Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Redakcijos paštas. 9-ios priemonės korupcijai ir netvarkai pažaboti

 
2017 04 03 9:08
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šis rašinys yra tik mano nuomonė, kuri nebūtinai turi sutapti su kitų požiūriais korupcijos bei netvarkos reiškinių apmažinimo tematika. Kartu tai nėra ignoravimas tų, kurie kitaip galvoja, išskyrus tuos, kuriems patinka visa tai, kas valstybėje blogai ir tai garbina. Arba panaudoja metodą – blogį apvelka gėrio rūbais, Konstitucijos dvasia, teismų praktikomis, gyvenimo ir teisės precedentais, potyriais, potencijomis ir kompetencijomis, komisijomis ir diskusijomis bei kitomis išmonėmis, kurių skaičius kaip ir begalinis.

Tiesa, pirmiausia noriu išreikšti konkretų pastebėjimą naujos sudėties valdžiai, kuris buvo ir lyg tai yra susijęs su dvejų ministerijų perkėlimo idėja į Kauną. Jis yra toks. Perkėlimo sumanytojai turėtų pagalvoti ir apie specifinės infrastruktūros perkėlimą kartu su šiomis ministerijomis. Tai FNTT, STT, VSD ir kitų panašių struktūrų padalinių šiaip jau įprastas lydėjimas tų valstybinių įstaigų, kurios perkeliamos kitur. Mat, nėra jokių garantijų, jog viešos paslaugų pirkimo sutartys ir naujoje vietoje nebus pridengiamos sodresniais vidiniais sandoriais ar modernia komisija konkrečiam klausimui suformuluoti, kad viešas turtas kuo subtiliau peraugtų į asmeninį. Be to, jei tikėti lietuviškomis mafijos kronikos laidomis, tai lyg ir nuomonė bujoja, jog Kauno miesto tyrėjais ir kitų rūšių specializuotais valstybininkais ne visada galima pasitikėti.

Pakeliui ir kita maža pastaba Vyriausybei – šiaip jau Vyriausybės pirmiausias konstitucinis uždavinys ne potyrių ar kokių iššūkių ieškojimas ar šnekos apie juos, bet įstatymų vykdymas ir reikalai, susiję su šiuo uždaviniu. Tas labai aiškiai yra nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 ir kituose straipsniuose. Ir valstybės pareigūnai ne vaikščioja kur tai ieškodami savo atsakomybės, bet dirba. Jei dirba blogai, tai atsako tuoj pat ir be jokių atsakomybės ieškojimo iniciatyvų. Ir turi atsakyti viršesnei pagal pavaldumą įstaigai (paprastai tai, kuri priima į darbą) be tarpininkų ir be jokių dirbtinių etikos ar kokios tai moralės saugojimo komisijų pagalbos. Tarnautojai ir pareigūnai dirba ne pozicijose, bet konkrečiose pareigose, kaip kad įstatymai numato.

Nemoralizuoju nei buvusių, nei esamų Seimo ir Vyriausybių sudėčių, kad jos nieko ar per mažai padarė, jog korupcijos ir netvarkos atvejų sumažėtų, nes bet kokiu atveju korupcijos ir netvarkos šaltinis paprastai yra valdžios pareigūnai. Mano galva, galimos ir būtinos tokios korupcijos bei netvarkos pažabojimo priemonės (kurių daugelis turi būti pastovios).

1. Bet kuri įstatymų kūrimo ar jau galiojančio įstatymo vykdymo idėja turi būti paremta konstitucinės piliečių valdžios pagrindu. Ir ne šūkiu, o valdžios esme, t.y., tuo, kad valdžia priklauso žmonėms. O tas be įvairių regalijų ir garantijų reiškia ir tai, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės ( Konstitucijos 7 str. 3d. ). Ši nuostata jau dabar be jokių didelių išlaidų, o tik pareigas vykdant, leidžia pradėti visas teisines procedūras, tarp jų ir ikiteisminius tyrimus, vietose, kur statybos ir tvorų mūrijimas yra uždraustas. Žmogus, turintis miške ar rezervate savo nuosavybę, žino, kad joje negali statyti (arba kaip gali statyti) pagal įstatymų žinojimo pareigą. Jei jis, nežiūrint į tai, prašo pareigūnų ne pagal taisykles suderinti projektą ir suderinimus gauna, tai pilietis yra kartu su tais valdininkais ir atsako baudžiamąja ar kitokia tvarka su grupinės atsakomybės akcentu, o ne kaipo laisvas užsakytojas valdiškų paslaugų tik su pastarųjų atsakomybe.

