TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Radinių biuras veikė tik sovietmečiu

2012 02 01 10:13

Einate gatve ir staiga pamatote - ant grindinio guli raktų ryšulėlis. Net ir labai norėdamas, vargu ar rasite jį pametusį asmenį. Bendros pamestų ir rastų daiktų grąžinimo sistemos mūsų krašte nėra.

Vyresnio amžiaus žmonės dar pamena laikus, kai ir daiktus pametusieji, ir juos radusieji droždavo tiesiai į miliciją, mat jos būstinėse veikė vadinamieji radinių kambariai. Policijai taip pat buvo patikėta rūpintis radiniais, tačiau pareigūnai dabar teigia, kad tai nėra jų darbas. 

"Šiuo metu bendros sistemos nėra. Kiekviena įstaiga, pavyzdžiui, autobusų parkas, teatras ar prekybos centras, tvarkosi savaip. Tačiau jei nežinai, kur daiktą pametei, vargu ar paieškos bus sėkmingos", - LŽ pabrėžė šia problema besidomintis teisininkas Vytautas Velička.

Nevaisingos paieškos

Nenuostabu, kad radinių dilemą pirmiausia mėginama spręsti per interneto svetaines. Iš pirmo žvilgsnio šis būdas turėtų būti patogus, tačiau jis nėra efektyvus, mat tokių svetainių - pernelyg daug. V.Velička suskaičiavo, kad mūsų krašte jų bene dvi dešimtys. Kai kuriuose tinklalapiuose puikuojasi tik rubrika "Pamečiau" arba "Radau". Todėl ieškodamas galbūt rasto daikto internete gali naršyti kelias paras, bet dominančios informacijos neaptiksi. 

Praėjusių metų lapkritį pradėjo veikti socialinis projektas Nacionalinis radinių biuras. Internete atsirado svetainė www.pamestidaiktai.lt.

"Baigėsi lapelių ant stulpų era", - džiaugėsi vienas projekto iniciatorių vilnietis Aidas Jarušaitis. Jis LŽ pasakojo, kad įgyvendinti projektą paskatino keletas įvykių. Kartą jo draugai kažkur Palangoje pametė raktus. Atgauti juos nebuvo jokių vilčių. Tada sumanyta sukurti bendrą tinklalapį, kuriame būtų skelbiami duomenys apie radinius. Galutinai imtis tokios veiklos A.Jarušaitis apsisprendė dėl asmeninės patirties. "Vieną dieną savo namo laiptinėje radau moters rankinę su raktų ryšuliu, pinigine ir keliomis nuotraukomis. Vaikščiojau po mikrorajoną, visiems rodžiau nuotraukas, ieškojau rankinės savininkės. Tačiau paieškos buvo bevaisės", - prisiminė vilnietis.

Tinklalapį reikia tobulinti

A.Jarušaitis teigė, kad tik bendra sistema duotų daugiau naudos. Bet juk kitų svetainių neuždrausi - jų veikla teisėta. "Siekiamybė - vienas tam tikros srities portalas, kurį žinotų visi. Norėdami to pasiekti, šiuo metu deramės su viešojo transporto įmonėmis, kitomis įstaigomis, kuriose lankosi daug žmonių. Ten visada saugomi pamesti daiktai. Jei tos įstaigos teiktų mums informaciją apie radinius, tai būtų didelis žingsnis į priekį", - aiškino A.Jarušaitis. Ypač daug dėmesio žadama kreipti viešojo maitinimo, pasilinksminimų vietoms. Jose būtų galima dalyti specialius lipdukus, informuojančius, kad apie šiose vietose pamestus (rastus) daiktus informacijos galima ieškoti tam tikroje interneto svetainėje.

A.Jarušaitis supranta, kad tokiam projektui reikėtų atitinkamo finansavimo. Būtina samdyti bent vieną ar du žmones. Jie dėtų skelbimus, atsakinėtų į telefoninius skambučius. "Dalis žmonių, ypač garbaus amžiaus, nemoka naudotis kompiuteriais, dažnai jų net neturi. Jei Nacionalinio radinių biuro telefono numeris būtų gerai žinomas visiems, darbas labai palengvėtų. O informaciniai lankstinukai su paaiškinimais galėtų būti dalijami ir policijos įstaigose, juk ten žmonės dažnai kreipiasi dėl rastų daiktų", - teigė A.Jarušaitis.

Socialinį projektą jis su keliais bendraminčiais palaiko kol kas negaudamas jokių lėšų. Jų tikimasi iš įvairių fondų, galbūt net pavyktų užsitikrinti valstybės paramą. "Nors, atvirai kalbant, nelabai tuo tikiu. Juk policijoje tokį finansavimą panaikino", - pripažino tinklalapio kūrėjas.  

A.Jarušaitis pasakojo baiminęsis, kad pradėjus veikti radinių svetainei žmonės joje ims skelbti pašaipius pranešimus. "Tačiau tokių atvejų nebuvo. Visi mūsų klientai labai geranoriški. Dažnai sulaukiame padėkų iš atgavusiųjų prarastus daiktus. Padėkas visada skelbiame tinklalapyje", - pabrėžė jis. A.Jarušaičiui su kokiais nors išskirtiniais radiniais susidurti neteko. Dažniausiai pametami dokumentai, raktai, skėčiai, pirštinės. Mobilieji telefonai randami retai. Nedažnai skelbiasi ir radusieji pinigus. 

