TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Kokia kariuomenė reikalinga Lietuvai?

2014 10 23 6:00
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

„Norint neleisti priešui pulti, reikia parodyti jam galimus nuostolius.“ Sun Tzu.

2008 metų rudenį priimtas politinis sprendimas Lietuvos kariuomenę formuoti tik iš profesionalų nebuvo vienas geriausių. Ir dabar partijų atstovai nesutaria, kokia kariuomenė tinkamesnė: šauktinių ar profesionalių karių. Tenka apgailestauti, kad politikai, neturėdami profesionalių žinių apie karybos meną, bando viską spręsti be kariškių, net priimdami sprendimus dėl ginkluotės pirkimo.

Didžioji strategija, priklausanti aukščiausiam valstybės valdymo aparatui, neturi vadovauti karo meno principams. Jos pagrindiniai teiginiai dažnai prieštarauja principams, kurie yra karinės strategijos aksioma. Politikai turi įvertinti valstybės padėtį geografiniu ir geopolitiniu kontekstu, bendradarbiauti su kitokių politinių pažiūrų kaimynėmis valstybėmis bei kitomis šalimis ir spręsti konfliktines situacijas diplomatiniu būdu, rasdami taikų sprendimą. Gyventojų saugumui ir konstitucinei santvarkai užtikrinti politinė vadovybė pagal esamas ekonomines galimybes privalo išlaikyti nustatyto dydžio ginkluotąsias pajėgas, kurios turi būti parengtos tuojau pat vykdyti valstybės gynimo funkcijas.

Revoliucinis procesas, įvykęs beveik prieš 25 metus, sugrąžino Lietuvą į laisvų valstybių būrį, kartu į valdžią atėjo žmonės, kurie tik mokėsi valdyti valstybę. O patriotiškai nusiteikusių ir Lietuvos kariuomenę siekiančių atkurti aukšto rango karininkų, tarnavusių sovietų armijoje ir susibūrusių į Lietuvos atsargos karininkų sąjungą, dar 1989 metais buvo per tūkstantį. Turėjome galimybę plėtoti ir karo mokslą, nes tarp pageidaujančiųjų buvo per 30 aukštų karininkų, turinčių mokslinius vardus ir laipsnius, bet Krašto apsaugos ministerijos Imuniteto tarnyba nieko nepaaiškindama daugumą jų atstūmė.

Praėjus beveik ketvirčiui amžiaus ir atsiradus naujoms grėsmėms, partijos „atsibudo“ - pradėjo mąstyti apie valstybės saugumą. Tačiau atitrūkstama nuo realaus suvokimo, kas ir ką daro, bandoma išspręsti klausimą, kuris karo mene visiškai aiškus, nes turi matematiškai tikslų apibūdinimą. Nors karo menas nuolat tobulėja, yra užfiksuoti kai kurie išminties perlai, ir jie nekinta. Daugiau kaip prieš 2500 metų žymus kinų karvedys Sun Tzu parašė nepakartojamos vertės knygą „Karo menas“ apie taktiką ir strategiją. Joje - daugiau kaip 200 įžvalgų ir išminties perlų. Tai - kiekvieno karininko, valstybės vadovo, naujos kartos lyderio parankinė knyga. Karo menas per šimtmečius tobulėjo. Daug kas galėtų išvardyti karvedžius, gerokai prisidėjusius prie karybos tobulinimo: Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris, Čingischanas, Napoleonas ir kiti, bet ar sugebėtų pasakyti, ką nauja šie karvedžiai pateikė karybos srityje. Mažai kas galėtų įvardyti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų žymius karvedžius bei jų indėlį į karo meną. Tad akivaizdu, kad kiekvienas specialistas turi veikti atitinkamai pagal savo išsilavinimą, mokslo sritį ir sukauptų žinių bagažą. Tačiau nenukrypkime nuo pagrindinės minties - kokia kariuomenė reikalinga Lietuvai?

Per šimtmečius, kol gaminami ginklai ir vyksta karai, ginkluotė, taktika ir strategija tobulėjo, valstybės turėjo išminties, kad taikos laikotarpiu sugebėtų apginti savo teritoriją. Būtina išlaikyti ribotą kiekį kariuomenės - ji turi sudaryti 1 proc. visų valstybėje gyvenančių vyrų populiacijos. Bet, atsižvelgiant į valstybės geografinį regioną, kai galima agresorė yra kaimynė, rekomenduotina kariuomenės pajėgas didinti 0,25 procento. Jos turi būti apginkluotos naujausia šiuolaikine ginkluote, technika, amunicija ir parengtos koviniams veiksmams, kad stotų ginti valstybę tuojau pat (ne vėliau kaip per 2 valandas po agresoriaus užpuolimo). Ar mes turime tokią kariuomenę? Dabartinis kariuomenės vadas į šį klausimą tikriausiai atsakytų neigiamai. Todėl, manyčiau, netikslinga priskirti savanoriškos tarnybos karius ir šaulius prie kariuomenės pajėgų, nes jų parengtis ir ginkluotė neatitinka šiuolaikinių reikalavimų.