Žinia, ir rinkimų metu baudžiamąja tvarka turi būti atsakingas ne tik tas, kuris moka rinkėjui natūra ar pinigais, bet ir pats rinkėjas. Tik jis yra valdžios šaltinis demokratinėje visuomenėje ir balsavimas taikos metu renkant valdžios įstaigas yra tokios pat svarbos, kaip ir Tėvynės gynimas užpuolimo atveju. Valdžios formavimas, jos kasdieninė veikla negali būti perkami bet kokiu atveju ir atsakomybė turi būti visiems konkreti. Todėl dėsnis apie pareigą žinoti įstatymus ypač svarbus ir tiems piliečiams, kurie nori būti rinktais ar skirtais valdžios pareigūnais. Jie turi žinoti, jog bet kokia neteisybė apie savo turto kilmę, save patį ir elgesį ir pan. gali būti pripažinta įstatymų nežinojimui kartu su pareiga atsakyti už tokį nežinojimą pagal visas atsakomybės rūšis (baudžiamoji, civilinė, administracinė ir t.t). Primenu, kad atsakomybė dėl įstatymo nežinojimo nėra saistoma su tyčios ar netyčios, neatsargumo ar neapsižiūrėjimo buvimu ar elgesiu pagal teisininkų ar kitų rūšių patarėjų patarimus. Pastarosios aplinkybės gali turėti įtakos tik pačios bausmės dydžiui, bet ne faktui, kad atsakomybės nėra. Reikia turėti galvoje dar ir tai, jog patarėjai gali kartais net apsunkinti padėtį, nes grupės požymis atsiranda. O su juo atsakomybė visada sunkesnė ir bausmė didesnė.

Neperseniausiai Lietuvą ir matomai kitas šalis apskriejo Lietuvos televizijos vaizdiniai ir rašiniai kitose masinės informacijos priemonėse apie tai, kaip naujai išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas prof. V. Pranckietis lūkuriuoja Seimo apartamentuose tartum kareiviukas, laukdamas dvejų kaimyninių šalių ambasadorių pasišnekėti dėl kokių tai sporto, medicinos ar kultūros klausimų. Kada valdovai svečiose šalyse net mokinukams skelbia, jog svečioji šalis neturi savo sienų, pasirinkta svarstyti tematika apie sportą ir kitką net organizaciniu požiūriu ne visai vietoje. Dar galima būtų suprasti p. Pirmininko V. Pranskiečio susitikimą su NATO valstybių ambasadoriais ir svarstytiną dienotvarkę su jais apie susitarimų dėl NATO kai kurių valstybių kariuomenės dalinių priėmimo vykdymą Lietuvoje, jų bendravimo planus ir t.t., bet sporto reikalus aptarinėti...Ponui Pirmininkui turėtų būti žinoma, jog įstatymų vykdymas, susijęs su užsienio politika, yra Lietuvos Respublikos Prezidentės JE D. Grybauskaitės ir Vyriausybės prerogatyva. Ponas Seimo Pirmininkas privalo žinoti, kad jis valstybėje yra antras žmogus pagal savo pareigas, reikšmę ir simbolius. Todėl trepsėti, tegul ir Seimo patalpose, belaukiant svetingų šalių pareigūnų, kurių pareigos tose šalyse pagal svarbą sukasi apie 1000-ę eilę nuo viršaus žemyn, yra tikrai ne aukštinantis poelgis. Juo labiau, pats Seimo Pirmininkas p. V. Pranckietis yra profesorius – civilinio gyvenimo generolas –, kas savaime apsprendžia su kuo ir kada ir dėl ko ir kaip susitikinėti. Įstatymų nežinojimo ir atsakomybės už tai aspektu valstybės pareigūnai neturi teisės valstybės įstaigas ar aukštas (o ir žemesnes) pareigas panaudoti elgesiui, kuris kai kuriems piliečiams pagrįstai gali atrodyti panašiu į ketinimą būti pavaldžiam ar žeminantį nuolankumo pasireiškimą tiek dėl susitikimo tematikos nereikšmingumo, tiek dėl pačios procedūros. Beje, ir šiuo atveju tuoj atsirado gynėjų, neva, raštininkai kalti ir pan. Gerai užsispyrus ir patyrinėjus visą tokį ar panašų įvykį ir jo aplinkybes, aistringesnis tyrėjas gali rasti netgi sąmokslo prieš valstybę pradus, kas gali ir atitikti konstitucinei nuostatai apie pareigą žinoti įstatymus ir atsakomybę už įstatymų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

Daugelis žmonių pastebi, kad valdžios pareigūnai dar iki šiol nesupranta savo padėties rimtumo tais atvejais, kada jų elgesys, švelniai tariant, yra įtartinas – ką jie ir patys jaučia. Norėdami pasiteisinti ar pateisinti save, aiškinasi dažniausiai motyvais, panašiais į pasakų herojų sapnus arba į patyrusių nusikaltėlių aiškinimus ir būna įsitikinę, jog jie teisūs ir kad tuo visi kiti privalo tikėti. Ypač tada, kada jokie tyrimai nepradedami ir nepadorumo faktai tiesiog paliekami savieigai. Primenu, jog valstybės pareigūnai, kurie pagal savo pareigas prisiekia ir priesaiką patvirtina žodžiais „Tepadeda man Dievas“ yra atsakingi už bet kokią melagystę, kuri pagal tikėjimo į Dievą kanonus yra smerktina. Tokiu atveju, priesaika sulaužoma, nes nesilaikyta ir Dievo paliepimų, kurių laikytis pareigūnas įsipareigojo pats be jokios psichinės ar fizinės prievartos ir net pasirašė, jog prisiekė taip elgtis. Akcentuoju, kad čia teisinė atsakomybė tik tada prasideda, kada paaiškėja, jog prisiekęs pareigūnas nesielgia pagal priesaikos bei Dievo parėdymus ir jokių kaltumo ar nekaltumo prezumcijų bei Baudžiamojo kodekso ar Baudžiamojo proceso kodekso nereikia.

