TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Rasos, Kupolės, Joninės. Ką mums tai sako šiandien

2015 06 23 6:00
Folkloro ansamblio "Kukumbalis" vasaros saulėgrįža. Brolių Černiauskų nuotraukos

"Gaila, bet apie senąsias vasaros saulėgrįžos apeigas žinome tik jų nuotrupas. Visa tai, ką šiandien matome sustyguotose šventėse, yra ne autentika, bet romuvietiška rekonstrukcija", - teigė etnologas Libertas Klimka.

Senovinės vasarvidžio šventės apeigos, pasak L. Klimkos, būdavusios gamtinio pobūdžio, atliekamos su žolynais, vandeniu ir ugnimi. Jos įprasmindavo, sutvirtindavo žmogaus saitus su gamta, kurios galios kitados personifikuotos dievybių įvaizdžiais. Deja, šventės tradicija mūsų krašte jau buvo beveik nutrūkusi. Tik kultūros žmonės ją prisiminė ir ėmėsi gaivinti. Vydūnas su savo lietuvininkų chorais Jonines nuo 1885 m. rengdavo ant Rambyno kalno. Tarpukariu šventę linksma vakarone paminėdavo šaulių ir jaunimo organizacijos. "Apie senąją lietuvių šventę, jos įprasminimą šiomis dienomis bei užuominas istoriniuose šaltiniuose - "Lietuvos žinių" pokalbis su gamtos mokslų daktaru profesoriumi Libertu Klimka.

Vilnietiški papročiai

- Iš kur vasarvidžio šventė gavo Rasos vardą?

- Tokį senąjį šventės pavadinimą - Rasa - mini Teodoras Narbutas, Motiejus Valančius, Liudvikas Adomas Jucevičius, Jonas Basanavičius. Jis sutinkamas Antano Juškos užrašytose dainose. Kaime sakydavo, kad Joninės – rugių žydėjimo šventė. Tuo metu jie jau yra plaukėja – ant stiebų atsiradusios varpos. Kai labiau pakaitina saulė, virš rugių lauko pakyla miglelė – žiedadulkių debesėliai. Duonelės aura! Rugelių žydėjimas nuo seno vadinamas jų rasojimu. Iš čia ir Rasos.

Žmonės kaime taip skaičiuodavo: „Rugiai devynias dienas žydi, devynias dienas auga, devynias dienas bręsta, ir po to taisyk dalgį, naujos duonos sulaukęs“.

"Jei sumanytume saulėgrįžą pasitikti nuo Gedimino pilies kuorų, saulę išvysime pakylant tiksliai virš šv.Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, kur, pasak legendos, kitados stovėjusi visų pagoniškų dievų šventykla", - sakė Libertas Klimka. /Alinos Ožič nuotrauka

- Kokias vilnietiškas tradicijas galite paminėti?

- Viena įdomiausių senojo Vilniaus tradicijų – vadinamieji Raganų turgeliai. Dvi dienas prieš Jonines sostinėje vykdavęs žolininkių kermošius. Skverelyje prie šv. Jonų varpinės ir šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje (dabartinėje Savivaldybės aikštėje) senučiukės pardavinėdavo vaistažoles. Žolynais prakvipdavęs visas miestas! Galima būdavo žoles pirkti ir atskirais pundeliais, ir sutaisytas į trejų devynerių pluoštelį, – nuo visokių negalių, skausmų. Sako, net paparčio žiedą čia galima buvo įsigyti. Jį įsigijus galva prašviesėjanti, vien kilnios ir protingos mintys lanko. Senolės pamokydavo miestelėnus žiniuonių (liaudies medicinos) išminties. Merginoms patardavo, ką į arbatą dėti, kad vaikino širdį palenktų.

Pavadinimas - raganų - kilęs nuo žodžio regėti, raganos buvę ir aiškiaregės, žolininkės, gydytojos. Etninės kultūros centras dabar bando sugrąžinti šią sostinės tradiciją.

Žolininkių turgelių vaizdus yra užfiksavę pirmieji Vilniaus fotografai Juzefas Čechavičius, Janas Bulhakas. Gydymasis žolėmis Vilniuje buvo toks populiarus, kad prie Aušros Vartų įsikūrė vaistažolių fabrikėlis, skleisdavęs aromatingus kvapus į senamiestį.

- O kaip su švente susijęs Rasų kapinių pavadinimas?

