Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
LIETUVA

Redakcijos paštas. Būsimi pokyčiai mokykloje – ką jie žada

 
2017 03 22 11:06
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pokyčiai mokykloje turėtų būti vaistas, gydantis mokyklos bėdas, tačiau vaistas visada turi ir pašalinį poveikį.

Šiuo metu mokymas nėra efektyvus: per dvylika mokslo metų mokiniai menkai išmoksta užsienio kalbų, palieka vidurinę mokyklą nepakankamai raštingi, stokoja etiketo žinių, nėra išugdytas turiningo laisvalaikio poreikis, kultūringo bendravimo įgūdžiai. Mokydami mažesnę patirtį turintys mokytojai mokyklose taiko tokius pat mokymo metodus, kaip studentams, kurie turi daugiau savarankiško darbo įgūdžių. Nėra aptariami kontroliniai darbai, neatliekami klaidų taisymai, išdėsčius mokymo medžiagą, užmirštamas grįžtamasis ryšys. Netikrumas dėl ateities, socialinių garantijų, konkurencija tarp mokytojų, solidarumo stoka, selektyvūs reikalavimai nenuteikia kūrybiškam darbui, naujų metodų paieškai.

Tėvų nepagarba mokyklai, nesidomėjimas vaiko elgesiu lemia drausmės problemas, dėl kurių neefektyviai naudojamas pamokos laikas, vengiama užduočių žodžiu, nespėjama, patikrinti, ką vaikas išmoko per pamoką.

Pažymių vidurkio suabsoliutinimas sąlygoja mokinio įsitikinimą,kad jei jo žinios vertinamos mažiau negu 8 balais, neturės lėšų tolesniam lavinimuisi, buvimas bendrojo lavinimo mokykloje formalus, neteikiantis perspektyvų gyvenime. Todėl jie patys save ištremia į mokymo užribį. Jei tokių nemotyvuotų mokytis moksleivių atsiranda daugiau klasės darbingumas menkėja.

Programos riboja vaikų laisvalaikį, fizinį aktyvumą, socialinių įgūdžių ugdymą šeimoje. Vaikai turi sveikatos problemų. Mokykla turėtų derinti savo veiklą su kitomis edukacinėmis įstaigomis, šeima.

Kalbant apie mokyklų reformas viešojoje erdvėje, diskutuojama dėl to, nuo kokio amžiaus vaikai turėtų pradėti mokytis, dėl mokslo metų trukmės, namų darbų.

Reformuojant mokyklą, reikėtų atsižvelgti į mūsų klimato sąlygas, vaiko augimo ir brendimo ypatumus Lietuvos gamtinėmis sąlygomis.

Teigiama, kad mūsų šalies vaikai mokosi mažiau laiko negu kitose šalyse. Tačiau vaikai, lankantys ikimokyklines įstaigas (tokių yra dauguma), mokomi nuo trejų metų tų pačių dalykų, kaip ir pasaulio mažų vaikų mokyklose (play school). Jie mokomi tokio amžiaus vaikui patogiomis sąlygomis.

Ar tikslinga vaikus pradėti mokyti nuo jaunesnio amžiaus mokykloje? Vaikai pradėję mokytis ir nuo septynerių metų turi su civilizacija, urbanizacija susijusių sveikatos sutrikimų: dažna netaisyklinga laikysena, sutrikęs regėjimas, nėra judrūs, turi bėdų per fizinio lavinimo pamokas, būna dirglūs, nervingi dėl problemų namuose. Vaikai jaučia tėvų nerimą dėl galimo darbo praradimo, pajamų stokos ir kitų bėdų.

Mūsų klimato sąlygomis vaikai iki šešerių metų dažnai serga. Todėl netikslinga dar nesustiprėjusį vaiką pradėti mokyti mokykloje, kai iš anksto galima numatyti prastą lankomumą, galimus dažnesnius sveikatos sutrikimus. Todėl paruošiamosios klasės nuo šešerių metų ir pradinis mokymas nuo 7-erių būtų optimalus variantas. Tuo labiau, kad pamokėlės vyksta ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Todėl realiai mokymas prasideda anksti.

