Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Redakcijos paštas. Kokia bus mūsų kultūros ateitis

 
2017 04 11 9:59
Kompozitorių sąjungos pastatas Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Man kelia didelį nerimą Lietuvoje susiklosčiusi situacija. Man svarbu kokia kryptimi judėsime mūsų šalyje ir kokia bus mūsų kultūros ateitis – ar pilnai orientuota į masinį vartotoją ar visgi bus atsižvelgta į tautos kūrybines galias, t.y. į profesionalų meną.

Jei kalbėtume vien apie muziką ir muzikantus, o tai man kur kas artimesnė tema, mes turime – ir jau seniai – pasaulinio lygio solistus, kvartetus, trio, kamerinius, simfoninius orkestrus, Operos ir baleto teatrą, gebantį užmegzti partnerystės ryšius ir statyti bendrus spektaklius su garsiausiais pasaulio operos teatrais, Niujorko teatru „Metropolitan Opera“, pavyzdžiui. Juk būtent aukštosios kultūros dėka esame žinomi ir vertinami visame pasaulyje.

Mes su pavydu dairomės į kaimyninę Lenkiją, kurioje viena po kitos įvairiausiuose, net mažiausiuose miesteliuose, dygsta aukščiausio lygio simfoninės muzikos ir nedidelės, kamerinės koncertų salės, pasižyminčios nuostabia šiuolaikiška akustika. Kaip mums toli iki tokio lygio...

Lieka vienintelė institucija, kuri dar gali kartą metuose inicijuoti naujų kūrinių atsiradimą – už gėdingą atlygį ir tik savo organizuojamiems festivaliams

Keliami mokesčiai – net trigubai! – už kūrybinę veiklą, kuria, jei kalbėtume vien apie finansinę pusę, jau nebeįmanoma užsiimti. Visa valdžia – taryboms (kažkur girdėtas lozungas, tiesa?..), o tiksliau, Kultūros ir meno tarybai, remiančiai išskirtinai vienos krypties kūrybą, kurią apibūdinant dažnai kyla noras pridėti kabutes. Kultūros ministerija šiame procese nedalyvauja. Reiškia – ir neatsako.

Ypač Lietuvai nusipelniusiems ir jos vardą pasaulyje garsinantiems, garbaus amžiaus meno žmonėms skiriama I-ojo laipsnio valstybės pensija (kaip iškilmingai skamba !), tesiekianti 232 EUR...

Sugalvotas naujas – paramos gavėjo statusas menininkams, realiai nieko nereiškiantis, užtat atveriantis kelią galimiems įvairaus tipo susitarimams.

Kažkaip neteko girdėti, kad būtų numatoma keisti šią abejotiną valstybės kultūros ir žmonių, kuriančių kultūrą, rėmimo politiką. Nei vienas muzikinis kolektyvas Lietuvoje – simfoninis, kamerinis orkestrai, kameriniai ansambliai negali užsakyti kūrinio kompozitoriui, o juk tai yra normali praktika civilizuotame pasaulyje. Tiesa, yra „Vilniaus festivalis“, kuris užsako kompozitoriams stambaus žanro kūrinius (operas, baletus, simfoninius ir kamerinius kūrinius) ir moka už tai beveik europinio lygio honorarą, bet ir šio festivalio galimybės nuolat mažėja.

Lieka vienintelė institucija, kuri dar gali kartą metuose inicijuoti naujų kūrinių atsiradimą – už gėdingą atlygį ir tik savo organizuojamiems festivaliams. Tai Kompozitorių sąjunga – organizacija, įsteigta dar Tarybų Sąjungoje 1939 metais kaip menininkų kolektyvizacijos priemonė, kurios struktūra išliko iki mūsų dienų, nors Europoje tokio tipo organizacijos egzistuoja tik buvusiose socialistinėse valstybėse. Bet ir jai kasmet Taryba skiria vis mažiau ir mažiau finansų originaliai kūrybai.

„Raganų medžioklė su varovais“ tapo mūsų mylimiausiu žaidimu, kuris gal ir atitraukia nuo kitų rimtų problemų, padeda jų nepastebėti, bet niekaip nepadeda jų spręsti.

