TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Radiatorių pjūties metas

2011 02 02 0:00
LŽ archyvo ir Valdo Kopūsto (ELTA) nuotraukos

Kaimynai įtaria, kad buvusį energetikos viceministrą Henriką Bernatavičių padirbėjus Energetikos ministerijoje ištiko nušvitimas - jis suvokė, kad centrinio šildymo sistema yra beviltiškai sužlugdyta, ir nusipjovė radiatorius.

"Kokius radiatorius?" - neprisimena ponas Henrikas, Energetikos ministerijoje dar visai neseniai tvarkęs kraštui svarbius šilumos, dujų ir elektros reikalus. Ką gi, primename - Pamėnkalnio gatvėje, geroje vietoje sostinės centre, kur patalpas, pasak kaimynų, pardavinėjate už milijoną. "Nieko nežinau, ten yra senas biuras, aš jau seniai ten buvau, su manimi pjovimo niekas nederino", - aiškina buvęs viceministras. "O ar patalpos šildomos?" - tikslinamės. "Radiatoriai kabo, nieko nežinau", - ginasi ponas Henrikas. Bet ponia Milda, gudri moteriškė, žiemą buvo užėjusi kartu su Henriku į biurą - ir tik capt už radiatoriaus. "Vienas tikrai buvo šaltas. Klausiu - kaimyne, gal kai pasėdėjot poste, ir jūs atsijungėt? Nieko neatsakė..." - aiškina radiatorių klausimą kaimynė Milda. "Aš jums sakiau - radiatoriai kabo. Ačiū, viso gero", - pyksta buvęs viršininkas. O be reikalo - tiesiog žmonės netiki, kad toks energetikos srityje patyręs žmogus galėjo neatsijungti nuo centrinio šildymo.

Kas paleidžiamas pirmasis?

Veiksmas, liaudiškai vadinamas "nusipjauti radiatorius", tampa vis populiaresnis. Tauta, trokštanti pagaliau pradėti gyventi geriau, kruta ir Prienuose, kur šildymo kainos yra didžiausios Lietuvoje. "Šiuo savo kupinu nevilties šauksmu mes kreipiamės į Jus, kad 2010 11 19 UAB "Prienų energija" direktorius p. Vaidas Povilėnas bei AB "Kauno dujos" filialo Prienuose vadovaujantysis meistras Arūnas Bautronis pateikė ciniškus rašytinius ir žodinius atsakymus į mūsų prašymus leisti atsijungti nuo centrinio šildymo ir karšto vandens sistemų", - rašo 14 Prienų gyventojų iš laiptinės, kurioje gyvenantys žmonės visi drauge nusprendė pabėgti nuo monopolininko. Tiesa, viename šios laiptinės bute šildymas jau išjungtas. Keistas sutapimas, bet jame gyvena pati SP AB Prienų šilumos tinklų direktorė Albina Minciuvienė.

Kaimynai ir vėl jaučiasi nuskriausti - jie mano, kad atsijungti be kančių leidžiama tik lygesniems už lygius. "Ar tikrai atsijungėte nuo centrinio šildymo?" - klausiame, nes negalime patikėti, kad Prienų šilumos tinklų vadovė pirmoji pabėgo iš skęstančio laivo. "Aš atsijungiau jau seniai, - patvirtina A.Minciuvienė. - Parengiau projektą, suderinau su "Prienų energija", gavau kaimynų sutikimus. Viskas teisėta." Ji prisipažįsta, kad atsikračiusi radiatorių per mėnesį už dujas moka daugiausia 100 litų. Ir dar 120 litų už laiptinę - "Prienų energijai".

Jos kaimynai, kurių sąskaitos už šildymą šešiskart didesnės, įskundžia dar vieną atsijungusįjį - tą patį AB "Kauno dujos" filialo Prienuose vadovaujantįjį meistrą A.Bautronį, kuris ilgai branginosi prieš pasirašydamas prieniškių parengtus atsijungimo projektus. "O ką Jums reikėjo gauti, kad atsijungtumėte? - teiraujamės A.Bautronio. - "Šilumos tinklų ir dujotiekio projektavimo sąlygas." Ar pats jas sau išdavėte? - Ačiū, sėkmės", - atsako į klausimą p. A.Bautronis.

Bet kodėl visi šie žmonės galanda kirvius radiatoriams pjauti? Vilnietis teisininkas Paulius Markevičius įsitikinęs, kad ne vien iš sportinio intereso.