Siekiant netraumuoti vaikų psichologiškai ,atsisakyta pažymių pradinėje mokykloje. Vaikai vis tiek yra vertinami „šešėliniais“ pažymiais: saulutėmis, šypsenėlėmis, ašarėlėmis ir pan. Jų apsaugoti nuo suvokimo, kad yra nevienodų gabumų – neįmanoma. Todėl stresą jie vis tiek patiria, tačiau praleidžiamas palankus amžiaus tarpsnis mokymosi įgūdžiams, atsakingumui formuoti. Vaikai ateina į pamokas nepasiruošę, neatlikę užduočių, neatlieka namų darbų, netausoja mokymosi priemonių, užmiršta jas atsinešti. Mokinys be mokymosi priemonių negali normaliai dalyvauti pamokoje, neįsitraukęs į bendrą darbą, išdykauja, trukdo kitiems mokiniams. Tokie įpročiai įsitvirtina ir tampa problema vyresnėse klasėse. Perėjus į dalykinę sistemą, tampa būtina išlyginti pradinės mokyklos mokymosi spragas.

Mokymas be pažymių nemotyvuoja ir mokytojo kokybiškai dirbti. Mokytojas, visų vėjų blaškomas, nesistengia reikalauti kruopščiai dirbti pamokų metu, mokinys nepatiria mokymosi sunkumų, pedagogas išvengia įtampų darbe, nekyla konfliktų su mokinių tėvais, mokyklos vadovais. Taigi – visi laimingi. Tik ar ilgai? Mokiniai pereina į penktą klasę blogai skaitydami, rašydami. Tai atsiliepia kitų dalykų mokymuisi: nesugeba perskaityti uždavinio sąlygos, užduoto teksto,neišmokti užsienio kalbos žodiai trukdo tolesniam mokymuisi. Atsilikimo koregavimas virsta gausiais, bet neišvengiamais namų darbais

Tada įtampos išauga: padidėja mokymosi krūvis, tėvai kaltina naująsias mokytojas, vaikas, prarandantis savivertę, protestuoja nedrausmingu elgesiu. Esant tokiai padėčiai, mokytojai vengia žinias tikrinti, atsakinėjant žodžiu, vaikai praranda galimybę mokytis vienas iš kito, girdėdami atsakinėjimą. Randasi įprotis – dalyvauju pamokoje, tol, kol vykdau užduotį raštu, jei turiu atsinešęs ant ko rašyti. Neturiu ant ko rašyti – ketinu užduotį atlikti namuose.

Mokyklos lankymo pradžia žymi naują gyvenimo etapą. Vaikas turi žinoti, kokie jam dabar bus keliami reikalavimai. Netikslinga uždelsti ugdyti mokymosi, bendravimo, gebėjimo išklausyti kitą net keturis metus. Todėl reikia grąžinti pažymius į pradinę mokyklą, labiau kontroliuoti mokymo efektyvumą, įvesti stropumo pažymį. Kuo vėliau vaikas mokomas elgtis atsakingai, vykdyti reikalavimus, tuo sunkiau vėliau koreguoti blogus įpročius.

Prieš pirmąją komuniją, konfirmaciją, santuoką žmogus mokosi. Vaiko palydėjimas į mokyklą – ne mažiau svarbus gyvenimo etapas. Tačiau tėvai nemokomi suvokti, kokios naujos pareigos atsirado, kaip padėti pedagogui, kokią informaciją turi gauti iš mokyklos, kokie mokymo rezultatai turi būti pasiekti. Todėl sąlygos tėvams pasirengti būti pradinuko ugdytoju turėtų būti sudarytos geresnės.

