadienį "Between Shades of Gray" recenziją išspausdino "New York Times" priedas "Sunday Book Review". Be to, dvi savaites iš eilės knyga pateko į "New York Times" bestselerių sąrašą - perkamiausių knygų dešimtuke praėjusią savaitę ji įsitaisė aštuntoje, o šią - devintoje vietoje. R.Šepetys skambino ir iš Holivudo - teiravosi, kokius aktorius ji įsivaizduotų būsimoje knygos inscenizacijoje? O pakeliui į susitikimus Čikagoje ji sulaukė Lietuvos ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio skambučio, mat gegužės mėnesį ambasada rengia susitikimą su JAV valstybės sekretore Hillary Clinton ir organizuoja kampaniją, kuria bus siekiama skleisti pasauliui žinią apie tai, kas atsitiko Baltijos valstybėms. Tačiau didžiulis dėmesys knygos autorei galvos nesusuko.

Ar nesijautėte išduoti?

Čikagoje prieš susitikdama su lietuviais, Rūta apie baltų likimą pasakojo gausiai mokinių auditorijai. "Susirinko bene tūkstantis 13-14 metų moksleivių. Labai jaudinausi, - prisipažino ji, - juk paaugliai gali būti "kietesni" už niujorkiečius." Vienas aštuntokas paklausė: "O kur buvo pasaulis, kai Stalinas okupavo Baltijos valstybes? Nebuvo jokių konferencijų po karo, pasaulis tiesiog atidavė baltus Stalinui?" Išgirdęs patvirtinimą, kad taip ir buvo, jis tarė: "Ar jūs nesijautėte išduoti?" Pajutusi, kaip skaudžiai paaugliai išgyvena tai, kas aprašoma knygoje, Rūta teigia ir toliau norinti rašyti būtent jaunam skaitytojui. Iš savo patirties ji žino, kad knygos, perskaitytos paauglystėje, palieka patį stipriausią, patį didžiausią įspūdį. Rašydama savo romaną, ji norėjo pateikti istoriją jaunimui prieinamiausia forma. Ir jeigu kas nors, perskaitęs romaną, norės žinoti apie baltų likimą daugiau, ieškos išsamesnės informacijos šaltinių, dokumentikos, memuarų, jos tikslas bus pasiektas.

Iš pradžių - šeimos istorija

Viskas prasidėjo nuo apsilankymo Lietuvoje. Rūta vyko į tėvo gimtinę - Kauną, norėdama susipažinti su giminėmis. Tėvo pusseserė apgailestavo, kad negali parodyti nei jos tėvo, nei senelio - Smetonos laikų karininko Jono Šepečio, kuriam ir dedikuota knyga - nuotraukų. Viskas buvo sudeginta naikinant giminystės įrodymus. Būtent Kaune Rūta išgirdo šeimos istoriją - pribloškiamą, bet ne unikalią. Jos tėvo šeima griežtu močiutės reikalavimu paliko Lietuvą ir išvengė tremties, kitus šeimos narius ištiko kitoks likimas.

Ruošdamasi knygai, R.Šepetys du kartus važiavo į Lietuvą: užrašinėjo liudininkų pasakojimus, buvo susitikusi su istorikais, psichologais, Seimo nariais. Savo šeimų istorijas jai papasakojo ir Detroite gyvenantys tėvo draugai. Ji audė knygą iš daugybės žmonių gyvenimų. Su naujaisiais pažįstamais Lietuvoje palaikė nuolatinį ryšį. Parašiusi kokį epizodą, klausdavo jų: ar tai tiesa, ar taip galėjo būti? Dėl pagrindinės herojės Linos piešinių ją konsultuodavo tėvas, profesionalus dailininkas. Kai Rūtos agentas nunešė rankraštį leidyklai, ten dirbę žmonės nenorėjo patikėti, kad tai, kas aprašyta knygoje, atsitiko iš tikrųjų. Rūtai buvo pasiūlyta "prikelti" kai kuriuos herojus ir toliau pasakoti jų likimus. Praėjo dar aštuoni mėnesiai, ir leidykla rankraštį vis dėlto atmetė. Sakė - niekas nepatikės. Bet susidomėjo "Penguin", po to iš karto dar kelios leidyklos. Vėl teko "gaivinti" personažus, keisti vardus, pavardes. Rūtai buvo pasakyta, kad ilgos lietuviškos pavardės atbaidys paauglius skaitytojus, o lietuvių moterų pavardžių galūnės - išvis nesusipratimas: "Sepetys, Sepetiene, Sepetyte? No way!" Romano herojė, iš pradžių buvusi Indrė, tapo Lina, mat Rūtai buvo pasakyta, kad vardas Indrė prieš karą neegzistavo. Linos broliukui autorė davė savo senelio Jono vardą.

