TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Konstitucinis valstybinės kalbos slėpinys – privalomas

2014 12 29 6:00
Marijos Sajekaitės nuotrauka

Spaudoje ir kitose masinės informacijos priemonėse (taip rašoma Konstitucijos 44 straipsnyje), kaip ir valstybės įstaigose, vis dar netyla diskusijos dėl to, ar Lietuvoje nėra pažeidžiamos tautinių mažumų, ypač lenkų, teisės, susijusios su vardų pavardžių ir vietovardžių rašymu. 

Šis rašinys yra tik mano asmeninė nuomonė, kartais paremta įstatymais. Nė vienas rašinio teiginys negali būti aiškinamas kaip kitaip galvojančių požiūrių ignoravimas ar siekis ką nors įžeisti.

Pritariu tiems, kurie teigia, jog tautinių mažumų teisės turi atitikti tas teises, kurias turi lietuvių tautybės žmonės kitose valstybėse. Ir čia, pvz., Lietuvos lenkų teisių su Lenkijos lietuvių teisių analogija galima ir pageidautina. Iš principo tam pritariu, tačiau su sąlyga, kad tautinių mažumų teisės ir pareigos turi atitikti Lietuvos Konstituciją ir tarptautinę teisę. Teigiama, kad tautinių mažumų padėtis Lietuvoje tarptautinę atitinka ir dabar.

Jei teisingai suprantu, daugiau problemų atsiranda kalbant apie tautinių mažumų padėtį dėl planų, pagal kuriuos norima lenkų tautinei mažumai leisti rašyti lenkų kalbos abėcėle savo pavardes, vardus, kaimų bei miestelių ir gatvių (toliau – vardų) pavadinimus. Štai šis pasiūlymas, tam tikros dalies Lietuvos žmonių nuomone, kertasi su Lietuvos Konstitucijos 14 straipsniu, nustatančiu, kad „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“.

Tai galima suprasti. Jie ir jiems pritariantys teisės aiškintojai Konstituciją pagrįstai supranta kaip viršenybę turinčių taisyklių, kurias privaloma vykdyti, rinkinį. Todėl logiška, kad tokie siūlymai prieštarauja Konstitucijai. Juo labiau, kad Konstitucinis Teismas dėl to irgi yra pasisakęs. Tačiau ne visada galima bet kurį reiškinį, tarp jų ir Konstitucija reglamentuojamą, paaiškinti ir suprasti vien tik sausa, privaloma taisykle. Tam, kad geriau tokią taisyklę suprastume, padeda Konstitucijos slėpiniai. Taigi, kas tie Konstitucijos slėpiniai? Matyt, bet kuris žmogus žodį „slėpinys“ ir be žodyno pagalbos aiškintų kaip reiškinį, daiktą, kuris yra tikras ir jį galima pažinti bet kuriais pažinimo metodais ir būdais, bet jis iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nematomas.

Konstitucijos slėpiniai šia tematika leidžia suprasti, kad kalba yra reiškinys, priklausantis tik lietuvių tautai (tautą suprantu, kaip profesorius Mykolas Romeris, aiškinęs, kad lietuvių tauta - tai visi Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės). Lietuvos pilietis gali gyventi nemokėdamas lietuvių kalbos, bet lietuvių tauta be lietuvių kalbos neegzistuoja. Bent jau kol kas. Išnyksta kalba, po to - tauta, nors gali būti ir priešingai. Lietuvių kalba yra tik lietuvių tautos nuosavybė, kaip prancūzų kalba - prancūzų tautos, rusų kalba - rusų tautos ir t. t. Ši nuosavybė, kaip dera savininkui, pasireiškia visa savininko teisių palete – tauta ir jos piliečiai kalbą naudoja ir ją valdo.

Tauta taip pat nėra ribojama, kokiais būdais ir kur lietuvių kalba turi būti išreiškiama – raštu, žodžiu, mokyklose, įstaigose, masinės informacijos priemonėse ir pan. Kalbos nuosavybė taip pat reiškia, kad kas nors kitas, net ir Seimas ar Vyriausybė, neturi didesnės valdžios kalbai negu tauta.Todėl nė viena įstaiga negali įsakinėti kam, ką ir kada daryti su kalba. Tautos viršenybė kalbai yra nedaloma ir jokios patikėjimo teisės ar įgalinimų perdavimo dėl kalbos be tautos valios negali būti. Tai labai aiškiai nurodyta Konstitucijos 3 straipsnyje, kuriuo draudžiama savintis tautos suverenias galias. Todėl bandymai kokius nors klausimus ar siūlymus patikėti, pvz., Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, yra priešingi konstituciniam kalbos slėpiniui, kol nėra sutvarkyta kitaip.

