TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Kas trukdo jaunimui „pamilti“ Nepriklausomybę?

2014 04 28 12:25
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Patriotizmas kaip kilniausia žmogaus savybė apima įvairius žmogaus santykio su tauta aspektus. Iš išorės kylantys pavojai atskleidė mūsų laisvės, Nepriklausomybės trapumą, iškėlė būtinybę perkainoti iki šiol vyravusią patriotinę vaikų ir jaunimo auklėjimo kryptį. 

Prof. Kęstutis Masiulis, iškėlęs labai aktualią jaunimo problemą straipsnyje "Kada Nepriklausomybę pamils ir sovietmečio vaikai" ("Lietuvos žinios", 2014 vasario 13), patriotizmą laiko Tėvynės meile. Patriotizmas daugiareikšmė ir istorinė, nuolat kintanti sąvoka.

Prieš kelis šimtmečius (XVIII a.) patriotizmas laikytas žmogaus dorovine priederme. Asmuo, kritikavęs pasireiškiančias negeroves, socialinę nelygybę, baudžiavą, vergiją buvo laikomas patriotu, t.y. patriotizmas kildintas iš prigimtinio žmogiškumo. Vėliau susikūrus nacionalinėms valstybėms, jos piliečiai pradėjo laikyti save tautos nariais, ginančiais savo religiją, etninę kultūrą, apskritai sau artimą ideologiją. Nuo tada vis labiau imta tikėti, kad ta šalis yra geriausia, kurioje "aš" gimiau. Toks mąstymo būdas suteikė galimybę didžiuotis savo tauta, jos didinga praeitimi, laimėjimais, tikėti ateitimi. Tačiau kartu sukūrė sąlygas konfrontacijai tarp tautų, nes tautas imta ranguoti pagal išsivystymo laipsnį, pažangą, rasę ir kitus kriterijus. Aklas tikėjimas savo tautos išskirtinumu, nepaisant, kokiomis vertybėmis vadovaujamasi, kursto nesantaiką. Kai nekreipiama dėmesio į dorą kaip patriotizmo pagrindą, šis tampa akla propaganda, galinčia pateisinti bet kokius veiksmus - kitų tautų žemių užgrobimą, brutalios prievartos naudojamą, įstatymų ir susitarimų pamynimą.

Toks pseudopatriotizmas skverbiasi į įvairias valstybės ir tarpvalstybines institucijas, kai elitas siekia susikurti kilnumo aureolę ir užmaskuoti savo egoistinius kėslus. Todėl mąstydami apie patriotizmo ir tautos santykį negalime iš jo eliminuoti turinio, doros kaip patriotizmo pagrindo. Drįsčiau teigti, kad mūsų tauta turi tiek patriotų, kiek turi dorų žmonių.

Žmogaus glaudų ryšį su tauta galėtume dar įvardyti ir kaip savo asmeninę ir kolektyvinę atsakomybę už tautos likimą, žmogiškumą, susipratimą, kuris būtų grindžiamas ne maloniu nuolatiniu laukimu iš tautos ar valstybės, o ir savo pareiga bei atsakomybe prisidėjimu prie savo tautos kilnių idealų ir tikslų.

Šiuo metu moderniame pasaulyje patriotizmas peržengia valstybiškumo sienas, skatinama ugdyti ne tik tautietį, bet ir europietį, pasaulietį, atskiros civilizacijos atstovą. Nepakanka, kad asmuo didžiuotųsi savo namais, reikia, kad jis būtų atviras ir tolerantiškas įvairioms kultūroms.