- Vilniaus Rasų priemiesčio, kur dabar yra tautos panteonas, pavadinimas savaip patvirtina senąjį šventės vardą. Kai 1801 metais buvo skiriamas sklypas kapams, magistrato dokumentuose pažymėta, kad jo ribos vedamos nuo šv. Jono akmens. Ir dar XIX a. vidurio vadovuose po sostinę bei jos priemiesčius buvo rašoma, kad jaunimas per Jonines renkasi kupoliauti kalvelėse už kapų, prie tuomet populiarios Geležinės trobelės užeigos. Tad visiškai neatsitiktinai šiems kalneliams išrinktas Rasų vardas, o saulėgrįžos šventė - sena Vilniaus tradicija.

Jeigu sumanytume saulėgrįžą pasitikti nuo Gedimino pilies kuorų, saulę išvysime pakylant tiksliai virš šv.Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje, kur pasak legendos kitados stovėjusi visų pagoniškų dievų šventykla.

Rasų ugnys panemunėj.

Tradicijų gaivinimas

- Kada beveik bepamirštama šventė buvo pradėta gaivinti?

- Vilniuje Rasos šventė buvo atgaivinta daugiau kaip prieš šimtmetį. XIX a. pabaigoje to ėmėsi kultūros veikėjai, dailininkai, literatai, artistai. Tarp jų aktyviausi – gudų literatūros pradininkas Františekas Bahuševičius, kultūrologas Lucjanas Uziembla, žurnalistas Napoleonas Rauba, net knygelę apie šventę išleidęs.

Per Jonines buvo susirenkama pavakaroti Antakalnyje prie Neries. Skambėdavo liaudies dainos visomis Vilnijos krašte gyvavusiomis kalbomis, upe plaukdavo liepsnojantys laužai ir vainikai. Šventę praminė „Vainikais“. Senosios šventės, kilusios iš prigimtinės baltų religijos, atmintis, tarsi laužo liepsna, tai prigesdavo, pasimiršdavo, tai vėl įsidegdavo, skaisčiau sužėruodavo.

- Įspūdis toks, kad Latvijoje šventė nebuvo nutrūkusi, latviai ir sovietmečiu daug laisviau švesdavo šią šventę.

- Latviams Livonijoje buvo kitos sąlygos. Be to, pas juos baudžiava anksčiau panaikinta, tai suteikė daugiau laisvių, žmonės ėmė turtingiau gyventi, galėjo daugiau laiko šventėms skirti. Be to, pastebėjau, kad evangelikų kraštai senąsias šventes yra labiau išlaikę, nes ten bažnyčia mažiau kišosi į asmeninį žmonių gyvenimą, mažiau kontroliavo, ką jie galvoja, ką švenčia. Katalikų kunigai vis bardavo žmones už senųjų papročių laikymąsi.

- Kada ši sena šventė įtraukta ir į krikščioniškų švenčių sąrašą?

- Joninės – išskirtinė krikščioniškojo kalendoriaus data, Europoje švenčiama švenčiama nuo 506 metų po Kristaus gimimo. Birželio 24-oji laikoma šv. Jono Krikštytojo gimimo diena - išimtis martirologinio pobūdžio kalendoriuje. Ypač šventė buvo sureikšminta šiauresniuose kraštuose, Baltijos baseino šalyse, kur sezoniniai gamtos reiškiniai labai ryškūs.

- Iš tikrųjų Jonas Krikštytojas gimė per vasarvidžio šventę?

- Jonas krikštytojas - legendinė asmenybė. Iš tikrųjų nieks nežino, kada jis gimęs (kaip ir nežinoma, kada Kristus gimęs). Teisiog Jonui Krikštytojui parinko šią dieną. Manoma, kad ją minėti pirmiausia pradėjo vienuolynai, o su jo vardu susijusiuose miestuose, pavyzdžiui, Johanesburge ir kituose, buvo rengiami atlaidai. Kristaus gimimo dieną parinko irgi simboliškai - kai po ilgiausios nakties ima vis labiau šviesėti.

- Kodėl kelios dienos laikomos tinkamos švęsti Jonines?

- Ilgiausia metų diena, trunkanti Lietuvoje 17 valandų ir 18 minučių, kai tarsi gamta pati kviečia pasigėrėti savo kuplumu, sodrumu, suvešėjimu, yra birželio 21-oji. Tada saulė įrieda į Vėžio žvaigždyno ženklą - tai vasaros saulėgrįža, astronominė vasaros pradžia. Praėjus porai dienų po jos Lietuvoje tradiciškai švenčiamos Joninės, senovėje vadintos Kupolėmis arba Rasos švente. Kitados naudotais paleoastronominiais metodais buvo neįmanoma susekti tikslios saulės kulminacijos. Tas poros dienų tarpas reikalingas įsitikinti saulę tikrai pasiekus dangaus kalno viršūnę.