Šilumos apskaita - kaip Mikaldos pranašystės

3216,58 litų - tokią sumą daugiabutyje gyvenantis Paulius nurodė ieškinyje "Icor" (buvusio "Rubikono") bendrovėms "Vilniaus energija" ir "Naujamiesčio būstas" dėl netinkamai vykdytų šilumos vartojimo ir šildymo sistemų priežiūros sutarčių.

Mūsų sąlygomis, kai šilumos tiekėjai yra įpratę patys tąsyti po teismus tikrus ir tariamus skolininkus, toks ieškinys atrodo mažų mažiausiai įžūlus. Redakcijos žiniomis, - pirmasis Lietuvoje, galintis tapti precedentu, kuris padės vartotojams gintis nuo šilumininkų diktatūros.

Radiatorius savo bute Paulius nuėmė dar 2002 metais - iškart po to, kai Artūro Zuoko vadovaujama Vilniaus valdžia išnuomojo Vilniaus šilumos tinklus bendrovei "Dalkia", o Vilniaus gyventojų sutartys su Vilniaus šilumos tinklais buvo perleistos "Vilniaus energijai" pagal "trumpalaikio turto perleidimo sutartį". "Mes visi, - sako Paulius, - buvome prilyginti "trumpalaikiam turtui". Mūsų sutartis urmu atidavė "Rubikonui" ir net nepaklausė, ar vilniečiai nori, kad ši įmonė tiektų jiems šilumą. Tačiau vartojimo sutartys yra individualios, sudaromos tarp paslaugos teikėjo ir kiekvieno konkretaus vartotojo, todėl niekas neturėjo teisės perleisti jų "Vilniaus energijai" be vartotojų sutikimo."

Gindamas savo teises, Paulius raštu įspėjo "Vilniaus energiją", kad be jo sutikimo netiektų jo butui jokių prekių. Paskui išmontavo radiatorius ir įsirengė elektrinį šildymą. Dabar jau devintus metus už buto išlaikymą Paulius moka keliskart mažiau, negu tame pačiame daugiabutyje gyvenanti jo mama.

Suma, kurią vilnietis siekia prisiteisti, dar nėra galutinė ir turėtų didėti, kai bus išreikalauti duomenys, leidžiantys įvertinti visą, o ne dalinę, žalą, kurią Paulius ir kiti šio daugiabučio gyventojai patyrė dėl šilumininkų nuolat grobstomos elektros ir apgaulingos apskaitos, verčiančios mokėti už elektrą, karštą vandenį ir šilumos energiją, kurios gyventojai nesuvartojo.

Nors daugiabutyje įrengtas šilumos punktas nuosavybės teise priklauso "Vilniaus energijai", už jo suvartotą elektrą yra priversti mokėti gyventojai. "Pasirodo, šilumos punktas suvartoja du trečdalius namo elektros. Mes iš pradžių tokį dalyką tiktai įtarėme, nes kai tik žiema, tai ta bendro naudojimo elektra pabrangsta 15 litų. Tada pastatėme šilumos punkte kontrolinį skaitiklį. Ir pamatėme, kad šilumos punktas per mėnesį suvartojo elektros už 500 litų. Per metus kiekvienam butui tenka sumokėti po 120 litų, o namui - jau tūkstančiai. O per visą Lietuvą - milijonai", - skaičiuoja Paulius.

Šilumos ir karšto vandens apskaita, anot jo, yra visiškai neskaidri. Nors dar 1997 metais buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, reikalaujantis, kad šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengtų butuose individualius šilumos apskaitos prietaisus, iki šiol to nepadaryta. Apskaitai "Vilniaus energija" naudoja gyventojų butuose įrengtus, patikrintus karšto vandens skaitiklius, pagal kuriuos vartotojai deklaruoja suvartoto karšto vandens kiekį. Pauliaus daugiabutyje nuolat susidaro dideli karšto vandens trūkumai - apie 400-500 kubinių metrų per metus. Šio vadinamojo nepaskirstyto vandens šildymo sąnaudas "Vilniaus energija" neteisėtai įtraukia į butų ir bendro naudojimo patalpų šildymą ir taip priverčia gyventojus mokėti už šilumos energiją, kurios jie faktiškai nesuvartojo.