O kad visi būtų atsakingi, reikia, jog piliečiai galėtų ir žinoti, kaip jie turi elgtis pagal įstatymus. Tai reiškia mažą smulkmeną – įstatymai turi būti paskelbti viešai, nes valdžia vieša ir įstatymų skelbimas to viešumo privaloma dalis. Konstitucija numato – „Galioja tik paskelbti įstatymai“ (7 straipsnio 1 dalis). Nežinia kam mintis atsirado, jog įstatymus reikia skelbti tik elektroninėmis ryšio priemonėmis ir tik kompiuteriuose juo galima rasti. Čia dar ne blogiausia išeitis, nors kiekvienas pilietis kompiuterio dar neturi. Bet kur kas blogiau yra tai, jog skelbtini įstatymai yra slepiami po įvairiais, tik kompiuterių specialistams žinomais raktais. Čia neturi būti sudėtingiau negu nusipirkti laikraštį, kuriame ar kuriuose anksčiau įstatymai buvo skelbiami. Ir tas turi būti nemokamai. Atrodo, kad esančioje tvarkoje savalaikiška informacija apie priimtą įstatymą vėluoja, palyginus su įstatymo galiojimo pradžia. Ir ta informacija turi būti labai aiški ir paprasta, nes bet koks įstatymo ieškojimas kodiniu pavadinimu „įstatymas“ yra susijęs su dideliais nepatogumais.

2.Esu įsitikinęs, jog pagaliau turi būti pabaigta įgyvendinti visuotinė pajamų deklaracija. Dabar jau ženkli turto dalis yra registruota įvairiuose kadastruose, dirbančių žmonių pajamos taipogi žinomos ir prieinamos įvairiose struktūrose. Todėl teliko dalis gyventojų (ar jų įpėdinių), kuriems dėl savo socialinės padėties gal kada ir nereikėjo deklaruoti savo užgyventų pajamų. Dėl to galima ir reikia tokią pareigą likusiems piliečiams nustatyti, kad jie galėtų savo ir savo protėvių paliktus turtus deklaruoti. Tas padėtų išvengti reikalui esant, bereikalingų išlaidų tyrinėjant ir pasakas, ir tikrus faktus apie sugyventus turtus laikais, kada valiuta buvo caro laikų rubliai ar kitos rūšies pinigai. Galvoju, jog šiuo atveju civilinių įstatymų senaties terminai neturi būti taikomi, nes pajamų deklaravimas yra susijęs su dvasine, patriotine piliečio būsena ir jam garbė deklaruoti bei jaustis pilnaverčiu su tais, kurie tą daro. Neturtinio pobūdžio gyvenimo realybė senaties paprastai neturi. Pagaliau, tai ir žmogaus orumo bruožas, kuris kai kuriuos korupcinius šaltinius pašalintų.

Beje, turiu pažymėti, jog nuo pat Kovo 11-osios civiliniai įstatymai turėjo taisykles apie nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą ir teisminius sprendimo būdus dėl jo ( dabar CK 20 skyrius), todėl korupcinis turtas turi drebėti visada, netgi atsiradimo momentu, nes įstatymų paketas apsisaugoti nuo korupcijos jau yra. Ir net atsakomybė specializuota.

Korupcinius pomėgius turėtų padėti užmiršti ir įstatymų apie padarytą kam nors žalą atlyginimo vykdymas, kada dėl pareigūnų kaltės ji atsiranda. Civilinio kodekso 6.280 str. numato, jog valdininkai regreso tvarka turi atlyginti žalą, padarytą valstybei. CK normos netgi pakartojo iki 1940 m. pagal Lietuvoje galiojusio Rusijos civilinių įstatymų sąvado X tomą dėl teisėjų ir kitų pareigūnų civilinės atsakomybės, jeigu jie savo sprendimais padaro žalą (6.272 str.). Tokia padėtis irgi yra konstitucinės tvarkos garantija, kuri padeda nors iš dalies grąžinti pinigus regreso tvarka, kada, pvz., pinigai išmokėti neteisėtai grąžinus žmones į darbą ir t.t. Prokurorai, tur būt, kiekvieną dieną galėtų teismams pateikti regreso ieškinius dėl žalos atlyginimo valstybei.