Aukuro ugnelė prie Nemuno.

Istorinė atmintis

- Minėjote, kad apie šventės apeigas bežinome tik jų nuotrupas. Kokių žinių yra istoriografiniuose šaltiniuose?

- Ankstyviausios žinios apie šventę yra iš Mažosios Lietuvos. Kasparas Henenbergeris XVI a. pabaigoje pateikė truputį žinių iš savo parapijos Miulhauseno (dab. Gvardeiskoje). Jis rašo, kad čia Joninių vakare užkuriami laužai, deginami ratai. Kitą rytą galvijai pervaromi per laužavietės pelenus, norint juos apsaugoti nuo išgaišimo (...)Būdavo daromi burtai ir su žolynais: „Joninių vakare jie prikaišydavo dagių arba didelių varnalėšų, kiečių ar ko panašaus, daugiausia apie duris, vartus ir gyvatvores, pro kurias eina gyvuliai; tai turi padėti naikinti velnio darbus, burtus ir kerėjimus“.

Dar detaliau šventę aprašė Motiejus Pretorijus savo manuskripte „Prūsijos įdomybės ar regykla“, parašytame 1681-1689 metais. Pasak jo, „prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai jie jų prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių, ir kiša į sieną arba už sijos, tam tikslui, kad pražystų, ir jie stebi žoles; kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net ir numirs. Likusias suriša į puokštę, užriša ant ilgos karties linksmai šūkaudami ir įsmeigia kartį palei kelią prie vartų ar kur kitur, pro kur bus vežami javai; šitą kuokštą jie vadina Kupolė, o šventę Kupolės; tada šeimininkas savo prūsų kalba vėl meldžiasi, rankoj laikydamas kaušą, savo papročiu palabindamas ir žemyneliaudamas geria, meldžia Dievo gero šieno derliaus ir t.t.“

Nors senieji papročiai sparčiai nyko, atsirado žmonių, supratusių jų mokslinę vertę. Vienas tokių buvo Mažosios Lietuvos kunigas Šulcas. Jis XIX a. aprašė, kaip Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės būriais eidavo į savo kaimo laukus ir kartu su kitomis gėlėmis rinkdavo ramunes.

Gėlių prisirinkusios mergaitės dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį – „kopolį“. Jį iškeldavo gale lauko, prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų. Šie gi stengdavosi „kopolį“ pagrobti. Išsaugotą nuo pagrobimo kopolį mergaitės „nurengdavo“, dainuodamos tai apeigai skirtą dainą, o gėles lygiomis dalimis pasidalindavo. Jos galinčios apsaugoti nuo piktų dvasių, apžyniavimų.

Iki mūsų laikų išlikusius Mažosios Lietuvos senoviškuosius vasarvidžio papročius ir tikėjimus paskelbė Ona Vilimaitienė leidinyje „Gimtasai kraštas“ 1941 metais. Įdomūs jos pastebėjimai apie Joninių žolynų maginę galią: „Devynerių žolių pluoštelį moterys, nieko nekalbėdamos, Joninių išvakarėse, po saulėlydžio, meta per galvą ant savo gyvenamosios stogo, kad namas liktų apsaugotas nuo ligų ir kitų nelaimių, kad jį aplenktų laumės, raganos, ir t.t. Gerai, jei gėlių žiedai guli viršaus link, o jau blogiau, jei gėlės ant stogo krenta kotais į viršų. Joninių vakarą žmonės kambariuose pakabina arba į pabalkius pakiša pluoštelius šviežiai suskintų jonažolių, kad namų neištiktų skaudžios nelaimės, ūkiški nuostoliai arba net gaisras. Jei tos žolės ilgai nesudžiūsta, pasilieka žalios, tai tiems namams esanti žadėta nepaprasta laimė... Devynerių žolių pluoštai nuo Joninių iki Kalėdų laikomi ir tvartuose“.

Merkinėje, prie Nemuno, į folklorinio ansamblio "Kukumbalis" rengiamą vasaros saulėgrįžos šventę susirenka kelios kartos.

