Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
LIETUVA

Redakcijos paštas. Fobija: kodėl Rokas Žilinskas užsitraukė gėjų aktyvistų nemalonę

 
2017 06 08 10:11
Seksulainių mažumų aktyvistas Romas Zabarauskas  "Facebook" nuotrauka

Prieš kelias dienas mirus LR Seimo nariui ir žurnalistui Rokui Žilinskui žinomi žmonės ėmė reikšti užuojautas ir, kaip įprasta, teigiamais žodžiais prisiminti netikėtai iš gyvenimo pasitraukusį politiką. Daugeliui kilnaus žmogaus pavyzdžiu buvęs parlamentaras savo atžvilgiu visgi susilaukė ir neigiamų reakcijų, iš kurių savo turiniu išsiskyrė bent vienas komentaras, parašytas seksualinių mažumų aktyvisto Romo Zabarausko. 

Perdėtas dėmesys žodžių žaismui socialiniame tinkle atrodytų mažų mažiausiai keistas ar nereikalingas, jei ne itin svarbi politinė šio komentaro potekstė.

A.A. Žilinskas buvo toks žmogus, kurio „balsavimai Seime ir pasisakymai viešumoje, – kaip rašo Zabarauskas, – dažnai buvo paprasčiausiai homofobiški“. Kitaip tariant, R. Žilinskas, atvirai pripažinęs netradicinę orientaciją, savo politine veika buvo „homofobiškas“. Šių konkrečių žodžių ir viso R. Zabarausko komentaro tikslas daugiau nei aiškus – parodyti, jog R. Žilinskas, kaip homoseksualus žmogus, buvo politiškai nesusipratęs, nes neatstovavo svarbiausių grupės, kuriai pats priklausė, interesų ir neprisidėjo prie esminių jos tikslų įgyvendinimo. Čia būtina atkreipti dėmesį mažiausiai į du aspektus.

Pirma, svarbus pats žodžio „homofobas“ vartojimo kontekstas ir tikroji šios sąvokos reikšmė. Neretai vis dar intuityviai manoma, jog „homofobišku“ vadinamas toks žmogus ar toks žmogaus elgesys, kuriuo rodoma panieka ar nepagarba homoseksualui kaip žmogui, taigi įžeidžiamas jo, kaip asmens, orumas. Tokiam „homofobui“, ką byloja sąvokos apibrėžimas, dažnai būdingas išankstinis nusistatymas kitos lytinės orientacijos asmens atžvilgiu, iš ko neretai plaukia ne tik neigiami komentarai, bet ir diskriminaciniai ar net smurtiniai veiksmai. R. Zabarausko įrašas ir jame vartojamo termino „homofobas“ reikšmė dar kartą įrodo, jog šis įsitikinimas yra klaidingas, o toks ar panašus sąvokos apibrėžimas – netinkamas.

Kaip dažnai būna su abstrakčiais teoriniais terminais, kurie pretenduoja užimti medicininės sąvokos vietą, bet tėra pseudo-moksliniai konstruktai, ši sąvoka turi vieną didelį trūkumą – ji gali būti neribotai išplėsta. Nėra nustatyta jokių konkrečių bruožų žmogaus, kurį galima vadinti „homofobu“ – jei iš pradžių tokiais bruožais galėjo būti elementari ir išties jokiomis aplinkybėmis nepateisinama panieka homoseksualiam asmeniui, tai dabar tokiu žmogumi galima vadinti tą, kuris yra neigiamai nusistatęs ne žmogaus, bet politinių jo tikslų atžvilgiu.

Šiuo atveju „homofobiškais“ vadinami ne tie komentarai ar elgesys, kurie skatina neapykantą ar aklą baimę netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms, bet kurie nesutampa su jų politine darbotvarke. Šios politinės darbotvarkės esminis ir fundamentalus tikslas (nors, žinoma, esama ir kitų) yra „šeimos“ sąvokos, po kurios skėčiu galėtų patekti ir minima mažumos grupė, išplėtimas (kuris lemtų revoliucinius pokyčius apibrėžiant santuokos institutą, formuojant vaikų švietimo politiką bei kitose esminėse srityse). Visi kiti tikslai arba susiveda į šį arba iš jo išplaukia. Todėl, jeigu būti gėjumi politiškai yra prasminga tiek, kiek yra kovojama už „šeimos“ sąvokos išplėtimą, o ir pats gėjiškumas yra suprantamas labiau kaip politinė, o ne biologinė ar, siauresne prasme, socialinė sąvoka, logiška yra tai, jog bet koks minėtam politiniam tikslui prieštaraujantis veiksmas bus laikomas „homofobijos“ apraiška. Net jeigu tas veiksmas buvo padarytas homoseksualo. Todėl „homofobu“ ir yra laikomas ne šiaip neapykantą gėjams jaučiantis, bet paprasčiausiai su jų noru tuoktis ar įsivaikinti nesutinkantis žmogus.