3. Labai svarbi priemonė korupcijai apmažinti yra tiesiog Konstitucijoje numatyta (67 str.), kuriuo Seimas įpareigotas prižiūrėti Vyriausybės veiklą. Tokia veikla pirmiausia pasireiškia pastovia Vyriausybės kontrole ir dėl įstatymų vykdymo. JAV Prezidento (vykdomosios valdžios svarbiausias pareigūnas) valdžia yra stipri kaip tik dėl to, kad ją Kongresas per savo komitetus ir kitas struktūras dėl įstatymų vykdymo kontroliuoja be pertraukos –kiekvieną valandą, ištisą parą, ištisus metus. Ir ta kontrolė tiesiog sumažina šansus suklysti ir atsidurti nušalinimo nuo pareigų (impyčmento) procedūroje, kuri mažiausiai įdomi pačiam Prezidentui, nekalbant jau apie kokią tai baudžiamąją atsakomybę jam.

Ši kontrolė neturi apsiriboti vien tik Vyriausybės ataskaitomis ar jos vadovo valandiniu pakalbėjimu Seime. Kiekvieną dieną ir valandą kontrolė turi būti įgyvendinama atliekamais tyrimais apie įstatymų vykdymą komitetuose, komisijose,– jei reikia, tai ir Seime – su liudytojų, kurie prisiekia, parodymais. Jei būtina, tai ir ekspertų apklausos turi būti. Paprasčiau kalbant, tai posėdžiai, panašūs į teismų, tik su išvadomis (o ne bausmės skyrimu) apie tiriamus dalykus. Radus įtarimų apie galimai padarytus nusikaltimus, tyrimo duomenys tuoj pat perduodami prokurorams. Tokia tvarka kartu padėtų rasti pačių įstatymų redakcinio ir kitokio pobūdžio netikslumus, todėl tyrimų pagrindu ir įstatymų pakeitimai būtų galimi. Tokia Seimo kontrolė dėl įstatymų vykdymo nėra apribota – ir pinigų panaudojimą galima kontroliuoti, ir sutarčių sudarymą, ir valstybės turto panaudojimą, ir žmogaus teisių padėtį (tarp jų ir teismų procesuose) – žodžiu, bet kurių įstatymų vykdymą, pvz., „Konstitucinio viešumo principo vykdymas Lietuvos teismuose“.

Manau, kad pats laikas įsteigti nepriklausomų tyrėjų institutą tiems atvejams, kada įstatymo pažeidimo faktai yra susiję su aukštais valstybės pareigūnais, prokurorais. Tokie tyrėjai turėtų būti sudaryti konkrečiam atvejui su prokurorų teisėmis pagal Baudžiamojo kodekso proceso reikalavimus. Tokia priemonė ne koks tai kitų pareigūnų pažeminimas, bet realaus gyvenimo pažinimas, nes valdininkai brolybės sėkla tarp savęs yra užsikrėtę šiek tiek giliau, negu įprasta manyti. Žmonės tikriausiai nepamiršo, kaip valdininkai gina valstybinės žemės užgrobimus – girdi, tai naudinga visuomenei. Nepriklausomi tyrėjai su prokurorų teisėmis turėtų padėti pagerinti tvarką valstybėje. Jei neklystu, tai tokį nepriklausomų tyrėjų institutą turi Jungtinė Karalystė, JAV. Manau, kad pasinaudojimas tokiu pavyzdžiu nebus plagiatu ir per diplomatines atstovybes be skubėjimo apie tai galima sužinoti. Tik reikia neužmiršti, jog esant reikalui pasimokyti Jungtinėje Karalystėje, keliauti į ją per Honkongą nebūtina.

4. Manau, jog valdžios įstaigos (Seimas ir Vyriausybė) turėtų dar kartą rimtai apsvarstyti, ar nereikėtų grįžti prie valstybinio turto viešo privatizavimo. Aš net ir nesiremiu statistika, bet valstybės turtas dažnokai yra priemonė korupcijai (tegul ir nedidelei) klestėti pagal turto nuomos, panaudos ir kitas sutartis ar net be jų. Be to, tikrai visuotinai yra žinoma, jog privatus kapitalas geriau turtą prižiūri. Valstybinis kapitalas kartais valdininkų pastangomis tiek būna dirbtinai paliegęs, kad net kainų didėjimo rinkoje sąlygomis sugeba gana ženkliai savo verte sumažėti, nors paklausus bei geros kokybės būna. Todėl jau geriau gauti iš privačių įmonių naudą mokesčiais į biudžetą, negu laikyti ir prižiūrėti valstybės turtą valdininkų rinkoje.