Ši problema, t.y. profesionalios meninės kūrybos skatinimas ir ją kuriančių žmonių rėmimas, yra ypatingai aktuali ir neatidėliotina. Tačiau, neteko girdėti apie jokius planus, kurie galėtų bent iš tolo priminti kultūros prioritetą valstybėje. Šiandien pradeda aiškėti, apie kokią kultūrą buvo kalbama – prioritetas skiriamas rajonų kultūros namų kultūrai, regionams, t. y. viskam, kas anais laikas buvo vadinama saviveikla. Labai gerai, kai žmonės po darbo užsiima gražia humaniška veikla: dainuoja, šoka, vaidina. Žinoma, tai reikia skatinti. Bet tai neturi nieko bendro su aukštąja profesionaliąja kultūra. Juk būtent aukštoji kultūra pakelia žmonių ir pačios valstybės kultūros lygį ir prestižą, yra mūsų viena iš pagrindinių eksporto objektu. Bet apie ją net neužsimenama.

Šiandien galvojama visiškai apie kitą. „Raganų medžioklė su varovais“ tapo mūsų mylimiausiu žaidimu, kuris gal ir atitraukia nuo kitų rimtų problemų, padeda jų nepastebėti, bet niekaip nepadeda jų spręsti.

Kiekvieną dieną mus atakuoja žinios apie galimai nusikalstamą vieno ar kito Seimo nario, kolektyvo vadovo ar šiaip kokio žmogaus veiką. Tai galimai neskaidriai išnuomota mašina, tai galimai seksualinis priekabiavimas. Tai tėvas dovanoja savo būstą sūnui – ar tame nėra slaptos korupcijos požymių? O jei kažkur vyksta renovacija ar organizuojamas koks nors išskirtinis įvykis, specialistais tampa visi – visi žino ir aptarinėja kiekvieną detalę, visur mėginama įžvelgti galimos korupcijos, interesų painiojimo ar kitos nusikalstomos veikos, jau tapusios mūsų kasdienio gyvenimo norma, požymių.

Visa tai vyksta valstybėje, kurioje taip iškilmingai buvo deklaruotas kultūros prioritetas. Pirmą kartą...

Visa tauta aptarinėja, azartas auga. Į „medžioklę“ įsitraukia „varovai“, įtampa didėja. Kai tauta jau yra atitinkamai paruošta žiniasklaidos, viskas pereina į aukštesnį, net aukščiausią lygmenį. Susidaro įspūdis, kad svarbiausia mūsų šalyje – apkaltinti ir nubausti. Ir kuo greičiau! Gal po to ir išaiškės, kad be pagrindo, bet tai jau bus vėliau...

Visa tai vyksta valstybėje, kurioje taip iškilmingai buvo deklaruotas kultūros prioritetas. Pirmą kartą...

Užtat kaip aktyviai ir atkakliai ieškoma teisinio pagrindo neteisėtam puolimui ar susidorojimui pagrįsti! Pasitelkiamas ištisas arsenalas įvairių, seniai žinomų priemonių, kad šis tikslas būtų pasiektas. Sudaromos įvairios komisijos, kurių išvados negali būti juridiškai pateisintos, skubiai kuriami vienam žmogui skirti įstatymai ar pataisos (mes turime patirtį šioje srityje). Visi dirba. O kiti įdėmiai žiūri televizijos laidas, demonstruojančias žemiausio lygio diskusijų kultūrą, skaito naujienų portalus ir anonimiškai rašo baisiomis gramatikos klaidomis išmargintas“nuomones“ – ir visi trokšta kraujo!

Niekam nerūpi teisėsaugos nuomonė ir sprendimai, jei tai prieštarauja atskirų žmonių nuomonei. Prasideda raginimai dar ir dar kartą juos peržiūrėti – o gal, pagaliau, sutaps ?

Ir tai kartojasi nuolat. Keičiasi tik galimai nusikaltę šio „šešėlių teatro“ personažai.

O gal mes taip suprantame demokratiją ?

Iš kur atsirado tas terminas „galimai“? Juo remiantis, galima bet ką apkaltinti bet kuo. Galima, pavyzdžiui, įtarti kokį nors ypač aktyvų Kultūros komiteto narį galimai supainiojus asmeninius ir valstybinius interesus. Ką reiškia „galimai“? Nieko! Nebent tik tiek, kad tuo pretekstu jau galima pradėti veikti.

Kaip aktyviai ir atkakliai ieškoma teisinio pagrindo neteisėtam puolimui ar susidorojimui pagrįsti ! Pasitelkiamas ištisas arsenalas įvairių, seniai žinomų priemonių, kad šis tikslas būtų pasiektas. Kodėl ? Koks tikslas?