Ši tautos neribota valdžia kalbai įpareigoja visus Lietuvos piliečius mokėti lietuvių kalbą visose gyvenimo srityse, susijusiose tik su valstybės valdžia ir visais jos pasireiškimo būdais bei priemonėmis ir numatytose Lietuvos Konstitucijoje. Tai eina nuo tam tikrų piliečio pareigų pvz., ginti šalį, dirbti valdžios įstaigose. Reikia nurodyti, kad visose demokratinėse šalyse tokie ar panašūs reikalavimai savo piliečiams, priklausantiems tautinėms mažumoms, yra numatyti. Tokiu pavyzdžiu gali būti Lietuvos ir Lenkijos 1994-ųjų balandžio 26 dienos sutarties 16 straipsnio 2 dalis, kuria akcentuojamas lietuvių ir lenkų tautinių mažumų lojalumas valstybėms, kuriose jos gyvena. Todėl atsitikimus Vilniaus rajone, kada kai kurie asmenys gatvių pavadinimų lenteles lietuvių kalba paslepia namo viduje, galima būtų aiškinti, kaip apsaugą nuo vandalų, kad jų nenuplėštų. Panašiai pasakytina ir apie vėliavų nekabinimą per Lietuvos valstybines šventes. Tiesa, gali būti ir taip, kad tokių veiksmų potekstė yra priešinga minėtos sutarties 16 straipsnio idėjai.

Tautos absoliutas savo kalbai reiškia ir tai, kad frazėje „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“ slypi požymis, jog konstitucinė teisė lietuvių kalbos sampratą nustato su šios kalbos abėcėle, raidžių rašymo bendrybėmis, atskirybėmis ir ypatybėmis, būdingomis lietuvių kalbai ir egzistavusiomis tą dieną, kai lietuvių tauta taip nusprendė referendumu. Tai įpareigoja visus elgtis taip, kaip tautos referendumu reglamentuota Konstitucijoje – susilaikyti nuo visokių reikalavimų, įsakmių pasiūlymų, programos punktų partijų politinėje veikloje dėl galimų sprendimų, priešingų Konstitucijai. Ir gana nekorektiška, kai tokie pasiūlymai sklinda iš aukštų vietos ar užsienio politikų, kol tauta nepakeitė Konstitucijos.

Žmonės spaudoje ir kitose masinės informacijos priemonėse jau ne kartą pastebėjo, kad, ėmus asmens dokumentuose rašyti lenkų tautybės Lietuvos piliečių vardus jų gimtąja kalba, lygybės principas tarp tautinių mažumų Lietuvoje bus pažeistas. Kitų tautybių žmonės bus nuskriausti, nes jie teisiškai bus įvertinti tarsi antros rūšies tautinių mažumų atstovai. Tokių akivaizdžių argumentų net nėra kuo paneigti. Tautinių mažumų negalima skirstyti į geresnes ar blogesnes pagal tai, kokias jos turi abėcėles (lotynišku, graikišku šriftu, kirilica ir t. t.) arba pagal giminystę su lietuvių tauta. Juolab, patirtis rodo, kad tokia nelygybė gali būti nepasitenkinimo priežastis. Tai susiję su kitu, konstituciniu saugumo užtikrinimo slėpiniu, nes įvykiai Ukrainoje kažkuria prasme rodo, kad kirilica kartais būna ir šarvuota.

Todėl Lietuvoje reikia džiaugtis, kad lenkų ir rusų tautybių politikai ne be eilinių piliečių pagalbos susivienijo į vieną politinį bloką ir sėkmingai bendradarbiauja. Ne kiekvienoje valstybėje rasi tokį puikų pavyzdį, kai lenkai ir rusai kartu dirba Tėvynės labui. Todėl net teoriškai tokiame junginyje negražiai atrodytų siūlymas leisti lenkų kilmės piliečiams rašyti savo vardus lenkų kalba, o rusams savąja kalba – ne.

Konstitucinis slėpinys, susijęs su lietuvių kalba kaip valstybine, turi vieną aspektą, bendrą visiems atvejams, kai kalbama apie mažumas, ar tai būtų nepilnamečiai, ar kokia kita silpnesnė visuomenės grupė. Jis yra toks – įstatymas gali suteikti tautinėms mažumoms įvairių lengvatų, bet ne privilegijų. Kartu tai nereiškia, jog lengvatos galėtų būti priešingos Konstitucijai ar pripažintiems teisės principams. Dėl to, tautinių mažumų atstovai, būdami savo tautybės šalies patriotai, ne visada Lietuvoje galėtų ir turėtų skelbti mintis ir žinias, ir, juo labiau, viešai žavėtis kokiomis nors galimybėmis sunaikinti lenkus, lietuvius ar kitas tautas arba agituoti už civilizacijų, kuriose kokia nors viena labai protinga tauta turėtų vadovauti kitoms ir kad kitos tautos privalėtų būti naujos civilizacijos interesų tarnai, suklestėjimą. Ir ne tik dėl to, kad už panašius veiksmus baudė Niunbergo bei kiti procesai. Tiesiog, XXI amžius skaičiuoja kitokio elgesio parametrus.

