TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Rašoma Tautos patriarcho biografija

2016 02 13 6:00
Dr. Jonas Basanavičius www.lrs.lt nuotrauka

Valstybės atkūrimas neišvengiamai susijęs su gydytoju, mokslininku, tautosakos rinkėju Jonu Basanavičiumi, pirmininkavusiu istoriniam Lietuvos Tarybos posėdžiui, kuriame pasirašytas Vasario 16-osios aktas. J. Basanavičius vadinamas Tautos patriarchu, tačiau ar pakankamai žinome apie jo gyvenimą? Per visus Antrosios Respublikos metus jo biografija taip ir nebuvo parašyta. Laimei, rašoma dabar.

Šio titaniško darbo „iš sportinio akademinio pykčio“ ėmėsi Vilniaus universiteto docentas istorikas Eligijus Raila. Jis „Lietuvos žinioms“ atskleidė keletą įžvalgų iš rengiamos patriarcho biografijos.

Istoriko darbas – interpretuoti

Šiuo metu galime skaityti tik vieną, tarpukariu rašytą J. Basanavičiaus biografiją – žurnalisto Adolfo Nezabitauskio 1938 metais išleistą apybraižą. E. Railos teigimu, joje stinga įvairesnių šaltinių, kritiško santykio su tuo, ką rašė pats J. Basanavičius, mat daugiausia remtasi jo 1922-aisiais baigta autobiografija. Negana to, nuo minėtos apybraižos pasirodymo praėjo beveik 80 metų, o apie patriarcho gyvenimą nepublikuota nė viena nauja akademinė knyga.

„Pateiksiu paprastą pavyzdį. Apie visų čia, Lietuvoje, nemėgstamą Jozefą Pilsudskį ar labiau mėgstamą Adomą Mickevičių Lenkijoje kasmet išeina po naują knygą, naują interpretaciją, o mes sustojome 1938-aisiais. J. Basanavičiaus vardą minime iš balkonų Vasario 16-ąją, vadiname jį tautinio atgimimo tėvu, su juo vardu siejame modernios Lietuvos susikūrimą, o išsamios akademinės biografijos, apimančias visas jo veiklos sritis, neturime“, – kalbėjo istorikas.

Anot docento, sovietmečiu vyravo vadinamoji anoniminė istorijos tradicija – tyrinėjimų objektas buvo procesai, klasės, tik ne asmenybė. Biografijų rašymas buvo paliktas literatūrologams, o dabar šis žanras atgimsta ir tarp istorikų. Vis dėlto tyko pavojus – ar biografija nebus vien gyvenimo faktų rinkinys, ar sužinosime ką nors nauja?

„Istorikas, kaip tikras humanitaras, iš esmės yra interpretuotojas. Tekstai pasiduoda interpretacijai, tačiau tam reikia tiek logikos, tiek vaizduotės. Jei šios neturi, belieka viską paversti „faktų kareivinėmis“, – aiškino pašnekovas.

Jis pridūrė, kad istoriniame faktų dugne plaukioja prasminės žuvys. Jas E. Raila rengiasi sugaudyti iki 2018-ųjų.

Eligijus Raila/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Išsaugotų ir troleibuso bilietėlį

Pagrindinis šaltinių archyvas, pagal kurį rengiama knygą apie J. Basanavičiaus gyvenimą, – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne esančios dvi katalogų dėžės. Istoriko darbą kiek palengvina tai, kad J. Basanavičius pats surūšiavo savo popierius – išrašus, darytus Vakarų Europos miestų bibliotekose, gautą korespondenciją, teorijų, pavyzdžiui, lietuvių kilmės iš trakų-frygų, juodraščius, privačius dokumentus ir t. t. „Gerai, kad jis, kaip tikras suvalkietis ir žmogus, žinantis savo vertę, kaupė ir savo išsiųstų laiškų nuorašus“, – džiaugėsi E. Raila.