Apie kokią nekaltumo prezumpciją galima kalbėti teisinėje valstybėje ar valstybėje, kuri siekia ja tapti? Ar gali ramiai jaustis galimai nieko nepadaręs pilietis?

Jei kalbėtume apie moralę, tai ar moralu viešai kaltinti galimai neskaidria ar galimai nusikalstama veika, kai tam nėra jokio teisinio pagrindo (kas dažnai net pripažįstama !), bet vyksta nepaprastai intensyvios tokio pagrindo paieškos?

Apie kokią nekaltumo prezumpciją galima kalbėti teisinėje valstybėje ar valstybėje, kuri siekia ja tapti? Ar gali ramiai jaustis galimai nieko nepadaręs pilietis?

Noriu atkreipti dėmesį į atmosferą, kurioje gyvena mūsų valstybės piliečiai. Visa tai vyksta nuolat kurstomos neapykantos kaimyninėms šalims, su kuriomis mus seniai sieja glaudus ir vaisingi kūrybiniai ryšiai. Tuo tarpu nelabai pastebimas tikras pavojus, jau pasiekęs artimos Švedijos. Kaip visa tai atsiliepia žmonių moralinei ir psichologinei būklei, gyvenimui, kokį agresyvumą iššaukia!

Kreipiuosi į tuos žmones, kuriuos išrinkome – leiskite ir padėkite profesionalams dirbti savo darbą, kurį jie išmano nepalyginamai geriau nei kitų profesijų atstovai. Susiklosčiusioje situacijoje visiškai neįmanomas menininkų ir vadovaujančių žmonių kūrybinis dialogas, be kurio niekada nebus pažangos. Demonstruokime dialogo kultūrą, nesivadovaukime vien savo ambicijomis, gerbkime kuriančius žmones. Nustokime būti teisėjai ir kaltintojai – tam yra kiti žmonės teisinėje valstybėje. Mes – menininkai ir meno žmonės esame ne tam ! Nustokime savo atkaklumu ir ambicija kurstyti agresyvumą ir neapykantą – šias savybes žmonės greitai įsisavina ir patys tampa agresyviais, pilnais neapykantos. Viskam. Ir tai jau baisu. Imami vykdyti nusikaltimai, kurie yra nesuvokiami sveiku protu. Ir jų daugėja. Savižudybių skaičius didėja. Demografijos rodikliai krenta. Emigracija auga. Tai – jau rezultatas. Ir labai pavojingas.

Labai tikiu, kad žmonės, kuriuos išrinkome, nepraras mūsų pasitikėjimo. Šiandien gi – atvirkščiai, mes turime stengtis neprarasti valdžios pasitikėjimo. Jeigu praradom, tai jau yra rimtas pretekstas greitai pačiam nueiti i šalį, antraip būsi nustumtas. Visa tai man primena ankstesnius laikus, kuriuos dar gerai atsimenu. Deja, daug praeitos epochos ženklų šiandien turi tendenciją kartotis.

Ar amžinos vertybės, kurios visada buvo meninės kūrybos ir gyvenimo pagrindu, jau nebeaktualios? Ar nusikaltėliai, kurie išpaišo svetimus namus ir pastatus dar ilgai bus nebaudžiami ir vadinami grafičių menininkais? O kiti nusikaltėliai, kurie įsilaužia į kompiuterius, bus švelniai vadinami „programišiais“? Ar įmanomas nors vienas spektaklis be nenormatyvios leksikos, kuri jau seniai tapo visiškai normalia? Galėčiau tęsti ir tęsti šį sąrašą.

Kam dar, jei ne menininkams ir žmonėms, kuriantiems kultūros politiką mūsų šalyje, dera kreipti ypatingą dėmesį į šiuos ir kitus požymius, kurie jau ne galimai, o neabejotinai turi ir turės didelį poveikį mūsų žmonėms, jų gyvenimui, jų kultūrai.

Kam dar, jei ne menininkams ir žmonėms, kuriantiems kultūros politiką mūsų šalyje, dera kreipti ypatingą dėmesį į šiuos ir kitus požymius, kurie jau ne galimai, o neabejotinai turi ir turės didelį poveikį mūsų žmonėms, jų gyvenimui, jų kultūrai.

O tai reiškia – mūsų šaliai. Lietuvai.

Dėkoju Jums.

Pagarbiai,

Anatolijus Šenderovas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas,

Europos kompozitoriaus premijos laureatas

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"