"Tokia apskaita labiau panaši į Mikaldos pranašystę. Bet kam tada rašyti Civiliniame kodekse, kad vartotojas turi mokėti už faktiškai suvartotą energiją? Gal tada geriau parašykim - moka tiek, kiek pasako. Arba moka už teoriškai suvartotą energiją", - sako P.Markevičius.

Paskutinis šilumininkų išradimas - metrologiškai nepatikrinta ir nekontroliuojama šiluminių punktų nuotolinio (telemetrinio) valdymo sistema atveria visiškai nevaržomas galimybes plėšikauti. Ji ne tik leidžia nuotoliniu būdu nuskaityti šilumos punktuose esančių skaitiklių rodmenis, bet ir sudaro sąlygas be gyventojų žinios reguliuoti namų šildymą ir lobti dirbtinai didinant tiekiamos šilumos kiekį, pavyzdžiui, tam tikromis valandomis labai pakeliant temperatūrą, kad nesumažėtų šilumos pardavimas. Pauliaus daugiabučio gyventojai įsitikino, kad ši grėsmė yra ne teorinė, bet reali. "Vilniaus energija" nuolat keisdavo jų pasamdyto šilumos specialisto parinktus šildymo parametrus ir taip vertė gyventojus naudoti daugiau šilumos, nei reikėjo. Spalio mėnesį, kai lauke buvo +12 laipsnių temperatūra, namas buvo kaitinamas tarsi būtų -20 laipsnių, kol gyventojai neapsikentę išmontavo nuotolinio ryšio valdymo antenas. Pagal savo namo pavyzdį išanalizavęs šilumos ūkį, Paulius įsitikino, kad centrinio šildymo sistema yra bankrutavusi - nekonkurencinga ir pagrįsta vartotojų teisių pažeidimais.

Tačiau paprastam mirtingajam, jeigu jis nėra šilumininkams artimas asmuo, nusikratyti radiatorių yra sudėtinga. Šilumos tiekėjai ir valdžia visomis priemonėmis riboja svarbiausią vartotojo teisę - pirkti prekes ir paslaugas savo nuožiūra. "Jeigu nesate neveiksnus, būkite pasiruošęs gauti ieškinį", - sako Paulius.

Skolos už orą

Lentvario gyventoją Angelę šilumininkai patys atjungė nuo centrinio šildymo, vėliau padavė į teismą, reikalaudami sumokėti už šilumą, kurios ji negauna jau antrus metus.

Bėdos prasidėjo tada, kai 2009 metų birželį "E-energija" įmonių grupei priklausanti UAB "Energija būstui" nusprendė atlikti daugiabučio šildymo sistemos renovaciją ir jos meistrai, atėję į Angelės butą, ėmė dairytis, "kur čia būtų galima išgręžti". Apstulbusi moteris, su kuria nebuvo tartasi dėl jokio gręžimo, paprašė parodyti projektą. Gręžėjus tas prašymas įsiutino - nes renovacija, Angelės įsitikinimu, buvo atliekama neturint projekto - ir jie nusprendė neklusnią gyventoją "apeiti".

Palikta be centrinio šildymo, moteris įsirengė elektrinį ir ėmė mėgautis netikėtai atgauta laisve. Tačiau netrukus ją ištiko dar vienas šokas - gavo "Prienų energijos" ieškinį, kuriame reikalaujama sumokėti daugiau negu 3000 litų. "Jie pradėjo šantažuoti, kad sumokėčiau "skolą" už šildymą, ir reikalavo, kad vėl prisijungčiau prie jų sistemos. Vos nenukritau, kai pamačiau jų sąskaitą už gruodį - 517 litų vien už šilumą, kai aš už šildytuvus, kompiuterį ir buto elektrą moku mažiau nei 400 litų", - pasakoja lentvariškė, prievartaujama mokėti tariamą skolą "Prienų energijai".

Šilumininkų įpročius tyrinėjančio P.Markevičiaus toks reketas nestebina. Jis primena 2007 metais Aukščiausiojo Teismo priimtą nutartį, kuria žmogui buvo priteista mokėti skola už šildymą, nors jis juo nesinaudojo. 2001 metais, nupjovęs ir izoliavęs savo buto radiatorius, vilnietis pranešė apie tai šilumos tiekėjams ir namą administruojančiai bendrovei. Įsirengęs elektrinį šildymą, penkerius metus gyveno ramiai, kol 2006 metais "Vilniaus energija" staiga atsibudo ir surašė "savavališko buto šildymo prietaisų atjungimo aktą". Vilnietis gavo šilumininkų ieškinį už penkerius metus, kai šildėsi elektra, - 5373,99 lito, o Aukščiausiasis Teismas priteisė tą duoklę mokėti.