Norint pakelti vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų patriotinį sąmoningumą būtina mūsų švietimui atsisukti veidu į bręstantį žmogų ir kartu su jo bendraisiais sugebėjimais ugdyti pilietiškumą kaip asmens mąstymo, jausmų ir elgesio vienovę. Tam būtina panaudoti tokias istoriškai patikrintus metodus ir priemones, kaip jaunimo organizacijas, judėjimus, mokymo procesą, šeimos ir mokyklos aplinką, dar šiuo metu vadinamą ugdymo kontekstu. Nūdienos Lietuvos ugdymo kontekste išryškėjo dideli iššūkiai, kai šalį gali užvaldyti užsienio brutalios jėgos, neigiančios ligi tol vyravusį tautinį identitetą, draudžiančios žodžio laisvę, vienaip ar kitaip panaikindamos demokratinėje visuomenėje priimtas teises. Patriotizmas vienaip pasireiškia ekonominio pakilimo ir taikos sąlygomis ir visai kitaip, kai iškyla pavojus, kada išryškėja, kas yra kas.

Gerai, kad prof. K.Masiulis jau minėtame straipsnyje remiasi sociologų (Rūtos Gaudiešienės) duomenimis, liudijančiais, kad Lietuvos patriotais save laiko daugiausia jaunimas ir garbaus amžiaus senjorai. Nedalyvavęs šiame tyrime negalėčiau kvestionuoti šių rezultatų, nors jie kelia didelių abejonių. Ištyrus kad ir didelę respondentų grupę, nelogiška daryti išvadą apie visų to amžiaus žmonių požiūrį į patriotizmą. Žmogui būdinga save vertinti teigiamai, nes gera nuomonė apie save išsaugo išorinį prestižą, pakelia savivertę, padeda išvengti vidinės disharmonijos. Todėl Lietuvoje, kaip rodo sociologų tyrimo duomenys, turime daug katalikų ir palyginti labai kuklų praktikuojančių katalikų skaičių. Man keliasdešimt metų dirbus su studentišku jaunimu Lietuvos edukologijos universitete, visada tekdavo susidurti su studentų skirtingais požiūriais ir elgesiu. Nemaža dalis studentų tautiškumą laiko atgyvena, nesuvokia savęs kaip tautiečio, nejaučia atsakomybės ne tik už bendruosius tautos reikalus, bet ir už tiesioginę savo pareigą – vykdyti studijų užduotis.

Pasaulinėje praktikoje mokinių ir studentų patriotizmas žymiu mastu ugdomas per skautų organizacijas ir įvairius judėjimus. Skautų organizacija, grindžiama ištikimybe Dievui, Tėvynei, artimui, padeda vaikui nuo mažumės sudvasinti materialųjį pasaulį, siekti kilnių tikslų, veda jį nuo žinojimo ligi suvokimo kuo būti, ką daryti, vardan ko gyventi. Skautybė – tai pilietiškumo ir tautinio patriotizmo ugdymosi sistema, pagrįsta gilinimosi į lietuvių tautinį paveldą, patraukliomis žaidybinėmis, romantiškomis priemonėmis. Skautybė Nepriklausomojoje Lietuvoje žuvo dar negimusi. Tarpukario laikotarpiu plačiai taikyta skautų organizacijos patirtis ne tik neprigijo, bet tiesiog ištrinta iš atminties. Jeigu jos reikšmės ir nesuvokia plačioji visuomenė, tai negalima leisti, kad toks šališkas, neigiamas požiūris vyrautų rengiant mokytojus. Atrenkant kandidatus į mokytojus visiškai nepaisoma "skautišku gyvenimu" pagrįsto abituriento asmenybės kryptingumo. Būsimųjų mokytojų gretose skautų ir su žiburiu nerasi. Užburtas ratas - mokykloje neveikia skautų organizacija, o mokytojai nemokomi jai vadovauti.