Puikiai žinau, jog vienu atsakymu kartais negalima išspręsti net vienos nesudėtingos problemos. Ir tada, kai jos neišsprendi, savaime kyla klausimas – kame slypi priežastys. Tad kodėl lenkų tautybės mažumos kalbos klausimas kai kam liko lyg ir neišspręstas daugiau kaip 20 metų, nors atsakymas yra ne tik Konstitucijoje, tarptautinėse sutartyse, bet ir minėtoje Lietuvos ir Lenkijos sutartyje. Jos 14 straipsnio 7 dalyje sutarta ir pasirašyta – vartoti savo vardus ir pavardes abiejose valstybėse pagal mažumos skambesį, o detalios pavardžių rašymo normos bus nustatytos specialioje sutartyje.

Bandau atsakyti, jog Lietuvos ir kitų šalių, kūrusių komunizmą (tarp jų ir Lenkijoje) sąlygomis, valstybės valdymo problemų ir sunkumų negalima paaiškinti vien nesuprastais Konstitucijos slėpiniais. Kodėl taip yra, atsakymą iš dalies galima rasti rusų autoriaus Igorio Buničiaus knygoje „Partijos auksas“. Joje aprašomas ne tik bolševikų partijos aukso spindesys, bet ir teroristų, vadovaujamų Vladimiro Lenino ir jo įpėdinių, dvasinis skurdas, pasireiškęs per dešimčių milijonų žmonių mirtis ir nelaimes. Nemažiau svarbi šios knygos idėja apie tai, kad terorizmo apraiškos neišnyko savaime, ir jos kartais lydi žmones, jiems to lyg ir nepastebint. Pagrindinė terorizmo pasireiškimo esmė ir yra tai, kad visomis įmanomomis priemonėmis tvirtinama, jog tai, kas yra balta, esą „juoda“. Ir, jei tai susiję su valdžia, tai galima ir jos prievarta. Trumpiau kalbant, tokį terorizmo apraiškų pasireiškimą galima pavadinti ir minties metastaze.

Ne išimtis esu ir aš, šių eilučių autorius, kuris nuo pat gimimo irgi buvo mokytas teroristų klasikos kaip didžiausio mokslo pagrindo, ir to apmokymo pėdsakai yra išlikę. Tačiau, tai nereiškia, jog aš atėjęs į kaimyno kiemą galiu reikalauti, kad jis atiduotų savo automobilį man arba juo naudotųsi taip, kaip aš paliepsiu.

Pripažįstant tai, daugeliui žmonių pagrįstai keista, kad patys politikai siūlo ir atkakliai dirba priešingai, nei reikalauja įstatymas. Ir dar labiau keista girdėti (žinoma, jei spauda teisingai informavo), kad kai kurie užsienio pareigūnai mieliau lanko autonomininkų vietas Lietuvoje, negu susitinka su Lietuvos pareigūnais. Arba reiškia nuomonę, kad, pvz., karinio konflikto atveju Lenkija negintų Lietuvos. Čia koks nors aštrialiežuvis gali net pasišaipyti iš kaimynų karinės sėkmės praeityje. O iš tiesų, toks ar panašus elgesys ir samprotavimai savo kilme nelabai panašūs į norą bendradarbiauti pagal teisę.

Taigi, supratus demokratinės valstybės prigimtį, pagal kurią įstatymo (Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių) viršenybė yra vienas kertinių požymių, jokie siūlymai dėl valstybinės lietuvių kalbos, kol galioja Konstitucija, neturėtų būti net svarstomi. Žinoma, jei nebus siūlymo pakeisti Konstituciją. 1994-ųjų balandžio 26 dienos sutartis labai toliaregiškai numatė tautinių mažumų vardus ir pavardes rašyti pagal skambesį, nes tokiu atveju išvengiama įžeidinėjimo ir kitų nesusipratimų, jei ne lenkas, nemokėdamas jo kalbos, skaitytų jo vardą. Nemalonu, kada žmogaus vardas ir pavardė yra skaitoma viešai, iškreipiant tai, kas parašyta.

Todėl viena iš išeičių ir yra pasiūlymas, kad ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiai, pareiškę norą, savo paso specialiame lape galėtų prašyti įrašyti jų vardą ir pavardę gimtąja kalba.

O ir išvis Konstitucijos bei jos slėpinių ignoravimas – ne itin retas reiškinys ne tik dėl valstybinės lietuvių kalbos, bet ir kitose srityse. Antai, net pačioje Konstitucijoje užkoduotas žmonių nelygybės faktas, susijęs su Konstitucinio Teismo sprendimo pasekmėmis, problemos su žmogaus teisių gynimu teismuose ir t. t. Tai irgi reikalinga aptarti bei diskutuoti konstitucinių slėpinių požiūriu. Bet tai jau kitų rašinių tematika.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"