Jeigu patriarchas gyventų šiais laikais, į savo archyvus įdėtų pažymėtą troleibuso bilietėlį, mat J. Basanavičiui atrodytų svarbu jį išsaugoti ateities kartoms. Tokiu šmaikščiu mintiniu eksperimentu istorikas iliustravo faktą, kad J. Basanavičiaus palikimas – didžiulis. Tiesa, skaityti rankraščius E. Railai tenka su lupa, mat gydytojo rašysena aiški, graži, tačiau nepaprastai smulki. Dienoraštį patriarchas pradėjo rašyti dar gimnazijoje Marijampolėje, o aštuntajame gyvenimo dešimtmetyje pagal savo užrašus parengė autobiografiją „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija“.

VU docentas remiasi ne tik paties J. Basanavičiaus sukaupta medžiaga, bet ir atsiminimais, kurie pasipylė išsyk po jo mirties. Į juos patenka tiek gerai žinomas publicisto Rapolo Mackonio sukurtas tautos patriarcho asmenybės portretas, tiek menkiau žinomos kitų gydytojų, pavyzdžiui, garsaus Vilniaus chirurgo Prano Norkūno, pastabos.

Iš aušrininko – į patriarchus

Pašnekovo teigimu, dar pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ redagavimo laikais J. Basanavičius ima suvokti esąs reikšminga Lietuvai asmenybė. Be to, jis greičiausiai buvo pirmas į europinio lygio akademinį pasaulį įėjęs lietuvis. Vakarų Europos mokslininkų aplinkoje – Vienoje, Berlyne, Prahoje – itin vertintas jo antropologinis medicinos darbas apie Lom Palankos (Bulgarija) apygardos sanitarinę būklę. Tad 1905-aisiais į Lietuvą J. Basanavičius grįžo ir kaip nusipelnęs mokslininkas.

Pats gydytojas save laikė Lietuvos didžiavyriu, tokia nuomonė apie jį buvo susidariusi ir tarp amžininkų, pradedant bendražygiais Mečislovu Davainiu-Silvestravičiumi ar Jonu Šliūpu. „Tai buvo autentiška, nuoširdi pagarba, juntama iš jų laiškų“, – pasakojo E. Raila. O patriarcho vainiką J. Basanavičiui uždėjo Nepriklausomos Lietuvos politikai, jo didžiavyriškumą itin akcentavo Antano Smetonos sekretorius Aleksandras Merkelis ir jo aplinka.

Jono Šileikos nutapytame patriarcho portrete veidas boluoja virš Vilniaus, tarsi saugotų lietuvybę lenkų užimtoje istorinėje Lietuvos sostinėje. Anot E. Railos, lietuviai kūrė J. Basanavičiaus kaip Vilniaus, kur jis gyveno iki pat mirties, sargybinio įvaizdį. Čia gyvenantiems lenkams, žydams jis taip pat buvo gerai žinomas mokslininkas. Tikrieji vilnietiškos kultūros atstovai, tokie kaip Tadas Vrublevskis, tikrai jį pažinojo, bendravo.

Pats sau gydytojas

Bartininkų valsčius – Maskva – Bulgarija – Praha – Viena – Vilnius. Tokias kultūrines ir geografines, iš dalies sutampančias su J. Basanavičiaus gyvenimo chronologija, biografijos dalis kol kas planuoja istorikas. Jo manymu, patriarcho gyvenime kultūrinė toponimija labai svarbi. Taip pat sumanyta kiekvienam skyriui suteikti ir medicininį pavadinimą. E. Raila atkreipė dėmesį, kad daktarą kankinusios ligos – nematoma, bet svarbi gyvenimo dalis, juk ir autobiografijos pavadinimas tai išduoda.