Tose srityse, kur dėl įvairių priežasčių negalima valstybinio turto privatizuoti, žinios apie valstybės turto panaudojimą, akcijų vertę, pačio turto vertę, dividendų dydį, valdiškų įmonių vadovų ir įvairių grandžių darbuotojų atlyginimus, pelno normas ir pan. turi būti viešos ir prieinamos visiems dieną ir naktį, nes vieši pinigai – mokami ar sukaupti negali būti valstybės ar asmenine paslaptimi dėl viešos valdžios prigimties. Viešos valdžios esmė sąlygoja ne tik jos viešumą pačioje įstatymų leidyboje ar ten, kur politikai kalba, bet ir kitose srityse, tarp jų ir žiniose apie finansinę padėtį valstybėje ar bet kurioje įmonėje ar įstaigoje, kur bent dalis valstybės turto yra. Dėl to, bet kuris pilietis turi teisę gauti informaciją apie valstybės finansus, kas viešą valdžią papildo dar ir piliečių kontrolės priemone. Taip pat negalima jokios paslapties skraiste pateisinti valstybės lėšų, kurios yra bendrose įmonėse su privačiu ar kitaip maišytu kapitalu, slėpimą. Privatūs asmenys irgi privalo žinoti, jog bendros įmonės su bent vienu valstybės euru yra viešos. Tas irgi padėtų atsirasti tvarkai ir išvengti korupcijos.

5. Šiai dienai atrodo, kad šioks toks nesusipratimas yra su viešos valdžios principu, kada pilietis, tarp jų ir valdininkas, padaro nusikaltimą ar kitą teisės pažeidimą. Nuomonė vyrauja tokia, jog ikiteisminis ar kitoks tyrimas yra atliekamas ir, girdi, negalima skelbti dėtalių ar dar ko nors. Toks požiūris pagal įstatymus ne visai teisingas. Pirmiausia valdžia yra vieša, darbas joje (išskyrus retas išimtis) irgi viešas, teisė taipogi, o teisės pažeidimas visada yra ir turi būti viešas ir jų slėpti negalima jokia dingstimi. Nekaltumo prezumcija yra tik baudžiamojoje teisėje ir tik joje, o jos esmė ta, jog tik teismas nustato žmogaus kaltę. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis skelbia taip: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Žinia, nuosprendis baudžiamosios atsakomybės nustatymo dokumentas, o ne administracinės, civilinės ar kitokios. Tai reiškia, kad apie patį faktą, žalos dydį, nukentėjusiuosius ir kita, kas nėra susiję su tvirtinimu, jog tas ar anas kaltas, galima šnekėti ir skelbti. Prokurorų ir teismų nustatomi apribojimai skelbti ar neskelbti ikiteisminio tyrimo ar teismo posėdžių duomenis turi būti sureguliuoti remiantis viešumo prioriteto principu ir konkrečiais konstituciniais apribojimais, kurie draudžia viešumą, pvz., Konstitucijos 22 str. 3 dalis, sauganti nukentėjusio žmogaus ar nepilnamečio gyvenimo privatumą ir pan. Kada korupcija ar netvarka valstybėje nori įsibujoti, tai net ir pageidaujama, kad viešai kas nors kalbėtų ir skelbtų duomenis apie netvarką konkrečiais atvejais.

Suprantama, kad viešumo principas aktualus ne tik tada, kada teisės pažeidimai yra padaromi. Masinės informacijos priemonių veikla yra paremta viešumo idėja, kuri padeda išvengti korupcijos ir netvarkos valstybėje, nes spauda (ir kitos masinės informacijos priemonės) pastoviai ir praktiškai be pertraukos rašo, rodo apie įvykius Lietuvoje ir už jos ribų, tarp jų ir apie valdžios veiksmus. Čia apribojimai irgi klasikiniai ir Konstitucijos 25-ajame straipsnyje sureguliuoti: informacijos skelbimas nesuderinamas su nusikalstamais veiksmais, tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija ir apribojimais, susietais su privačiu gyvenimu, žmonių sveikata, garbe bei orumu ir konstitucinės santvarkos gynimu. Įstatymu neapribotos informacijos viešumas yra bet kokios valdžios negerų ketinimų prevencija.

6. Visuotinai žinoma, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1d. bet kuris Lietuvos pilietis turi teisę kreiptis į teismą, kada jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos. Akcentuoju, jog ši žmogaus teisė yra be išimčių ir reiškia, jog žmogaus nėra saistomas su pažeidimo tematika ir su teisės, kurios pagrindu jo pažeista teisė būtų ginama, rūšimi (baudžiamoji, civilinė, admistracinė ar kita). Toliau, – ši konstiucinė nuostata yra universali, kad ji nesaisto žmogaus teisės gynimo tuo, ar Seimas numatęs taisykles jo teisės gynimui ar ne. Jei tokios procedūros Seimas ir nenumatęs, teismas privalo teisę apginti, vadovaudamasis principu „tik šiam atvejui“, t.y., pasinaudoti bet kokia esama ir teismui žinoma procedūra ar ją sugalvoti. Taip pat ši žmogaus teisė reiškia, kad jo teisė gali būti ginama ne vieno žmogaus iniciatyva, bet ir grupės. Tarkim, reikalas atsiranda apginti ežeringoje vietovėje priėjimus prie viešo ežero ar kito vandens telkinio, kuris skirtas bendram naudojimuisi – nes privatus kaimynas, gyvenantis irgi netoli ežero, užtveria tvorą priėjimo prie ežero vietoje su valdininkų palaiminimu ar be jo, kad jo šunelis nebėgtų į ežerą skandintis. Vietos valdžia, visuomeniniai gamtos mylėtojai ar šiaip bet kuri žmonių grupė, tėvų komitetai ir kiti žmonės gali kreiptis į teismą, kad tvora būtų nugriauta tiesiog teismo sprendimu, nes viešo praėjimo į viešą ežerą negalima užtverti.