Ar reikia ilginti mokslo metus? Mokykla neturėtų mokyti nuo abėcėlės iki uogienės virimo. Aprėpti neaprėpiamo –neįmanoma. Todėl reikia derinti ugdymą šeimoje, mokykloje, kitose edukacinėse įstaigose. Kitose šalyse vaikai žinias įgyja bibliotekose, muziejuose, teminiuose parkuose, stovyklose, iš gausaus didaktinių priemonių srauto (žaislai, knygos, internetas ir kt.) Reikėtų neužmiršti skirti laiko kitoms edukacinėms įstaigoms. Negalima mažinti laiko, kurio metu mokinys galėtų įgyti darbinių ir socialinių įgūdžių šeimoje ar dirbdamas atostogų metu.

Vaikams trūksta fizinio aktyvumo – tai atsiliepia dvasinei ir fizinei sveikatai. Šiltasis laikotarpis ,palankus moksleivio fiziniam aktyvumui, Lietuvoje trumpas ir fizinio aktyvumo laiko nereikėtų dar trumpinti. Laiko mokymuisi galima laimėti, gerinant lankomumą. Jei mokslo metai prasidėtų rugpjūčio mėnesį ir baigtųsi gegužės viduryje, laimėtų visi moksleiviai. Rugpjūtis, rugsėjis, spalio pradžia šilti mėnesiai ir moksleiviai mažiau sirgtų, pagerėtų lankomumas. Gegužės mėnesį mokiniai pajunta ryškų pokytį po šaltojo laikotarpio ir nori daugiau pabūti lauke, gamtoje. Mokytojai pastebi, kaip moksleiviai sunkiai susikaupia, būna išsiblaškę mokomi pavasarį. Pratęsti iki liepos mėnesio mokslo metai apsunkintų šeimų atostogų grafikus, vaikų mokymas vasaros mėnesiais, kaip rodo praktika, bus neefektyvus. Vyresniųjų klasių mokiniai nebegalės dirbti vasaros sezoninių darbų, nes darbo vietos jau bus užimtos. Nebeturėsime žemės ūkio dirbančiųjų pamainos, nes šie darbai prasideda pavasarį. Žemės ūkio darbui reikia ruoštis nuo jaunų dienų, ugdytis fizines savybes. Jei jau norima ilginti mokslo metus – neverta to daryti birželio mėnesį. Galima atsisakyti nebent rudens atostogų.

Per projektus ir programas reikėtų remti mokomųjų filmų , televizijos laidų kūrimą, didaktinių žaislų gamybą, dažniau organizuoti centralizuotus žinių patikrinimus internetu.Tai pagerintų mokymo kokybę, mokymo nuoseklumą ir padėtų laiku diagnozuoti aplaidų mokymą, auklėjimo klaidas šeimoje.

Mokymo efektyvumas prarandamas dėl blogos mokinių drausmės, grįžtamojo ryšio (žinių patikrinimo) prasto organizavimo, reikalavimų nenuoseklumo, namų darbų ruošimo epizodiškai, priešokiais – neatliekami ar mokomasi iki vėlumos prieš apklausas raštu, kontrolinius darbus. Išsprendus šias problemas nereikėtų ilginti mokslo metų. Ilgesnį laiką galėtų būti mokomi vaikai, kuriems reikia išlyginamojo mokymo (pedagogiškai apleisti; grąžinti į mokyklą policijos pagalba; ilgokai nerasta, kuo pakeisti išsidarbinusį mokytoją; turintieji specialiųjų poreikių ir negalintys susikaupti, išlaikyti dėmesio 45 minutes).

Ir tėvai, ir mokytojai turėtų aiškinti moksleiviams, kad jų pareiga ne mokytis,o išmokti. Nedrausmingas mokinys tai lyg kvailas parduotuvės pirkėjas, už kurio prekes šeima užsimoka, o jis jų nepasiima.

Virginija Laurinaitienė,

Susirūpinusi močiutė

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"