TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Apie biurokratiją šiuolaikiniame pasaulyje

2014 12 01 18:30
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Ant šiuolaikinės biurokratijos paprastai yra „kariami visi šunys“. Tiek ant pačių biurokratų, tiek ant biurokratizmo, kuris lydi daugelį organizacijų. Dažnas iš mūsų baisisi valstybės tarnyba ar kitais panašiais darbais vien dėl to, kad įsivaizduoja, jog bus „apkrautas popierių šūsnimis“ ir dėl jų lakstys iš vieno kabineto į kitą. 

Ypač biurokratine našta yra nepatenkinti verslininkai, mokslininkai, žurnalistai ir menininkai, kuriems įvairių dokumentų „biurokratinis pildymas“ tiesiog gali atimti norą kurti ir galiausiai visai sužlugdyti. Tikriausiai, niekas taip puikiai neperteikė viso biurokratijos ir biurokratizmo absurdo kaip rašytojas Franzas Kafka savo žymiajame romane „Procesas“, kai pagrindinis veikėjas, nesuprasdamas už ką yra kaltinamas, galiausiai nusižudo. Tikrai yra žmonių, kurie laiko „Procesą“ pačia įtaigiausia ir geriausia knyga pasaulyje ir žavisi Kafkos sugebėjimais perteikti šiuolaikinio, dažnai absurdiško, gyvenimo esmę, nors pati knyga buvo parašyta lygiai prieš šimtą metų, modernizmo formavimosi laikotarpiu.

Šiuolaikinėje postmodernioje visuomenėje biurokratija ir biurokratas piliečiams irgi tikrai ne visada sukelia teigiamas asociacijas ir emocijas. Dažniausiai šios sąvokos siejamos su vis besiplečiančiomis viešojo sektoriaus institucijomis, ilgalaikėmis procedūromis, lankstumo ir jautrumo trūkumu, įvairiomis taisyklėmis, mechaniniu požiūriu į pilietį, jo problemas, abejotinu lėšų panaudojimu. Biurokratas neigiamame kontekste taip pat tapatinamas su prestižiniu sluoksniu, kuriam nepaisant individualių veiklos rezultatų suteikiama galimybė dirbti iki pensijos, stabiliai kilti karjeros laiptais, atsižvelgiant vien tik į darbo stažą.

Svarbu ir tai, jog bandoma įteigti, kad biurokratija stokoja atsakomybės ir realių veiklos rezultatų. Todėl, pataikaujant viešajai nuomonei, politiniame lauke vis dažniau stengiamasi diskredituoti tradicinę viešojo administravimo biurokratijos koncepciją, apkaltinant ją visomis valdymo problemomis, pradedant ekonominėmis, baigiant socialinėmis. Politikai į biurokratus sufokusuoja viešąjį negatyvų dėmesį, jiems suversdami kaltę dėl abejotinų politinių sprendimų (politikas nekaltas, kad biurokratas jo sprendimo tinkamai neįgyvendino), ar projektas nebuvo laiku paruoštas (dėl biurokratijos formalizmo, siaurų funkcijų), ar net dėl to jog reikia didinti mokesčius (nes biurokratija švaisto mokesčių mokėtojų pinigus, netarnauja tikriesiems piliečių interesams).

Tačiau kritikai neatsižvelgia į tai, jog biurokratijos koncepcija, jos vertybiniai principai susiformavo dar vyraujant modernizmo pasaulėžiūrai, paremtai švietimo epochos vertybėmis, racionalumu, moksliniu mąstymu, progresu, universaliomis žmogiškosiomis vertybėmis, kaip tolerancija, laisvė, žmogiškosios prigimties vienodumas. Ji turėjo tapti atsvara ikimodernistiniam valdymui, pasižyminčiam paveldima galia, autoritetu, favoritizmu, giminaičių paskyrimu į vadovaujančius postus. Todėl buvo manoma, jog tik sukūrus hierarchinį, racionalų, nuasmenintą, centralizuotą, administracine teise paremtą valdymo būdą, filosofo – sociologo Maxo Weberio principais paremtą „geležinį narvą“, bus užtikrinti tikrieji piliečių interesai, demokratinės valdžios principai ir valstybinė tvarka. Vis dėlto, manome, jog idealusis, teorinis biurokratijos modelis praktikoje niekada pilnai nebuvo įgyvendintas. Atsirado reali praraja tarp deklaruojamų vertybių, kitaip tariant tarp to, kaip biurokratija turėtų funkcionuoti, ir tarp , kaip ji veikia iš tikrųjų.