Žolynų galia Joninių naktį pasinaudojančios ir raganos, kėslaudamos į kaimynų turtą. Jos ypač taikosi atimti karvių pieną. Raganavimo būdai gana sudėtingi. O.Vilmantienės užrašytas toks: „Jeigu kas nori kaimyno karves apraganauti, kad pieno neduotų, reikia Joninių naktį apie 12 val. pas jas nueiti, nieko nekalbant ir neatsigręžiant, iš kiekvienos išmilžti po tris lašus pieno. Tada paimti devyneriopų, dieną arba vakare prieš tai surinktų žolių ir jas dar tą pačią naktį suvirinti. Suvirinus į žoles įpilti tuos pieno lašus, triskart sumaišyti ir tuojau po triskart duoti karvėms gerti“. Kad tų burtų išvengus, galvijus pargindavo į staldą dar prieš saulės laidą, duodavo jiems duonos su druska, o rakto skyles užkaišydavo devyneriopomis žolėmis. Apsaugai galima panaudoti ir šermukšnio šakeles. Mat šermukšnio lapeliai smulkūs, ir jų daug. Ragana, prieš įlįsdama tvartan, būtinai turi juos visus suskaityti, gal nespės iki vidurnakčio... Apraganautas karves gydydavo tokiu būdu: paima iš kiekvienos po tris plaukus ir kaip nors stengiasi nunešti arba nusiųsti į tvartą to žmogaus, kuris įtariamas piktais kėslais. Jeigu ano karvės su šienu tuos plaukus sušlamš, tai jos pačios nebeduos pieno, o šio ūkininko – pasveiks.

Nakties laužų kūrenimą Mažojoje Lietuvoje žmonių kartų atmintis dar siedavo su raganų deginimu viduramžiais. O.Vilmantienė rašo: „Laužai aukštumose kūrenami ir dar šiandie, tačiau labiausiai paplitęs yra „raganų“ deginimas. Jaunuoliai ant aukštos karties užtaiso smalotą bačką, prikimštą pjuvenomis ir kita kuo, užbarsto druskos, kad ugnis stipriau spragsėtų. „Raganos“ linksmai dainuojant ir žaidžiant sudeginamos dėl to, kad niekam nebūtų kenksmingos“. Joninių laužo angliukų pasidėdavo vaistams – sutrintus duodavo nuomariu sergantiems. Pelenais ir angliukais pabarstydavo laukus, kad derlius geresnis būtų.

- Paaiškinkite, kodėl devyneri žolynai laikomi magiškais.

- Triskart po devynias paras trunka mėnulio mėnuo. Taigi šiame paprotyje užkoduotas senojo mėnulinio kalendoriaus algoritmas. Baltiškos kilmės papročiuose jis ypač ryškus.

Krūminis kūpolis (lot. Melampyrum nemorosum). Liaudies dainose apie jį dainuojama: "viena šaka žydėjo - kaip saulė tekėjo, kita - kaip Mėnulis riedėjo, trečia - kaip žvaigždelė žibėjo." Rasos šventė vadinama dar ir Kupolėmis. Rytų slavai šventę vadina Ivano Kupalos vardu (taip buvo verčiamas Jono Krikštytojo vardas). /Jūratės Mičiulienės nuotrauka

- Skirtinguose regionuose būta ir kitokių papročių?

- Taip, mūsų etnokultūra yra labai įvairi savo raiška, kiekviena vietovė turėjo savitų papročių.

Pavyzdžiui, per Jonines ir dar keletą dienų po jų pajūrio žvejai neplaukdavo žvejoti, sakydami, kad jūra šiuo vasarvidžio metu tykanti aukų. Kai kur tikėta raganų, laumių, burtininkių kerais Rasos šventės rytmetį. Mat auštant antrai šventės dienai jos stengiasi savo naudai pasinaudoti stebuklingomis gamtos galiomis.

Dažniausiai raganauta siekiant savo karvių pieną pagausinti, o iš kitų – atimti. Tą naudą galima išpešti iš rytmečio rasos. Dažnas burtas – tai saulei tekant po pievą pavalkioti apynasrį, priejuostę, paklodę ar šiaip kokį virvagalį. Namuose iš to prisigėrusio rasos daikto varvės pienas; ir kiek jo pribėgs, tiek nustos kitos toje pačioje pievoje besiganančios karvės. Raganos dar ir jų vardus pamini: Žale, Margute, Juode... Ir vis priduria: „ Pusė man, pusė man!“. Kita nepasidrovi ir viso pieno pasigviešti. O jeigu suskintų nuo septynių ežių po žolyną, suvirintų ir sugirdytų savo karvei, tai visų septynių laukų pienas raganai atitektų. Dar piktesnis burtas – sumazgyti javus. Taip apraganautam žmogui ne tik ūkininkauti visus metus nesisekdavo, bet ir sąnarius imdavo skaudėti; sakydavo „sukatas įsimetė“.

