TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Atviras laiškas Lietuvos vyskupams

2014 07 15 9:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Mintis parašyti šį laišką kilo viename naujienų portale perskaičius birželio 22 dienos publikaciją apie Glitiškių žudynių minėjimą. Per šių žudynių 70-mečio gedulingas iškilmes iš Paberžės (Vilniaus r.) bažnyčios sakyklos kunigas aukštino tarpukario Lenkijos vadą Juzefą Pilsudskį už Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos, o prieš Lietuvą kovojusius „Armijos krajovos“ vyrus vadino „geležiniais didvyriais“. 

Tikriausiai tokiems kunigams ir toliau rūpi išlaikyti bei kurstyti įtampą tarp lietuvių ir lenkų. Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, kaip čia atsitiko, kad Vilniaus arkivyskupijos kunigas garbina Lietuvos okupantą J. Pilsudskį, Armijos krajovos žudikus, ir tai daro tuo metu, kai Ukrainos įvykių fone reikia siekti taikos, darnos ir supratimo? Manau, kad tai nepateisinami dalykai. Juo labiau, kad kunigas nepaminėjo fakto, kad tais laikais šiame krašte jau nebuvo Lenkijos piliečių, nes po Vilniaus sugrįžimo į Lietuvos Respubliką absoliuti dauguma Vilniaus karšto gyventojų priėmė Lietuvos pilietybę ir pakeitė savo tautybę į lietuvių. Prof. Zigmo Zinkevičiaus knygoje „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (Vilnius, 1993, 186 psl.) pateikti duomenys, kad Paberžės valsčiuje, išduodant Lietuvos Respublikos piliečių pasus, net 81 proc. gyventojų užsirašė lietuviais, o Maišiagalos valsčiuje – net 89 proc., tad kodėl kunigas teigė, kad sušaudė lenkus? Be to, sušaudymas karo lauko sąlygomis įvykdytas todėl, kad šie gyventojai kitos valstybės (Lenkijos) pajėgoms – Armijai krajovai – išdavė sužeistus lietuvių policininkus.

Jums turi būti žinomi ir tokie faktai, kad lenkų kunigų fanatizmas karo metais neturėjo ribų. Minėtoje knygoje (211 psl.) rašoma, kaip jie per pamokslus žadėjo „40 dienų atlaidų už kiekvieną nužudytą lietuvį“.

Be to, Armija krajova atsakinga už karo nusikaltimus prieš lietuvius Rytų Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta komisija Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti nurodė, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t. y. kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą (...). Armijos krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius (žr. Armija krajova Lietuvoje. Vilnius-Kaunas. 1995, t. 1, 123–124 psl.).

Iš viso etninėse lietuvių žemėse AK nužudė apie 4000 gyventojų, taip pat žalojo, kankino, apiplėšinėjo.

Neigiama lenkų kunigų nuostata Lietuvos atžvilgiu turi seną istoriją. Pirmasis iš lietuvių tai tikriausiai aprašė kunigas kanauninkas Kazimieras Prapuolenis savo knygoje „Lenkų apaštalai Lietuvoje“. Apie santykius su antilietuviškai nusiteikusiais kunigais liudija ir 2009 metais leidyklos ,,Bonus Animus“ išleisti K. Prapuolenio „Romos užrašai“.

Tolerancija ir pagarba lietuviams ir Lietuvai bei kitų konfesijų tikintiesiems nepasižymi ir aukštieji Lenkijos Bažnyčios dvasiškiai. Prisiminkime, kaip Kaune, per Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos 600 metų jubiliejų, Krokuvos arkivyskupas kard. Stanislawas Dziwiszas teigė, kad Lenkija yra Lietuvos gynėja nuo Rytų, bet nė žodeliu neužsiminė apie vykdytą Lietuvos lenkinimą, Vilniaus krašto polonizavimą. O ką išdarinėjo lenkai su kitų konfesijų tikinčiaisiais? Jums gal bus nežinomas toks faktas, kad 1938 metais per vieną naktį tuometėje Lenkijoje sugriauta 140 stačiatikių cerkvių. O svarbiausia, kad šioje akcijoje šalia policijos, kariškių dalyvavo ir Liublino katalikiškojo universiteto profesoriai ir studentai. Kardinolas S. Dziwiszas nepaminėjo ir to, kad Lenkija taip mylėjo Lietuvą, kad iki Antrojo pasaulinio karo buvo vienintelė valstybė Europoje, nepripažinusi Lietuvos de jure. Kartu S. Dziwiszas nė žodeliu neprisiminė ir nepasmerkė 1919 metais įvykdyto Seinų kunigų seminarijos dėstytojų, studentų ir paties vyskupo Antano Karoso išvarymo iš Seinų pėsčiomis į Lietuvą. O kur dar Armijos krajovos veiklos įvertinimas, vykdant lietuvių ir kitų etninių grupių naikinimą Lietuvoje? Tai ir yra istorija, kurią turime žinoti ir prisiminti, bet kartu turime žiūrėti ir į ateitį.

Pastaruoju metu, gyvenant jau beveik ketvirtį amžiaus vėl Nepriklausomoje Lietuvoje, nesiliauja lenkų kunigų išpuoliai prieš Lietuvą. Kaip reikia jaustis lietuviams, kai Vilniaus bažnyčiose per lenkiškas šv. Mišias meldžiamasi ir giedama, kad „Marija – Lenkijos karalienė“, teigiama, kad pats Dievas yra lenkų tautos globėjas, tik lenkiškumas yra dorybė, o Vilniaus rajonas paskelbtas Jėzaus Kristaus Karaliaus nuosavybe?.. Ar galima toleruoti tokius faktus, kai lenkų kunigai teigia, kad lenkiškai sukalbėta „Zdrowas Maryjo“, atstoja dešimt lietuviškai sukalbėtų „Sveika Marija“?.. Juk lenkų kunigai dar ir dabar skelbia: „Būti geru kataliku gali tik geras lenkas, o geru lenku – geras katalikas“. Gera lenkystė, lenkų kunigų manymu, yra kelionė į Dievo karalystę.