Ši konstitucinė nuostata tinka ir tokiems atvejams, dėl kurių būtinas ikiteisminis tyrimas padaryti. Žmogus ar jų grupė gali kreiptis į teismą ir dėl kieno nors baudžiamosios atsakomybės. Teismas, patikrinęs skundo argumentus ir radęs, jog pretenzijos pagrįstos, perduoda nustatyta tvarka prokurorams tyrimui. Suprantama, žmonės turi žinoti, jog kreipimąsis į teismą yra ne prevencinė priemonė ir kreipimosi dokumente turi būti pažeidimo faktas, priešingas teisei veiksmas nurodytas ir kokia žala atsirado. Kai kas gali tvirtinti, jog viešą interesą prokurorai gina, Tas teisinga, bet žmogaus ar žmonių grupės ieškinys teismui dėl ko nors, kas vieša yra, tik sustiprina demokratijos supratimą ir prokurorams nemaišo. Žinotina, jog konstitucinė žmogaus teisė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo yra sąlygojama ne tik pačia kreipimosi teise kaip tokia, bet ir piliečio teise valdyti valstybę, t.y.,demokratijos samprata.

7. Statistikai sako pastebėję, jog korupcija yra labiau gyvybinga, kada ji turi laisvų ir lengvai randamų pinigų. Daugeliui žinoma vokelių sistema galimai yra daugiamilijoninis, jei ne milijardinis rezervas korupcinei veiklai. O juk jai pažaboti ir įstatymų, ir žmonių bei lėšų tikrai pakanka. Kriminalinės žavalgybos įstatymas leidžia ir net pageidauja, kad paruošti keli žmonės ar net dešimtys žmonių tiesiog iš darbo biržos, instrukcijų pamokyti ir su minimalia aparatūra telefone bei su agentams skirtais atlyginimais, galėtų trejetą mėnesių padirbėti įmonėje, turinčioje daug vokelių ir byla prokurorui ant stalo. Prokurorui iš principo teliktų kaltinamasis aktas surašyti ir bylą pasiųsti teismui. Tereikėtų tik gal dėl vaizdo pilnumos Civilinio kodekso pagrindu juridiniam asmeniui, praktikuojančiam vokelius, teismo nurodymu supaprastinta tvarka skirti metams ar pusei metų laikinąjį administratorių (iš karto su direktoriaus, valdybos ar stebėtojų tarybos teisėmis), kad sutvarkytų vokelių sistemą tokiu būdu – darbuotojų darbo sutartys būtų papildytos atlyginimų vokeliuose dalimi. Administratorių reikėtų skirti iš tos pačios veiklos konkuruojančios firmos specialistų, kas padidintų iniciatyvą bei operatyvumą trūkumams pašalinti. Tokiu būdu, tos sumos, kurios pakeitus mokėjimą vokeliuose, jau vargiai ar galėtų būti panaudotos korupcijai, nes atitektų žmonėms, Sodrai ir valstybės biudžetui.

Dar vienas būdas apmažinti lėšas galimai korupcijai galėtų būti valandinio atlyginimo minimumo per valandą pagal darbo ir kitas sutartis padidinimas. Lietuvoje žmonės yra jau tiek apmokyti, o ir praktiškai užsieniuose patyrę, kad ūkis Lietuvoje gyvena pagal rinkos dėsningumus. Kas reiškia, jog absoliuti dauguma prekių ir paslaugų yra perkama pagal rinkos kainas, o po gamybos ar kitokio proceso, kuriuo sukuriama pridėtinė vertė – prekės ir paslaugos parduodamos taip pat rinkos kainomis dažnai į ten pat, iš kur buvo nupirktos iki pridėtinės vertės sukūrimo pradžios. Lietuvos ir Europos statistikai teigia žiaurią tiesą – atlyginimai Lietuvos dirbantiesiems mokami 3–5 kartus mažesni, negu Europos rinkos šalyse (išskyrus porą-trejetą šalių), nors rinkos dėsningumai apmokėjimui už darbą irgi tiesiog įpareigoja mokėti dirbantiesiems tiek, kiek rinkos dėsniai Europoje reikalauja. Kadangi Lietuvoje taip nėra, tai verslas ekonomistų terminais susižeria nepamatuotą rinkos dėsningumais pelną, kas kartais ne iš piktos valios, bet sąmoningai tiesiog prašosi panaudoti korupcijai.