"Anot teismo, žmogus atsijungė ne pagal tas drakoniškas atsijungimo taisykles, kurias patvirtino mūsų savivaldybės valdininkai ir centrinė valdžia, vadinasi, jis pažeidė tos vargšelės šilumos tiekėjos interesus, tad vartotojo interesai neturi būti ginami. Turbūt derėtų į Konstituciją įrašyti, kad valstybė gina monopolininkų teises", - svarsto P.Markevičius.

"Skolingu" šilumininkams galima tapti net ir tuo atveju, jeigu apskritai neturi su jais jokių sutarčių. Vilniečių Kavaliauskų šeima apstulbo, gavusi iš "Vilniaus energijos" 60 litų sąskaitą už laiptinės šildymą. Šeima jau seniai teisiniu būdu atjungė savo butą nuo centrinio šildymo, šildosi autonomiškai, ir jokios sutartys su "Vilniaus energija" jų nesieja. Laiptine, už kurią pareikalauta mokėti, jie nesinaudoja, nes yra įsirengę atskirą įėjimą. Dar daugiau - ši laiptinė net nėra šildoma. "Tai reketas", - sako Eugenijus Kavaliauskas, įveltas į absurdišką ginčą su "Vilniaus energija".

A.Sekmoko architektūra

P.Markevičius savo butą atjungė nuo centrinio šildymo atlikdamas "paprastąjį buto remontą" - veiksmą, kuriam nereikalingas nei projektas, nei statybos leidimas, nei jokios kitos indulgencijos iš privačių UAB'ų ir valdiškų institucijų.

Tačiau norintieji atsijungti pagal visas valdžios sukurtas procedūras turi laikytis "Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių", kurias energetikos ministras Arvydas Sekmokas patvirtino savo įsakymu 2010 metų spalio 25 dieną. Kaip iš anksto galima nuspėti, ši užduotis yra visiškai neįmanoma. Tuo įsitikino prieniškiai, pamėginę perprasti ministro taisyklių esmę. Pirmiausia, norėdami legaliai nupjauti radiatorius, jie turi gauti iš savivaldybės "specialiuosius architektūros reikalavimus". Skambiname Prienų savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjai Daliai Joneliūnienei - kodėl neišduodate reikalavimų? "Nieko jums negaliu pasakyti, patys nežinome, kaip daryti, nes Statybos įstatymo nuostatos prieštarauja energetikos ministro įsakymui. Pagal Statybos įstatymą atsijungimas yra paprastasis buto remontas, o pagal energetikos ministro įsakymą reikalingi specialieji architektūros reikalavimai kaip statybai. Taip kad negalėsiu jūsų pakonsultuoti, patys nesuprantam", - dūsauja D.Joneliūnienė.

"A.Sekmoko taisyklėse" yra ir daugiau keistumų - liepiama vadovautis nebegaliojančiais statybos techniniais reglamentais "Statybos leidimas" ir "Statinio projektavimas", o galiausiai "teisės akte nustatyta tvarka" gauti karšto vandens įrenginių "pripažinimo tinkamais naudoti aktą" - nors toks jokiuose teisės aktuose neegzistuoja. Žodžiu, į architektūros sritį drąsiai žengęs energetikos ministras radiatorių pašalinimą traktuoja mažų mažiausiai kaip Valdovų rūmų statybą.

Laisvės mokestis

Kaunietis Audrius (vardas pakeistas) pasakodamas apie savo nuotykius, patirtus siekiant atsikratyti radiatorių, norėjo likti inkognito, nes ketina juos nusipjauti nelegaliai. Jis pamėgino, kaip numato atsijungimo tvarka, apskaičiuoti žalą, kurią buto atjungimas nuo centrinio šildymo padarys kaimynams. "Iš tikrųjų skaičiuojami nuostoliai, kuriuos patirs įmonė, - tik įvardijama kaip žala kaimynams. Imamas buto suvartojamas šilumos kiekis per 3 metus - kiek pinigų nuėjo į šilumininkų kišenę, kiek investuota į šilumos punkto priežiūrą, trasą ir pan. Ir skaičiuojama, kiek nuostolių patirs šilumos tiekėjas." Audrius apskaičiavo, kad atsijungęs jis kas mėnesį turėtų mokėti 49 litus namą administruojančiai bendrovei. Be to, dar 49 litus mokėtų "Kauno energijai" už laiptinės ir rūsio šildymą. "Jeigu moku už bendro naudojimo patalpas, kodėl dar visą gyvenimą turėčiau mokėti laisvės mokestį?" - nesupranta kaunietis.

