TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas: Apie šaukštą medaus ir du deguto

2013 03 09 7:10
paigetaff.wordpress.com nuotrauka

Jau visas mėnuo, kai kirba šis klausimas, aštriai iškilęs žiūrint LRT televizijos "Stiliaus" vaizdą, skirtą pokalbiui su dailininku Žibuntu Mikšiu. Tada repliką, pavadinimu "Šaukštas medaus ir du deguto", nusiunčiau savo skaitomam dienraščiui, bet vis nesulaukiu jos pasirodant.

Nekantriai laukiau anonsuotos LRT "Stiliaus" laidos, susitikimo su Ž.Mikšiu, mūsų paryžietiškos legendos greta Vytauto Kasiulio ir Antano Mončio. Sklido pasakojimai apie jo kategoriškus teiginius, aštrų charakterį. Kai žmogui 90 metų, to aštrumo nematyti, bet šviesi galva ir blaivus, ironiškas žvilgsnis į pasaulį ir savo vietą jame rodė, kad matome ne šiaip sau senuką, o asmenybę. Už tai ir ačiū, tačiau laidos autoriai sumanė savaip - gal norėjo, kad filmuoti kadrai paliudytų, jog tikrai ne veltui važiavo į Paryžių. Būtų pakakę dailininko darbų ir Paryžiaus vaizdų, bet šito parodyta minimaliai, o Paryžiaus ir visai nebuvo. Užtai prisižiūrėjome, ir itin stambiu planu, kaip laidos herojus Ž.Mikšys, lyg nuimtas nuo kryžiaus ar ištiktas autokatastrofos, sulaužytomis kojomis, velkamas į studiją. Tokiais pat kadrais, primygtinai rodant seno žmogaus jau nebeklausančias kojas, laida ir baigiama. Ką tuo norėta pasakyti? Gal kad ir fiziškai bejėgis žmogus gali išsaugoti sveiką protą ir įdomiai kalbėti, ar kad jis ten, Paryžiuje, yra ne vienas, kai kas juo rūpinasi? Ar tiesiog nežinia už ką dailininkui atkeršyti? Visiška nejautra, neatjauta ir žurnalistinis chuliganizmas? Tik taip pavadinčiau tas kančios scenas.

Nusižengta jei ne žurnalistinei, tai paprasčiausiai žmoniškumo etikai, artimo meilei, o profesiniu požiūriu supainioti žanrai.

P. S. Tai, kad aprašytas pokalbis su Ž.Mikšiu ne atsitiktinumas, o veikiau - norma, priminė neseniai keletą kartų per LRT televiziją rodytas kadras, kaip iš vaikų globos namų į Kauno klinikas atvežta mergytė vedama koridoriumi ir, nusmukus pižamytei, pasirodo jos kūnelis, užpakaliukas. Tai esą yra neabejotinas vaiko išsekimo ir nepriežiūros įrodymas. Operatoriai, be abejo, siekė dar sustiprinti šio fakto įspūdį, sukelti užuojautą ir pasipiktinimą. Ir, žinoma, pasiekė savo. Bet čia yra ir kita medalio pusė. Ar ta mergytė, jeigu tik galėtų matyti ir suvokti savo graudų vaizdelį, pasidžiaugtų juo? Štai ir kyla klausimas, kur yra privatumo ir žmogaus, nesvarbu, mažo ar seno, neliečiamybes ir laisvės ribos? Kas yra ta tvora, tas vidinis cenzorius, kuris galėtų sustabdyti efektų besivaikančių žiniasklaidos atstovų rankas ir mintį?

Dr. VYTAUTAS NARBUTAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"