Todėl ir dabar tinkamas laikas naujo šaukimo Seimui ir jo suformuotai Vyriausybei padidinti valandinio atlyginimo minimumą iki Europos Sąjungos valstybių vidurkio, atmetus duomenis trijų valstybių, kuriose žemiausias valandinis mėnesinis atlyginimas. Kartu ne pro šalį būtų galima, o gal ir reikėtų, įsakmiai suorganizuoti kursus verslui (išskyrus smulkųjį), kuriuose verslas savo lėšomis būtų pamokomas, kaip žmogus turi gyventi oriai ir kiek tam reikia vidutiniškai lėšų, kad žmogus galėtų iš savo uždirbto vidutinio atlyginimo turėti (nuomoti) būstą su minimaliais šių dienų patogumais, užauginti du-tris vaikus ir padėti jiems įsigyti specialybę. Kaip rašiniai rodo spaudoje, dar neprošal Lietuvos verslo atstovams pasimokyti mandagumo pradmenų, nes emigrantai teigia, jog jo Lietuvos verslininkams trūksta, kada juos palygina su užsienio verslininkais. Tokios valdžios iniciatyvos gali net emigracijos srautą pamažinti. Ir ne tik tai – pamokyti Lietuvos verslininkai galėtų savo asmeniniu pavyzdžiu investuoti savo sugebėjimus į Vakarų rinką, o taip pat pritraukti į Lietuvą ne kokių trečiųjų valstybių, o Vakarų demokratijų darbininkų ir specialistų. Visai tai prisidėtų ir prie pasikeitimo patirtimi, ir prie korupcijos bei netvarkos apmažinimo, nes Vakarų demokratijos žmonės vengia korupcinių įvykių. Pagaliau, net pats verslas galėtų atrodyti oriai, nes jis jau būtų pripažinęs Vakarų demokratijos patyrimą ir darbais, o žodžiais, prisidėjęs prie šalies pažangos.

8.. Teigiama, kad korupcija yra mažesnė tose valstybėse, kuriose mažesnė valdininkų armija. Suprantama, jog bet koks, tegul ir biurokratų, gerąją šio žodžio prasme, mažinimas be geros užduoties sumažinti korupcijos bei netvarkos lygį, turi ir blogųjų savybių – kur dėti atleidžiamus žmones, kurie turi išlaikytinių, kur rasti jiems darbo ir t.t. Tačiau, nėra išeities be padėties. Teko kada tai skaityti, kad Kanadoje buvo sprendžiamas biurokratų klausimas ir teigiama, jog jis pavyko dar Triudo vyresniojo laikais (berods praėjusio amžiaus 8-jame dešimtmetyje). Tai buvo programa dėšimtmečiams – atleidžiami į pensiją išeinantys nusipelnę darbuotojai ir vietoje jų nepriimami nauji; sudaryta programa ir skirtos kasmetinės lėšos mokymams užsiimti verslu, naujos specialybės įsigijimui ir pan. Ir tą nesunku patikrinti Lietuvos sąlygomis. Juolab, Lietuva draugiška Kanadai valstybė ir kai kuriuos pavyzdžius apie valdininkų sumažinimą tikriausiai gautų net nemokamai be gerai apmokamų specialistų iš Lietuvos socialinio aprūpinimo m-jos aplinkos.

Gali būti, kad korupcijos egzistavimui padeda valdininkų funkcijų kartojimas. Štai kad naujos Vyriausybės kanceliarija – kancleris, patarėjai ir t.t. Koks jų ryšys ir kokia konkurencija su ministrais ir ministerijos valdininkais? Juk aiškiau negu aišku, kad kiekvienas ministras savo srityje yra Vyriausybės vadovo patarėjas. Ministras Pirmininkas krašto gynybos užduotis tik su krašto apsaugos ministru aptaria ir sprendžia, kartais, jei reikia, tai tą daro kartu, bet specialaus patarėjo krašto apsaugai Vyriausybės vadovui lyg ir nereikėtų. Teisingumo ministras yra visos Vyriausybės advokatas ir patarėjas teisės klausimais. Taip panašiai su visomis Vyriausybės veiklos rūšimis. Prie Vyriausybės vadovo nereikalinga pasikartojančių tarnybų struktūra, o tik raštinė, kurią dėl skambėjimo ir kanceliarija galima vadinti. Kanceliarijai ar raštinei klausimai tik apie technišką tarpusavio ryšių tarp Ministro Pirmininko, ministrų ir kitų aukščiausių valstybės struktūrų su greituoju paštu, pasiuntiniais ir kitomis techninėmis regalijomis bei valstybės paslaptimi turi būti priskirti. Kanceliarijos darbuotojai turi būti tik raštų tvarkytojai, suprantantys, kam raštą nukreipti; ūkvedys, aprūpinantis įstaigą kanceliarinėmis reikmėmis, besirūpinantis švara ir tvarka su valytojų korpusu, teisininkas, patariantis einamasiais teisės klausimais ir kiti techninio pobūdžio darbuotojai.