Sunku ugdyti lojalumą tautai, kilnumą, jei būsimasis pilietis nei mokykloje, nei universitete neįsitraukia į kilnią veiklą, tuo tikslu nebendrauja su bendraamžiais ir gyvena siaurų, o neretai ir egoistinių poreikių pasaulyje. Savo pastebėjimus iliustruosiu tokiu pavyzdžiu. Pradedant pedagogikos kurso praktinius užsiėmimus, kol dar studentai neįgijo šio dalyko teorinių žinių ir negali jomis operuoti seminare, pirmajam seminarui skirdavau užduotį apie tai ką kiekvienas atsinešame iš savo Tėviškės, gimtosios mokyklos. Per seminarą siekta atskleisti, kaip studentas dalyvavo visuomeninėje veikloje ir kaip sąmonėje susiklostė ištikimybė Tėviškei ir jo emocinis-vertybinis santykis su gimtąja aplinka, iš kurios jis išvyko studijuoti į Vilnių. Tai tema - mano kelionė iš vaikystės į platųjį pasaulį. Šią temą anglų kalba būtų galima įvardyti kaip klausimą, "iš kur tu ateini?" (where are you from?). Kai kurių Lietuvos edukologijos universiteto specialybių, ypač istorijos, iš dalies katalikų tikybos, ekonomikos studentai aktyviai dalyvavo mokyklos renginiuose, šventėse, projektuose, domėjosi partizanų kova, rinko medžiagą mokyklos istorijai. Šie studentai turiningai, su meile pristatė savo tėviškę, mokyklą apibūdino kaip terpę, kurioje patyrė socialinį teisingumą, išgyveno daug džiaugsmingų situacijų, pamilo tėviškės grožį su jos brangiais žmonėmis, prisiminė įžymių žmonių, kurių vardu pavadinta mokykla, jų nuopelnus kalbai, žemei, bendruomenei, Tėvynei. Tačiau nemažai daliai studentų mokykla nebuvo šviesos ir gerumo erdvė, džiaugsmo namais, į užduotį reflektuoti savo mokyklinę patirtį jie žiūrėjo pro pirštus. Jie mokydamiesi siekė tik formalių žinių, būtinų stojant į aukštąją mokyklą. Per dvylika mokslo metų jie įsisavino daug dalykų, bet negalėjo "išeiti" patriotizmo mokyklos. Joje neįsitraukė į visavertį bendruomenišką gyvenimą, patys nerodė iniciatyvos, o iš pedagogų nesulaukė geranoriško padrąsinimo, savitarpio draugystės, palaikymo. Jie nepamilo savo mokyklos, iš aukšto žvelgė į Tėviškę, neieškojo ir neatrado joje ateities planus stimuliuojančių jėgų. Ji nebuvo dvasinio tobulėjimo šaltinis. Mokykla neugdė prisirišimo prie savo krašto. Daugelis priežasčių glūdi formalioje mokymo sistemoje, kai visa dėmesys sutelkiamas į dalyką.

Mokykloje vyraujant dalykiniam mokymui, mokytojas savo dėmesį koncentruoja į tuos rezultatus, kuriuos galima išmatuoti ir kurie nulemia jo prestižą, t.y. į žinias ir įgūdžius. Kai mokymo kokybė vertinama testais, o mokykloje nėra organizacinio centro, kuris sistemingai vadovautų mokinių patriotiniam auklėjimui, sunku išugdyti patriotišką asmenybę. Pati mokykla turi veikti kaip patriotinės bendruomenės modelis – patys mokytojai savo bendravimu su mokiniais, pozicija, požiūriu į įvairius gyvenimo reiškinius turi skatinti mokinius įsitraukti į įvairią patriotizmo jausmus žadinančią veiklą, akcijas, judėjimus. Mokyklos veiklos pajungimą patriotinio auklėjimo link stabdo ne tik nepakankamas mokytojo pasirengimas, bet ir nepalanki visuomeninė aplinka – nepaliaujamu srautu kasdien iš televizijos ekranų sklindantis nagatyvas, kritiškas Nepriklausomybės vertinimas. Kaip gali mokinys pamilti Nepriklausomybę, jei jo šeimoje lojalumas tautai ir iniciatyvumas yra niekinamas, o iš kompiuterio ir komercinių televizijos kanalų neretai girdi lietuvio orumą žeminančių žinių, ir dar mokykla "pasineria" į žinių pasaulį bei atsitveria siena nuo politinio ir tautinio gyvenimo? Neigiamai patriotizmo ugdymą veikia ir kitos nepalankios išorės sąlygos – žemas mokinio šeimos pragyvenimo lygis, žeidžiantis žmogaus orumą, menki ryšiai su bendruomene, valdžios ir visuomenės abejingumas. Nesant šių sąlygų formuojasi tautinė savinieka, menkavertiškumo jausmas. Asmuo jaučiasi nepripažintas, negerbiamas, nereikalingas, dažnai vaikomas biurokratų. Tokioje visuomenėje, kai kiekvienas verčiasi kaip gali, gyvena sau, ne tarp žmonių, o vienas šalia kito, susvetimėję, sunku ugdyti patriotizmą, meilę tautai.