V.Velička pasakojo apie jam įsiminusį atvejį, kai vienoje užsienio valstybėje žmogus rado dokumentus ir pinigų. Piniginėje buvo įvairių kupiūrų - eurų, litų, kitokios valiutos. "Palyginti didelė suma. Savininkas vėliau sakė, kad nedingo nė vienas banknotas", - maloniais prisiminimais dalijosi teisininkas. 

Būtina pareigūnų pagalba

V.Velička pritaria A.Jarušaičio iniciatyvai, bet pabrėžia, kad toks tinklalapis - nepakankama priemonė. "Reikia sukurti bendrą sistemą, nuspręsti, kur žmonės galėtų rastus daiktus atnešti, juos sandėliuoti", - sakė jis. V.Veličkos įsitikinimu, problema turėtų būti sprendžiama net Vyriausybės lygiu.

Jis pats šia problema susidomėjo dirbdamas Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriuje. "Mūsų piliečiai užsienyje taip pat pameta savo daiktus. Žinoma, ieškoti jų nėra konsulinė pagalba, bet juk reikia žmogiškai jiems padėti", - aiškino V.Velička.

Jis anksčiau buvo įsitikinęs, kad radus daiktą reikia kreiptis į policiją, todėl ten ir nudrožė. "Suorganizavau susitikimą su Policijos departamento pareigūnais. Tačiau jie man teigė, kad grąžinti pamestus ar kitaip prarastus daiktus - ne policijos funkcija", - pasakojo teisininkas. Tačiau jis tebemano, kad be pareigūnų pagalbos išsiversti neįmanoma. Jei kokiame nors dokumente ir nurodyta jį pametusio asmens pavardė, niekas radėjui neatskleis nei to asmens telefono numerio, nei adreso - sužinoti tokius duomenis gali tik pareigūnai.

Darbo ir taip pakanka

Negalima teigti, kad Lietuvoje rūpinimosi radiniais nereglamentuoja teisės aktai. Dar 2001 metais įsakymą apie rastų daiktų saugojimą pasirašė policijos generalinis komisaras, yra ir atitinkamas Vyriausybės nutarimas. Remiantis šiais dokumentais, rūpintis radiniais tarsi ir pavesta policijai, bet juk radinių kambariai seniai panaikinti, finansavimas nutrauktas, todėl faktiškai ši funkcija beveik nevykdoma. 

Daiktų grąžinimą pareigūnų priederme nelaiko ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) viršininkas Kęstutis Lančinskas. "Pareigūnai niekada neatsisako padėti. Jei matome, kad įmanoma nustatyti daikto savininką, mielai tai darome ir jam pranešame apie radinį. Tačiau laikyti, sandėliuoti ir prižiūrėti daiktus policijos įstaigose neturime galimybių. Be to, pareigūnai jau ir taip virsta barbėmis devyndarbėmis", - pažymėjo K.Lančinskas.

Neseniai Žasliuose (Kaišiadorių r.) vyriškis rado piniginę su pusantro tūkstančio litų ir pensininko pažymėjimu. Atnešė ją į policiją. Pareigūnai surado garbaus amžiaus senolio dukterį, ši su tėvu atvyko pasiimti radinio. 82 metų pensininkas kone verkė iš laimės: prisipažino, kad ši suma jam labai didelė ir jau nebesitikėjęs jos atgauti. Senelis panoro atsilyginti savo geradariui. Atsiskaityti su radėju įpareigoja ir įstatymai. Jam reikia sumokėti 5 proc. rasto daikto vertės, jei nėra pasiūlyta kitaip. Tačiau, pasak pašnekovų, radėjas pinigų paprastai neprašo. 

Daiktų, kurių savininkų neįmanoma rasti, pareigūnai nepriima. Todėl Vilniaus apskrities VPK saugos inžinierius Liudas Galiauskas, kuriam, anot jo paties, visuomeniniais pagrindais užkrautas radinių registravimo darbas, pernelyg nesiskundžia. "Ką galime, iš karto grąžiname savininkui", - tikino jis.

Daugybė saugyklėlių

Teisininkas V.Velička įsitikinęs, kad visuose didžiuosiuose miestuose turi būti į bendrą tinklą sujungtos radinių saugyklos. Taip yra, pavyzdžiui, Vokietijoje. Radinys nešamas į policiją, ši jį perduoda į bendrą saugyklą, ir žmonės žino, kur kreiptis.

Mūsų krašte esama daug mažų saugyklėlių. Tarkime, Operos ir baleto teatras didelių problemų dėl radinių neturi. "Paprastai pametami ar pamirštami smulkūs daiktai - auskaras, apyrankė, taip pat telefonai, pirštinės. Visa tai atiduodama administratorei, kuri būna iki spektaklio pabaigos. Dažniausiai beveik viską per tą laiką atsiima. Likusius daiktus saugome, bet jų nedaug", - LŽ sakė teatro vyriausiasis administratorius Audrius Kundrotas. 

UAB "Vilniaus viešasis transportas" eksploatacijos direktorius Rimantas Markauskas teigė, kad bendrovei tenka saugoti nemažai radinių. "Autobusuose, troleibusuose neretai randame įvairiausių daiktų, turime specialią vietą jiems laikyti. Žmonės apie radinius gali sužinoti paskambinę dispečerėms", - tikino jis. Bendrovė bendradarbiauja su policija ir seniūnijomis. Jų pagalba itin vertinga, kai randami dokumentai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"