Manyta, kad galių burtams raganos įgaunančios iš rugių žiedadulkių: sakydavo, kad išsiverda iš jų košelės, pasitepa pažastis, - ir gali ne tik iki Šatrijos, bet ir Kijevan nuskristi.

- Tačiau žmonės gal irgi žinojo apsisaugojimo nuo kerų būdų?

- Burtai nepaveiks žmogaus, jeigu šis bus apsivilkęs išvirkščiais marškiniais. Gyvulius apsaugant, reikia takelį į tvartą perkasti arba pabarstyti šventinta, ant prieždos per Velykas laikyta, druska. Ganiavoje paliktai karvei sušerdavo šv. Agotos duonos kriaukšlelį.

Šių dienų pasirinkimai

- O ką patartumėte, kaip tokią seną, prasmingą šventę švęsti mūsų dienomis?

- Kultūros renginių organizatoriams tenka rinktis iš dviejų Joninių šventės galimybių. Pirmoji kildintina iš Jono ir Janinos vardadienių. Kaime vardadienius pažymėdavo labai paprastai: užkabindavo vainiką slapčiomis ant trobos durų, - tegu spėlioja, kas Joną ar Janiną pagerbė. Varduvininkas pasikviesdavo draugus, pavaišindavo alumi, - štai ir visos Joninės. Joninių vardu gana smagią šventę jau ne vienerius metus rengia Jonavos kultūrininkai,- pats miesto vardas įpareigoja. Nidoje rengiamose Joninėse taip pat daug pramoginių elementų, tačiau ir vietinio folkloro nestinga.

Vasaros saulėgrįžos laukimas Merkinėje prie Nemuno.

Yra antroji galimybė - Kupolių arba Rasos šventė. Taip ją įvardijo Romuvos kultūrinis sąjūdis, pradėjęs jas rengti nuo 1967 metų Kernavėje. Istoriografiniai šaltiniai tikrai nedaug ką pasako apie jos vyksmą. Iš senų laikų šios šventės papročiuose išliko tik merginų burtai su gėlių vainikais, devyneriopų žolynų puokšte po pagalve, tikėjimai raganų kerais rytmečio rasotoje pievoje. Ir tik retoje Lietuvos vietovėje jaunimas vakarodavo prie laužo. Be to, ir alaus gėrimo per saulėgrįžos šventę istoriografiniai šaltiniai visiškai nemini - juk miežiai dar tik plaukėja.

Visa tai, ką šiandien matome kultūros darbuotojų sustyguotose saulėgrįžos šventėse, yra ne autentika, bet romuvietiška rekonstrukcija. Gėlių puokščių aukojimas dievaitėms Gabijai ir Žemynai, vartai prie piliakalnio ir prausimasis prie jų, eisena su deglais aplink rugių lauką bei kiti gražūs dalykai, deja, tik prieš 40 metų sugalvoti ritualai. Viskas tikrai gražu, prasminga, artima gamtai, bet...dirbtina. O kiek gi žmonių šiandien Lietuvoje atlikinės įsijautę surežisuotus ritualus, kurių tikroji prasmė pasimetė istorijos ūkanose jau prieš šimtmečius?

- Tad kokią matote šventės ateitį?

- Saulėgrįžos šventė, kalendoriaus lapelyje įrašyta kaip Joninės, turi teisę būti vadinama ir Kupolėmis ar Rasa. Masinė šventė neapsieina be kermošius ar mugės. Galima rengti sūrių konkursus, ragautuves, nes saulėgrįžos šventei labai tinka produktas, kilęs iš rasotų pievų. Būtų gerai, jei sugalvotume kaip nors savitai, įdomiai atskleisti žmogaus bei gamtos saitus. Gal galėtų būti rengiamos ir ekologinio pobūdžio akcijos, atkreipiančios visuomenės dėmesį į vandens švarą, retų augalų globą. Visas Lietuvos turtas - jos gamtos grožis ir įvairovė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"