Kanceliarijos vedėjas (ar kancleris, jei taip jau jį vadinti) Vyriausybės vadovo vardu ministrams negali nei kalbėti, nei nurodinėti, nes jis ne Vyriausybės narys ar jo kokia tai kita Vyriausybės dalis (Konstitucijos 91 str.). Mano supratimu , pagal Konstituciją Lietuvos Respublikos Prezidento institucija irgi vykdomosios valdžios dalis ir absoliuti dauguma klausimų yra vienos prigimties ir paskirties, kaip ir Vyriausybės, todėl ministrai yra ir Respublikos Prezidento patarėjai. Tik tokiose tarnybose, kurios priklauso išimtinai Respublikos Prezidentui, Prezidentas turi atskirus, su ministrais nesusietus patarėjus. Toks kaip ir konstitucinis požiūris padėtų ne tik geresnei tvarkai valstybėje, bet ir nereikėtų švaistyti lėšų. Ir, kas ne mažiau svarbu, turėtų prisidėti prie korupcijos apmažėjimo, nes konkurencijos, kas ką gali pažadėti padaryti tarp valstybės tarnautojų ir pareigūnų neturi būti. Kad toks ar panašus lenktyniavimas yra, teko susidurti, berods, net vienoje pavaldžioje Sveikatos m-jos įmonėje. Joje direktoriaus patarėjas pavaduoja jį, kada jis dėl įvairių priežasčių nedirba, nors etatiniai pavaduotojai yra numatyti.

9. Tiesiog džiugu, kad universitetinė teisininkų bendruomenė pagaliau viešai paskelbė, jog ji nėra abejinga dėl viešos valdžios padėties Lietuvoje. Tas yra vertinga, nes nebe teisininkų pagalbos (ypač senesnės kartos) turime tokius teisinės minties krislus, kurių ir norėdamas nelabai sugalvosi. Štai kad ir Konstitucinis Teismas (toliau – KT) su žmogaus negalia kreiptis į KT jau virš 20 metų ir tik su teisės klausimu nagrinėjimo sugebėjimais ne bet kokiu, bet kambariniu būdu (rooming mode). Tas įstatymuose pavadinta kaip rašytinis procesas, o praktiškai, tai teismo posėdžiai be šalių ir jų pasisakymų, be jokių kam nors procesinių teisių bei garantijų. Ir tai dar ne viskas – KT nuo pat įsteigimo dienos per metus sugeba išnagrinėti apie 20 bylų ir krūvius teisėjams skaičiuoja pagal bylų paruošimą – tai po dvi, kai kada gal tris bylas per metus. Bet kuriam Lietuvos teismui atidavus nagrinėti tas 20 bylų, kurias KT per metus išspaudžia, korupcijos rodiklis ir netvarka šalyje tikrai nepablogėtų. Galvoju, jog visai pagrįsti veiksmai ir mintys apie tai, kad reikalingas Konstitucijos pakeitimas dėl KT panaikinimo, nes toks dabartinis KT veiklos sureguliavimas ir praktiniai veiksmai nėra darbas valstybės naudai ir žmonių gėrybei. Ir kokios tai kalbos apie teisę žmonėms kreiptis į KT nustatymas padėties nepagelbės, nes tas bus daroma su atranka kam būti tam išrinktajam, kurio pareiškimas KT atsidurs, kas jau savaime konstitucinė nelygybė.

Liūdniausia, jog ne kurie KT bylų nagrinėjimo bruožai perimti kituose teismuose – tai ir minetas kambarinis-rašytinis bylų nagrinėjimo būdas, bylų nagrinėjimas tik teisės aspektu, jau nekalbant apie gyrimąsi, kokie teismai yra nusimanantys. Vienas kolega labai taikliai įvertino padėtį, susijusią su teismais, kurie spaudos duomenimis (nors ir nesinori tikėti) korupcijos požiūriu yra treti nuo viršaus. Jis teigia, kad bylos teismuose nagrinėjamos taip – pirma instancija, kaip gaunasi; antra instancija kambariniu-rašytinio proceso būdu; trečia (kasacinė) instancija nagrinėja tada, kada norisi nagrinėti pačiai kasacinei instancijai (laisvo pasirinkimo ar elgesio būdas) ar tai kambariniu būdu, ar su šalimis. Tai ne visai normalu ir, kas svarbiau, yra priešinga Konstitucijoje nustatytoms žmogaus teisėms ir laisvėms ir numatytai teisingumo vykdymo sampratai ir, matomai, skatina korupcijos apraiškas teismuose.

Suprantama, jog ir daugiau korupcijos bei netvarkos pasireiškimo priežasčių yra. Ir jos nei per vieną dieną, nei per kelis metus nedings. Svarbiausia, kad įstatymai būtų vykdomi ir jų vykdymas būtų kontroliuojamas kiekvieną dieną visais Konstitucijos numatytais būdais ir priemonėmis.

Šarūnas VILČINSKAS yra advokatas

Dėl nuo mūsų nepriklausančių techninių kliūčių dalintis šiuo straipsniu laikinai negalima. Atsiprašome...
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"