Todėl biurokratija prarado savo vertybinį turinį, tapo per daug instrumentinė ir mechaninė. Formalūs principai išliko, o darbinėje veikloje susiformavo nauji elgsenos modeliai, neturintys nieko bendro su modernizmo pasaulėžiūra. Didžiausiu iššūkiu biurokratijos aktualumo praradimui taip pat tapo perėjimas prie postmodernistinio mąstymo, kuriame apskritai atsisakoma bet kokiu aiškių ribų ir kriterijų. Jeigu modernizmo kultūroje riba tarp valstybinių institucijų ir privataus individų verslo daugeliu aspektų buvo aiški, postmodernioje epochoje nebelieka standartinio organizacijos valdymo, ar vienos valdymo formulės, įvyksta verslo ir valstybinių funkcijų samplaika, hibridizacija, susilieja ribos, skiriančios viešąjį ir privatų kapitalą. Jeigu modernizmo biurokratija rėmėsi karjeros sistemos principais, postmodernizme įsivyrauja hibridizacija, stengiamasi įdiegti verslo sektoriui būdingą kontraktų sistemą, kuomet su valstybės tarnautojų sudaroma sutartis apibrėžtam laikotarpiui.

Paminėtina ir tai, jog dabartinėse viešosiose organizacijose įsivyrauja decentralizacijos, savarankiškumo tendencijos, stengiamasi sukurti mažas ir iš dalies autonomines struktūras, kurios turėtų daugiau laisvės, siekiant padidinti jų efektyvų funkcionavimą ir reagavimą į nuolat besikeičiančias sąlygas. Organizacijos vykdo ir nuolatinius restruktūrizacijos procesus, keičia savo funkcijas, padalinius, mažina darbuotojų skaičių, derina įvairius valdymo būdus.

Postmoderni era - tai globalizacijos, nuolatinių pokyčių laikotarpis, todėl organizacijos, siekdamos išlikti privalo lanksčiai į juos reaguoti. Todėl formuojasi naujas supratimas apie organizacijas, kaip nuolatos besimokančias struktūras. Vis dėlto tradicinis viešasis administravimas labai priklauso nuo teisinės aplinkos, todėl būtina suvokti, kad pagal įstatymus pokyčiai trunka gana ilgai, be to, šiame kontekste ne mažiau svarbiu veiksniu tampa ir politinė valia arba jos trūkumas, todėl postmodernioje epochoje šie veiksniai gali tapti tradicinio viešojo administravimo stagnacijos priežastimis. Postmodernizme taip pat įsivyrauja nepasitikėjimas tradiciniais galios centrais, šiame laikotarpyje būdinga mažesnė kontrolė nei tradiciniame modernizmo centralizuotame „geležiniame narve“, todėl patys darbuotojai kreipiami prižiūrėti patys save. Aiškiai apibrėžtas funkcijas keičia darbuotojų universalumas. Turime pastebėti ir tai, jog tradicinė biurokratija pretendavo į racionaliausio modelio statusą, hiperbolizavimo racionalumą, tačiau šiuolaikinėje epochoje, siekiant spręsti viešąsias problemas, racionalumo nebeužtenka, problemos yra itin kompleksinės ir sudėtingos, tenka derinti daugybę skirtingų interesų, nebeužtenka tiesiogiai, hierarchiškai įsakyti, paliepti, todėl pradedamas vertinti kūrybiškumas, konsensusas, dalyvavimas. Svarbu ir tai, jog nyksta bendri vienijantys tikslai, įsivyrauja prasmių ir tikslų fragmentacija, todėl silpsta motyvacija, kyla konfliktai, dominuoja reliatyvizmas.

Atsižvelgiant į minėtus veiksnius, nederėtų teigti, jog biurokratija yra iš principo netinkamas valdymo modelis, ar visų viešojo valdymo problemų priežastis. Arba biurokratija prarado savo vertybinį, modernizmo pasaulėžiūrai būdingą turinį, arba biurokratijos demonizacijai turėjo įtakos neigiamos postmodernizmo tendencijos, kurios paskatino sudaryti simuliuojamą biurokratijos degradacijos įspūdį, siekiant politinei valdžiai atsisakyti praeities taisyklių, valstybinio saugumo ir stabilumo, pašalinant bet kokias likusias kliūtis netrukdomai pasakoti tik jų interesams naudingą naratyvą.

Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo profesorius,

Adomas Vincas Rakšnys yra MRU Viešojo administravimo magistras

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"