Lietuvos kariuomenės vadas (kaip perskaičiau "Lietuvos žiniose", Nr. 189, 2014 09 30) dar yra neapsisprendęs ir teigia, jog „ateityje, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti einama prie dalinio arba visiško šauktinių grąžinimo į kariuomenę“. Dabartinė geopolitinė padėtis nepaliko laiko apsispręsti, tai turėjo būti padaryta dabar, o reikėjo - vakar ar dar anksčiau. Kas gali tiksliai pasakyti, kokios kariuomenės ir kokios ginkluotės reikia Lietuvai, kad būtų užtikrintas visų valstybės piliečių saugus gyvenimas? Atsakymas vienas - kariuomenės vadas. O atsakymas turėtų būti pateiktas pagal visus karo meno kanonus, atsižvelgiant į tai, kokia yra galimo agresoriaus kariuomenės struktūra. Kadangi Rusijos kariuomenės struktūra mišri (šauktiniai ir tarnaujantieji pagal sutartis), neišradinėkime dviračio - mums irgi reikėtų taip elgtis ir turėti panašią struktūrą.

Dar vienas svarbus klausimas - karių (šauktinių) parengties trukmė. Ji taip pat neturi būti trumpesnė nei galimo agresoriaus. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į krašto apsaugos ministro Juozo Oleko žodžius: „Turime pakankamai kariuomenėje norinčių tarnauti žmonių. Būtų neteisinga nesuteikti jiems tokios galimybės ir kviesti tarnauti kitus per prievartą.“ Priminsiu Konstitucijos 139 str. nuostatą: „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.“ Todėl kiekvienas pilietis turi mokėti ginti valstybę ginklu, jeigu ji užpuolama ginklu. O kokių turime „norinčiųjų tarnauti“? Tai tie, kurie neturėdami darbo, jo netekę ar nenorintys dirbti dėl per menko išsilavinimo randa išsigelbėjimą kariuomenėje. Mums reikia išsilavinusių ir fiziškai gerai parengtų piliečių, kad jie galėtų valdyti moderniausią karinę techniką ir ginkluotę. Norėčiau paklausti ministro, kiek profesinėje tarnyboje dabar tarnauja eilinių ir seržantų, turinčių aukštąjį išsilavinimą? Rytiniai kaimynai būtinąją karinę tarnybą atlieka jau civilinių aukštųjų mokyklų karinėse katedrose, kur anksčiau buvo rengiami tik atsargos karininkai.

Lietuvos piliečiai šimtmečiais atkakliai gynė savo laisvę ir nepriklausomybę. Žodžio „pilietis“ Lietuvių kalbos žodyne apibūdinama kilmė - iš žodžio „pilis“. Kiekviena pilis Lietuvoje buvo ginama visų jos gyventojų, tad nepamirškime šių žodžių prasmės. Dabar mums suteiktas trečias šansas išlikti kaip nepriklausomai valstybei, nes dar sykį pasikartojus okupacijai pavadinimas „Lietuva“ gali būti ištrintas. Stiprinkime savo ginkluotąsias pajėgas, aprūpinkime jas naujausia šiuolaikine ginkluote ir technika, sustiprinkime kovinį parengimą, gerai išstudijuokime galimo užpuoliko kovinės ginkluotės ir technikos savybes, taktiką bei strategiją pratybose, raskime silpniausias galimo užpuoliko vietas, būkime vieningi ir suvienykime Baltijos valstybių pajėgas, kad neištiktų nepataisomų dalykų.

2014 metų kovo 29 dieną partijos pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo kasmet nuosekliai didinti krašto apsaugai skiriamas lėšas, kad 2020 metais jos pasiektų 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Noriu priminti, jog partijos analogiškus įsipareigojimus prisiėmė ir prieš Lietuvai stojant į NATO. Jeigu jie būtų buvę vykdomi, krašto apsauga nuo įsipareigojimų dienos būtų gavusi per 11 mlrd. litų. Pasižadėjimas, kad 2020 metais lėšos krašto apsaugai pasieks 2 proc. BVP, yra nepriimtinas ir visiškai neatitinka esamos geopolitinės situacijos. Lėšos jau kitąmet turi siekti 2 proc. BVP, nes būtina didinti kariuomenę, parengti rezervą, apginkluoti, išmokyti naudotis ginklais, pasiekti aukšto lygio kovinę parengtį, o tam reikia labai daug laiko.

Priminsiu garsaus Suomijos karvedžio, maršalo ir prezidento Carlo Gustafo Emilio Mannerheimo žodžius: „Noriu pasakyti būsimoms kartoms, kad nesantaika savose gretose smogia stipriau negu užpuoliko kalavijas, o vidiniai nesutarimai plačiai atveria duris išoriniam priešui."

Pagarbiai,

buvęs Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pirmasis pavaduotojas,

nepriklausomas karo meno ekspertas, daktaras, dimisijos pulkininkas

Algimantas Vaitkaitis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"