Žinoma, nereikia didelių sofistinių sugebėjimų vien patį nepritarimą politiniams tikslams paversti neapykantos apraiška ir forma. Tačiau tokiu atveju bet kokiam politiniam veiksmui – ar juo kažkam pritari, ar bandai priešintis – automatiškai galima primesti pakrikusią psichologinę būklę neva turintį atspindėti žodelį. Tokiu atveju „homofobiška“ tampa viskas, kas bent potencialiai gali kliudyti judant minėto tikslo link. Taip mąstant, ir šis tekstas, nepaisant to, kad jame tėra nagrinėjamos sąvokos, yra nepagrįstos baimės kitokiam sąlygotas minčių kratinys – juk jis gali paskatinti žmones užklausti politinės aktyvistų darbotvarkės prasmę.

Antra, interesų kova yra esminis pačios politikos principas, neatsiejamas ne tik nuo „politiškumo“, bet ir nuo „demokratijos“ (net ir „liberaliosios demokratijos“) sąvokų. Tokios interesų kovos sąlygomis neišvengiamas yra mažų mažiausiai dviejų skirtingus interesus atstovaujančių stovyklų susidarymas ir konfliktas. Ir nieko nėra pavojingesnio tokioje kovoje dalyvaujančioms šalims, kaip galimai į jos vidų iš išorės prasibrovęs priešas. Kitaip tariant, didžiausias priešas ar net sąmokslininkas yra potencialiai tavo stovyklos atstovu galintis būti žmogus, kuris dėl neaiškių priežasčių vis dėlto kovoja „priešininkų“ pusėje. Dėl šios priežasties toks nemėgstamas ir pavojingas R. Žilinskas buvo ir tebėra homoseksualų aktyvistams.

Bent jau politiniame lygmenyje, kuriame, kad ir kaip šiais laikais nemėgstama, tačiau būtina yra „draugo“ ir „priešo“ arba „savo“ ir „svetimo“ perskyra, galima skirti tinkamą ir netinkamą, arba, kaip minėta aukščiau, politiškai susipratusį ir nesusipratusį homoseksualą. Žinoma, susipratęs bus tas, kuris, suvokdamas savo padėtį ir esminį – „šeimos“ sąvokos išplėtimo – tikslą, prisidės prie šios kovos. Nesusipratėlis, kaip jau aišku, bus tokiai kovai prieštaraujantis, o neretai – tiesiog pasyviai ją stebintis pilietis. Iš čia ir kyla nepasitenkinimas R. Žilinsko, kuris politiniame lauke neįprasmino ar bent jau nepakankamai įprasmino savo homoseksualumą, daugelio aktyvistų laikomą esmine savo tapatybės dalimi, asmeniu.

R. Žilinskas save laikė ir visiems pristatė visų pirma žmogumi, tam tikras pažiūras atstovaujančiu politiku.

Siaubinga šiuo atveju yra tai, kokią kitą politinę potekstę turi toks dichotominis skirstymas – tokiu skirstymu iš principo yra iškeliama vienintelė pagrįsta galinti būti homoseksualaus ar bent jau „homofobu“ vengiančio būti žmogaus nuomonė. Toks žmogus privalo pritarti politiniams vienos grupės siekiams, antraip bus laikomas kažkokias nepagrįstas baimes puoselėjančiu individu. Šiuo atveju, prisimenant pirmąją, nupolitintą „homofobo“ sąvoką, keistai atrodo tik tai, jog homoseksualas nepagrįstas baimes gali turėti savo paties atžvilgiu – o tai jau turėtų būti tam tikra paranojos forma. Todėl verta užduoti du klausimus. Pirma, kokia tragiškai šizofreniška sąmone turi būti įtariamas žmogus, kurį sugebama apkaltinti jaučiant neapykantą sau pačiam ir visiems tokiems kaip jis? Antra, ar dabartinių aktyvistų interesų neatitinkantis elgesys bent iš principo gali būti nuoširdaus rūpesčio bendruoju gėriu rezultatas, neturintis nieko bendra su „homofobija“?

R. Žilinskas visa apimančio LGBTQ aktyvizmo laikais kiekvienam homoseksualiam asmeniui kylančią dilemą išsprendė oriu ir patį žmogiškumą išsaugančiu, o ne siaurą jo dalį išryškinančiu būdu: save laikė ir visiems pristatė visų pirma žmogumi, tam tikras pažiūras atstovaujančiu politiku ir tik po to homoseksualios orientacijos asmeniu – tai rodė, jog vien priklausymo mažumos grupei faktas jam nebuvo svarbiausias jo, kaip bendrai žmogaus ir konkrečiai politiko, tapatybę apibrėžiantis veiksnys.

Baigiant norisi palinkėti ramybės velioniui, stiprybės jo šeimai ir supratingumo aktyvistų stovyklai.

Vilius BERNOTAS – VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentas

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"