Amerikietė sovietų kalėjime

Norėdama bent įsivaizduoti, kaip jautėsi žmonės pakeliui į tremtį, ką patyrė lageriuose, Rūta pabuvo traukinio vagone, kuriuo žmonės buvo vežami į Sibirą, ir vieną parą praleido sovietų kalėjime: buvusiame jūrų laivyno kalėjime Latvijoje, siūlančiame aštrių pojūčių mėgėjams tikro sovietų kalėjimo imitaciją. Nepasidavusi atkalbinėjimams ir aiškinimams, kad "moterys ten nekelia kojos", ji nuvyko kartu su grupe latvių, kurie kūrė filmą, ir savo kailiu norėjo patirti, kas tai yra - atsidurti kalėjime.

"Tai buvo pats blogiausias sprendimas mano gyvenime, - kalbėjo Rūta. - Visų pirma, užsidaryti kalėjime 24 ar 32 valandoms ir manyti, neva tu patirsi tai, ką iš tikrųjų išgyveno kaliniai, naivu. Parą nevalgęs ir nemiegojęs, tu nepajusi, ką reiškia būti iš tikrųjų alkanam ir išsekusiam." Rūta pasakojo, kad tai suvokdami "kalėjimo prižiūrėtojai" bandė atsigriebti naudodami smurtą. "Kokia aš buvau naivi! Man ir į galvą neatėjo, kad kas nors kada nors mane gali mušti!" - sakė Amerikos lietuvė. Kalėjime ji pasirodė su kaklo papuošalu (o, nekaltas naivume!). Papuošalas tuoj pat buvo nutrauktas, "sargybiniai" jai sudavė, ji pargriuvo ir iškart pradėjo bijoti - prabudo savisaugos instinktas. "Per tą trumpą laiką aš pasikeičiau, - pasakojo Rūta. - Prieš kalėjimą maniau, kad esu kilni, kad būtinai užstočiau silpnesnį, padėčiau skriaudžiamam, bet užteko vienos dienos, vieno spyrio, kad suprasčiau, jog esu bailė. Tai buvo ne pats maloniausias atradimas."

Kalėjime Rūta patyrė stuburo traumą, nes darant atsispaudimus jai ant nugaros užšoko "prižiūrėtojas". Po to taip skaudėjo, jog vienintelė mintis buvo, kad tik daugiau nemuštų, kad tik neužgautų. Ji abejoja, ar būtų ištvėrusi tremties žiaurumus, kaip tie žmonės, su kuriais jai teko susipažinti.

Pavadinimas - ne šiaip sau

Pradėdama rašyti knygą, Rūta mąstė dviejų spalvų gama - juoda-balta. Manė: sovietai - velniai, čia gera, čia bloga, nieko per vidurį. Bet kuo daugiau bendravo su buvusiais tremtiniais, tuo labiau suvokė, kad tiesa glūdi kažkur tarp įvairių pilkumo atspalvių. Iš lagerių grįžę žmonės pasakojo jai apie šilumos ir žmogiškumo ženklus, kuriuos tremtiniams kartais parodydavo sovietai, apie tą draugiškumą ir pagalbą, kurią rodydavo vienas kitam likimo broliai. O juk kaip tik tai ir suteikdavo jiems viltį, padėdavo ištverti, išgyventi. Rūta prisimena savo pačios patirtį imituotame kalėjime. Kai ji skaudama nugara, susigūžusi iš baimės galvojo, kad tik niekas kameroje nepradėtų kalbėti (nes "prižiūrėtojai" į tokią netvarką iš karto reaguodavo), vienas latvių vaikinas tyliai kreipėsi į ją: "Ei, ponia iš Amerikos! Viskas bus gerai!" "Tos nuoširdžios užuojautos ir palaikymo taip reikėjo, kad tuo momentu aš būčiau sutikusi už jo tekėti!" - juokavo Rūta.

Trumpai

Rūta Šepetys gimė ir augo Detroite. Šeimoje iš trijų vaikų ji jauniausia. Tėvas lietuvis, mama amerikietė. Baigė Hilsdalo koledžą (jame, beje, dėstė disidentas iš Lietuvos politologas Aleksandras Štromas), kur iš pradžių studijavo operą, bet supratusi, kad garsia dainininke netaps, greitai pakeitė profilį ir studijavo tarptautinius finansus. Vėliau mokslus tęsė Prancūzijoje (Toulone ir Nansyje). Įgijusi magistro laipsnį grįžo į JAV ir trylika metų dirbo Los Andžele, muzikos verslo srityje. Įkūrė savo firmą, atstovavo daugeliui garsių JAV muzikantų, dainininkų ir grupių. Panorusi šiek tiek ramesnio gyvenimo, persikėlė į Tenesio valstiją. Dabar Rūta gyvena Našvilyje su vyru Michaelu, netoli tėvų ir vyresnio brolio. Toliau tęsdama muzikos vadybininkės karjerą, ji svajoja visiškai atsidėti rašytojos darbui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"