Asmuo, artimas VKEKK

Šilumininkų ausys kyšo ne tik architektūrinius reikalavimus kuriančioje A.Sekmoko ministerijoje, bet ir Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje (VKEKK), kuriai vadovauja prezidentės Dalios Grybauskaitės protežė Diana Korsakaitė. Pastebėtas asmuo, "artimais ryšiais" susijęs su vyriausia šios komisijos teisininke, uoliai gąsdina radiatorius besiruošiančią pjauti tautą, gaudamas už tai pinigų iš šilumininkų.

Pirmieji tai įtarė ukmergiškiai, kai atsijungti nusprendė visas miestas. Nutraukę sutartį su miesto šilumos tinklus valdžiusia UAB "Miesto energija" ir pasipiktinę šilumininkus palaikančia Valstybinės kainų ir energetikos komisija, jie apskundė VKEKK teisininkę Vilmą Adomavičiūtę Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK) - kad jos gyvenimo draugas Valdas Lukoševičius, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas, dirba pagal UAB "Miesto energija" užsakymus.

VTEK 2010 metų lapkritį nusprendė, kad V.Adomavičiūtei interesų konfliktas nekilo, nes "su ja artimais ryšiais susijęs Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos (LEKA) prezidentas Valdas Lukoševičius neturi jokių sutartinių ar kitų Komisijai žinomų santykių (įsipareigojimų) su UAB "Miesto energija".

Tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo VTEK. V.Lukoševičiaus vadovaujami konsultantai vaisingai ir ne už dyka bendradarbiauja su Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) - 2010 metais atliko 10 užsakymų. O ši, kaip žinoma, vienija visus Lietuvos šilumininkus - tarp jų ir "E-energija" bei "Miesto energija", pripurškusi ukmergiškiams į akis ašarinių dujų.

"Neabejokite, viskas yra apmokėta pagal komercines sutartis", - nesigina pinigus iš LŠTA (taigi ir UAB "Miesto energija") gaunantis V.Lukoševičius. Į klausimą "kiek" jis atsako raštu:

"Už LEKA narių atliktus darbus yra sumokėta pagal sutartą įkainį ir darbui atlikti sunaudotą laiką. Tokia informacija be darbų vykdytojų ir užsakovų sutikimo neskelbiama. Ši informacija nėra susijusi su jūsų tyrimo objektu ir gali būti panaudota piktavališkiems tikslams."

"Artimus ryšius" su vyriausiąja VKEKK teisininke LEKA prezidentas paaiškino taip: "Mūsų santykiai yra deklaruoti ir ši informacija žinoma suinteresuotiems asmenims."

Tarp darbų, kuriuos V.Lukoševičius atliko šilumininkų užsakymu, yra ir analitinė-konsultacinė pažyma "Dėl atskiro buto atsijungimo nuo daugiabučio namo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos". Joje išsamiai išdėstyti architektūriniai A.Sekmoko reikalavimai, laisvės mokestis ir kiti siaubai, kurie laukia radiatorius pjauti ketinančių vartotojų, o atsijungimo procesas panašus į kosminio laivo parengimą skrydžiui: "kad įvykdyti šią sąlygą, ne tik turi būti izoliuotos grindys, lubos ir visos sienos į gretimas patalpas, bet ir demontuoti (iškelti) visi bendro naudojimo šildomi vamzdynai bei įrenginiai iš atsijungiančio buto (izoliavimas nevisiškai tinka, nes ir per labai gerą izoliaciją vyksta tam tikras šilumos pratekėjimas, o kur dar galimybė ją "nuardyti"...) Šios rekonstrukcijos kaštus turėtų padengti atsijungiančio buto ar patalpos savininkas" (kalbos klaidos - originalo).

Kodėl šilumininkai užsako kūrinius, kurie primena gąsdinimo priemones centrinio šildymo privalumų nesuvokiantiems vartotojams? Gal bijo, kad su radiatoriais liks tik Energetikos ministerija bei VKEKK?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"