Grįžęs į Lietuvą J. Basanavičius gydytojo praktika rimtai nebeužsiėmė: Vilniuje dirbo tik gimnazijoje, net privataus kabineto neturėjo. „Todėl jis neturėjo rojalio, – komentavo E. Raila ir iškart paaiškino: – Dažnas to meto gydytojas mėgdavo groti rojaliu, kad išlaikytų subtilią klausą ir pirštų miklumą. Juk svarbiausias instrumentas buvo klausa, reikalinga auskultacijai. J. Basanavičius iš esmės buvo bendrosios praktikos gydytojas, turintis ligonį išklausyti, iščiupinėti.“ Beje, daktaras turėjo ne tik gerą klausą, bet ir neblogai dainavo tenoru.

Autobiografinius pasakojimus apie susitikimus, darbus, rašymą keičia medicinos terminai, apibūdinantys jo sveikatos būklę: Mokslo draugijos posėdis, Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ steigiamasis susirinkimas, širdies aritmija ir taip toliau. Iš autobiografijos: „Nuo laiko Vilniun atvažiavimo, kadangi daug užsiiminėdavau bibliotekoje ir namie raštų darbais ir mažai vaikščiojau tyrame ore, vėl pasirodė urina saturata su daugeliu kristalizuotų iš acidi urici smilties sedimentų (gravelle) ir gana ilgai dūravęs dešiniame petyje skaudėjimas (arthralgia).“

Jono Basanavičiaus biustas Vilniaus arkikatedroje./Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Politika – iš pareigos

„J. Basanavičiaus gyvenime kuo puikiausiai atsispindi dviejų amžių sandūra, kultūrinė, mokslinė, egzistencinė įtampa. Jis buvo Vidurio Europos kultūrinio arealo žmogus. Pažvelkite į jo kelionių idėjines stotis : Sofija, Belgradas, Sarajevas, Budapeštas, Viena“, – J. Basanavičių apibūdino istorikas.

Jo teigimu, antroje gyvenimo pusėje daktaras greitai susinervindavo, buvo dirglus aplinkai. E. Raila jo irzlumą linkęs sieti ne su senatve, o su prisiimtu tautos patriarcho vaidmeniu, nors pirmiausia jis save laikė mokslininku, antropologu, etnologu, tautosakos rinkėju. Gal todėl ir Vasario 16-oji J. Basanavičiaus gyvenime nėra ypatingos svarbos data, autobiografijoje ji aprašoma santūriai.

Anot pašnekovo, politika daktaras užsiėmė ne dėl pašaukimo šiai sričiai, o iš pareigos. „Jo pavardė Lietuvoje veikdavo kaip vizitinė kortelė. J. Basanavičiaus išsilavinimas, kalbų mokėjimas padėdavo valdžiai išspręsti įvairiausius reikalus“, – sakė istorikas. Prieš prasidedant Didžiajam Vilniaus Seimui įkurta Tautiškoji demokratų partija, kuriai J. Basanavičius vadovavo. Jis dalyvavo ir kitų partijų steigiamuosiuose suvažiavimuose.

Tačiau šią veiklą, istoriko įsitikinimu, J. Basanavičius suvokė tiesiog kaip modernios Lietuvos politinio gyvenimo mechanizmų įsukimą. „Jis buvo aušrininkas, pažadinęs Lietuvą, o toliau dangaus zenitu ji turėjo kilti su Antanu Smetona, Augustinu Voldemaru, Mykolu Sleževičiumi ,Aleksandru Stulginskiu ir kitais“, – kalbėjo E. Raila.

Sentimentai nepridera?

Pokalbio dieną E. Raila tyrinėjo po penkerių metų santuokos mirusios J. Basanavičiaus žmonos užrašų knygelę. Anot jo, meilė Čekijos vokietei Gabrielai Eleonorai Mol buvo vienas svarbiausių išgyvenimų gydytojo gyvenime. Jai skirti ir vieni gražiausių jo dienoraščio puslapių, nors ir ne itin gausūs. Į autobiografiją patriarchas įdėjo žmonos vokiškai rašytą dienoraštį.