Patriotinio auklėjimo pagrindas – mokytojo asmenybė, jo gyvenimo būdas ir asmeninis pavyzdys. Tačiau nemaža dalis mokytojų, o ir aukštųjų mokyklų dėstytojų, rengiančių mokytojus, ignoruoja patriotinį auklėjimą, jie vadovaujasi neutralumo principu. Dedama mažai pastangų išugdyti studentų, būsimųjų mokytojų kompetenciją, kuri įgalintų pakelti dvasinio patriotiškumo lygį, atsitveriama neutralumo siena. Savo profesinio darbo susiejimas su tautiškumo ir valstybingumo idealais laikomas asmeniniu dalyku. Mokytojai, kurie dėstė istoriją sovietmečiu, niekaip neįsivaizduoja, kaip dabar jie gali patriotiškai ir tautiškai auklėti mokinius. Tačiau nesvarbu, kokį dalyką mokytojas bemokytų, jis per savo dalyką, bendraudamas su mokiniu įvairiomis organizavimo formomis, turi daug galimybių veikti mokinius dvasiškai. Patriotinis sąmoningumas kaip pasaulėžiūra yra kompleksinė sąvoka, apimanti visuomenėje vykstančių procesų vertinimą ir refleksiją, sąvokas ir žinias apie patriotinius idealus, tradicijas, simbolius, orientaciją į visuomenės puoselėjamas vertybes, emocijas ir patriotinius jausmus bei patriotinius idealus atitinkančią veiklą.

Todėl patriotizmą, kaip ir kitus auklėjimo tikslus, galima pasiekti tik keičiant mokinio raidos išorės ir vidaus sąlygas, sukuriant tam tikrą sistemą, kurioje be žinių diegimo dominuotų mokinio asmenybės ugdymo, jo sugebėjimų savarankiškai priimti sprendimus, veikti, atsakyti už savo veiksmus strategiją. Patriotizmo ir pilietiškumo idėjos turi atrasti sau vietos pamokoje ir popamokinėje veikloje, atsispindėti mokyklos tradicijose, įvairiuose renginiuose. Reikalingi sistemingi pokalbiai su mokiniais: kas mane daro lietuviu – kalba, kultūra, tikėjimas, dora, etniškumas, istorinė atmintis. Kiekviena iš šių auklėjimo krypčių gali būti plėtojama pamokoje ir popamokinėje veikloje, viena kitą papildyti.

Patriotinis auklėjimas turi rengti jaunimą ne izoliuotam, o bendruomeniškam gyvenimui, kuris būtų grindžiamas tokiomis pamatinėmis vertybėmis kaip meile Tėvynei, stipri, draugiška šeima, sveikas gyvenimo būdas, profesionalumas. Atskirumas, perdėtas individualumas, tautinės jungties stoka neleidžia jaunimui prisirišti prie savo tautos šaknų, tautos istorinės praeities, pajusti bendruomeniškumą.

Svarbu įsisąmoninti, kad patriotu ne gimstama, o tampama, nes prigimtyje glūdi tik užuomazgos. Lanksti vaiko prigimtis tik sudaro galimybę keistis, veikiant vidiniams ir išorės veiksniams. Todėl meilė Tėvynei negali susiformuoti jokiais kitais būdais kaip ugdymu, sugebančiu koreguoti, nukreipti įgimtas užuomazgas ir keisti aplinką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"