Jums tikriausiai žinoma, kaip Šalčininkų rajono Turgelių klebonas per šv. Mišias koneveikdavo tuos, kurie veda vaikus į lietuviškas mokyklas. Po šių faktų paviešinimo lietuviams teko net tris kartus kreiptis į Vilniaus vyskupystę, kad situacija keistųsi. Po trejų metų klebonas iš Turgelių perkeltas į Maišiagalą tęsti savo ganytojišką (aišku, lenkišką) veiklą. Jūsų Ekscelencijos hierarchai, sutikite, kad tai primena sovietinę istoriją, kai kolūkio pirmininkas pragerdavo ir nugyvendavo vieną kolūkį, o tada jį perkeldavo į kitą. Kaip sako liaudies išmintis, „lydeką perkėlė iš kūdros į balą“. O juk ar galima palyginti Turgelių užkampį su patogia Maišiagalos vieta?

Jums tikriausiai žinomi faktai, kai Vilniaus rajono parapijų kunigai važinėja pas lenkiškai kalbančių parapijiečių šeimas, kurie leidžia vaikus į lietuviškas mokyklas, ir ragina juos Pirmąją Komuniją priimti lenkų kalba? Kas tai: ar vėl Dievas nesupranta lietuviškai ir moka tik lenkiškai? Ir tokie dalykai dabar vyksta Lietuvoje.

Kodėl lenkų tauta, kurioje tokios ryškios ir grėsmingos šovinistinės apraiškos taikių kaimynų atžvilgiu, vadinama giliai tikinčia tauta? Argi jų katalikiškas tikėjimas nėra stipriai it plienas „suvirintas“ su nuo viduramžių plėtojama šovinistine politika: karalių, Bažnyčios hierarchų, generolų, komunistinių ir jau demokratinių vadovų, prezidentų?! Nesvarbu, kokia sistema vairavo Lenkijos valstybę – monarchinė, prezidentinė, diktatūrinė, vasalinė komunistinė ar demokratinė, visais laikais lenkai stengėsi plėsti savo teritoriją grobdami ukrainiečių, čekų ir slovakų, gudų, lietuvių žemes, žudydami tų kraštų gyventojus, ir taip – iki XX a. vidurio. „Lenkiškas katalikiškas“ tikėjimas tapo labai panašus į brolių rusų tikėjimą, kuris irgi ilgoje istorijos tėkmėje tapo „suvirintas“ su carų ir dabartinių diktatorių politika...

Bažnyčiai niekas neprimes kišimosi į valstybės politinius reikalus, jeigu kunigija tikrai vadovausis evangelinėmis tiesomis ir užjaus, gins silpnesnį, skriaudžiamą žmogų. Juk ne lietuviai užgrobė Lenkijos žemes, o Lenkija! Lietuviai Lietuvoje (pirmosios Nepriklausomybės laikotarpiu ir rusų sovietinės okupacijos metais) neengė lenkų, atvirkščiai – leido normaliai ir gausiai plėtotis jų bendrijai, įvairiašakiai jos veiklai: kūrė lenkiškas mokyklas, kitas švietimo įstaigas, netgi, antrosios Nepriklausomybės metais leido įsteigti politinę partiją, ko niekada neturėjo lietuviai Lenkijoje. Šios vedlys, prorusiškas mūsų tėvynės šmeižikas ir melagis, jau daug metų atstovauja Lietuvos Respublikai Europos Parlamente! Lenkai laužo visas sutartis, kaip ir jų broliai rusai. Baisiausia, kad ir Katalikų Bažnyčia tarnauja jų nedoriems tikslams.

Keletą šimtų metų Vilniaus kunigų seminarija (Radvilos įsteigta lietuviams kunigams rengti) buvo Lietuvoje, ypač Vilniuje, grėsmingos polonizacijos židiniu, vyskupas Romualdas Jałbrzykowskis bausdavo kunigus, laikančius pamaldas lietuviškai.

Lietuva, 1990-aisiais atkūrusi savo Nepriklausomybę, nieko nepadarė, kad agresyvus lenkiškas šovinizmas neplistų mūsų Tėvynėje ir būtent pačioje lietuviškiausioje – pietrytinėje – jos dalyje. Todėl ir šiandien mūsų tautos klasiko Justino Marcinkevičiaus žodžiai, kaltinantys Bažnyčią nuolankumu žiauriai neteisybei, yra aktualūs. Ypač!

Bažnyčia turi būti Tiesos, Meilės ir Gailestingumo veidrodis, o ne fariziejiškai biurokratinis mechanizmas, pataikaujantis neteisybės, melo, agresyvaus šovinizmo politikai, nesvarbu, iš kurios pusės ta velnio sėkla plistų – Rytų ar Vakarų.

Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, labai norėčiau, kad užkirstumėte kelią tokiems dalykams, kurie vyksta Vilnijoje, nes iki šiol Jūsų balso nesigirdi. Supraskite mane teisingai: jokiu būdu nesu prieš Vilniaus krašto lenkiškumą, bet esu prieš lenkomaniją ir prievartinį tolesnį lenkinimą.

Tepadeda Jums Dievas Jūsų kilniuose darbuose!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"