„Įdomus momentas. Apie intymiąją gyvenimo dalį pateikia ne savo atsiminimus, o žmonos. Gal jam, kaip mokslo vyrui ir daktarui , atrodė, kad sentimentai nepridera“, – atkreipė dėmesį istorikas. J. Basanavičiaus žmonos dienoraštis ir laiškai su gausiomis iliustracijomis yra išleisti ir lietuviškai.

Po sutuoktinės mirties daktaras daugiau nevedė, nors jam siūlyta ne viena nuotaka, iš žymiausių – Konstancija Skirmuntaitė. Tačiau ir kilminga moteris, lietuve save laikiusi lenkakalbė istorikė, kažkuo neįtiko, nors, anot E. Railos, esama pagrindo manyti, kad jųdviejų ryšys buvo reikšmingas. Kai patriarchui buvo 49 metai, viename laiške jis įvardijo „kam pranešti, jeigu aš mirsiu“. Pirmas nurodomas gimtajame Ožkabalių kaime ūkininkavęs brolis Vincas. Antras žmogus – K. Skirmuntaitė. Trečias įvardytas lenkų kalbininkas Janas Baudouinas de Courtenay, po jo – apie dešimt žmonių, atstovaujančių skirtingoms visuomenės sferoms. Docento teigimu, vieno ištikimo bičiulio J. Basanavičius neturėjęs: iš susirašinėjimų galima suprasti tik tai, su kuriais asmenimis tam tikru metu daugiausia bendradarbiavo.

Tik ne antkapinį paminklą

Pabaigoje – trys pačiam istorikui kaip svarbiausios atrodančios pastabos apie J. Basanavičių. Pirma, gyvenimas Bulgarijoje jį išgelbėjo nuo Vinco Kudirkos, Jono Biliūno, Vinco Pietario ir daugelio kitų to meto žmonių likimo – džiovos. Plaučių liga jam buvo diagnozuota dar studijuojant Maskvoje.

Antra, didelę įtaką teorijai apie trakus-frygus padarė vokiečių gydytojas, archeologas Rudolfas Virchowas, kartu su Trojos „atradėju“ Heinrichu Schliemannu kasinėjęs Egipte. Jo tekstas „Pirmieji Europos žmonės“, kur aiškinama, kad europiečiai – ateiviai iš Azijos, buvo lemtingas. Anot E. Railos, tautinio atgimimo tėvas savo teorijos nuosekliai laikėsi ir iki gyvenimo pabaigos manė, kad tai jo opus magnum, nors jį kritikavo tokie žymūs to meto Lietuvos veikėjai kaip Jonas Jablonskis ar Kazimieras Būga.

Trečia, J. Basanavičius tęsė Antono Čechovo, Axelio Munthe, Alberto Schweitzerio gydytojų kūrėjų tradiciją. Plačiąja prasme istorikas daktarą laiko kūrėju, nes lietuvių kilmės teorija – labiau vaizduotės nei mokslo kūrinys.

Šiuo metu svarstoma priešais Nacionalinę filharmoniją pastatyti paminklą patriarchui pagal Rapolo Jakimavičiaus tarpukariu sukurtą eskizą, tačiau docentas įsitikinęs, kad ten jam ne vieta. Jis teigė, kad J. Basanavičiaus su skydu skulptūra buvo sumanyta kaip postamentas Rasų kapinėse. „Pastatykime jį ten ir baikime šitą bylą arba imkimės ko kito. Negalima kamerinio antkapinio paminklo statyti viešose erdvėse“, – įsitikinęs istorikas.

Geriausias paminklas gydytojui, anot ironiškos pašnekovo pastabos, jau pastatytas – šalia Meikštų dvaro, kur įsikūręs Priklausomybių reabilitacijos centras. „Tikroji patriarcho vienatvė“, – taip komentavo E. Raila sėdinčio su kiauru batu Baltarusijos pusėn žvelgiančio iš papjė mašė pagaminto J. Basanavičiaus skulptūrą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"