Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Redakcijos paštas. Nuo ko pradedame?

 
2016 11 15 16:40
Erlendo Bartulio (LŽ) nuotrauka

Nors po pasibaigusių mūsų Seimo rinkimų naujoji vyriausybė tebesiformuoja – jos programa dar ūkuose, regime tik bendrąsias nuostatas bei diskusijas apie būsimą (arba ne) alkoholio bei vaistų prekybos valstybinį monopolį – abu laimėjusios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiai Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis jau žino ir skelbia: dvi ministerijas – Žemės ūkio ir Aplinkos, iškelsime į Kauną, o Vilniuje sutalpinsime į vieną (naują, didelį?) pastatą. 

Nebe pirmas kartas – vos patekę į valdžios viršūnes, architektūrą, urbanistiką, net regioninį planavimą, visi, pasirodo, moka, visi išmano, nuo to ir pradeda.

Pirmiausiai – iškelti iš Vilniaus į Kauną dvi ministerijas. Kodėl dvi, o ne vieną arba tris, keturias? Kodėl būtent Aplinkos? Kodėl tarkime ne Susisiekimo, o Žemės ūkio? Konservatoriai, laimėję rinkimus 2008 m., šią ministeriją taip pat buvo susiruošę įkurdinti Kaune – motyvų, prasmės, išskyrus, kad Kaunas yra Lietuvos centre, ir jame yra Žemės ūkio akademija, tiesą pasakius taip ir nesupratome, tačiau, laimei, tuometinei Vyriausybei geriau įsigilinus į reikalo esmę, šio persikraustymo buvo atsisakyta.

Ko norima pasiekti dabar? Sužavėti tam tikrą dalį rinkėjų? Paremti gyventojų skaičiumi nukraujavusį Kauną, jam suteikti sostinės blizgesio užuominų? Vargu, ar tuo bus kas nors apčiuopiamo šiam miestui pasiekta. Tuo tarpu Vyriausybė, jos ministrai ir kiti aukštas pareigas užimantys tarnautojai yra viena komanda, ji privalo darniai dirbti, ir jos nariams tenka, o kartais visiškai būtina, kaip sakoma, fiziškai matytis ne vien tik Vyriausybės posėdžiuose – visa tai, apie ką komunikuojama internetu, telefonais ar kitomis panašiomis priemonėmis, yra girdima ir matoma visų, kam tai yra smalsu ir įdomu.

Ar privalumas, kad dvi ministerijos bus būtent šiuo požiūriu toliau? Apie persikėlimo kaštus, iškilsiančias tarnautojų ir jų šeimų problemas (R. Karbauskis jau spėjo ir atsainų požiūrį parodyti), kaip ir po to seksiančią komandiruočių Kaunas-Vilnius begalybę, nekalbu. Jei manoma, kad Kaune bus smagiai įsikurta pelningai pardavus vilniškius ministerijų pastatus, nevertėtų turėti didelių iliuzijų: Valstybės turto fonde atsiradę, jie nebus ūmai realizuoti, o parduoti – nebūtinai labai pelningai, ir persikėlimas užguls valstybės biudžetą dešimtimis milijonų eurų. Šie pinigai nebus naudojami svarbesniems, skubesniems reikalams.

Dar ne viskas: Lietuvos sostinė yra rytiniame mūsų valstybės pakraštyje, sudėtingoje etninėje aplinkoje, pastarojo praėjusio šimtmečio Vilniaus istorija permaininga, ir abiejų artimiausių kaimynių radikalių nacionalistų sluoksnių, o tokių esama, pretenzijos (skirtingos nei pačių valstybių politika) žinomos. Tokiomis sąlygomis bet koks valstybės kompetencijų kraustymasis iš Vilniaus ir jo vaidmens Lietuvai silpninimas, būtų neprotingas veiksmas. Viešai būtų duodamas neteisingas ženklas. Nedarykime to.

Kalbant apie Kauną: nors miestas pastaraisiais metais jau atsigauna, valstybė, jos valdžia, nuoširdžiai pageidaudama spartesnio miesto vystymosi, turėtų dėti aiškias pastangas, kad būtent jame aktyviau, galbūt net nei Vilniuje, kurtųsi verslas, mokslas, menai. Tam reikėtų gerinti Kauno pasiekiamumą, puoselėti infrastruktūrą ir paslaugas. Tai neturėtų būti palikta savieigai, nedarniai, improvizuotai paskirų žinybų veiklai; privalo būti rimtai planuojama, investuojamos lėšos – gal būt ir tos, kurias prarytų ministerijų kraustymas. Sulauktume tikrų teigiamų ilgalaikių rezultatų.

Ypač sunkai suvokiamas yra noras suburti visas Vyriausybės institucijas Vilniuje po vienu stogu – į vieną didelį kolūkį (į Kauną dvi ministerijos nebevažiuos?). Dabar, būdamos skirtinguose, ganėtinai išvaizdžiuose pastatuose ir beveik visos kompaktiškai išsidėsčiusios miesto istorinėje dalyje, jos gerai reprezentuoja Lietuvos valstybę ir jos valdymą.

Reprezentavimas – nors anaiptol ne pagrindinė, bet taip pat svarbi šių įstaigų paskirtis. Štai vien Gedimino prospekte ar greta jo glaudžiasi Lietuvos parlamento bei Vyriausybės rūmai, penkeri šešių ministerijų pastatai, Aukščiausiasis teismas, Lietuvos banko būstinė. Ar verta keldinti įstaigas, daugeliu atvejų iš vertingų istorinių pastatų, ardyti susiklosčiusią valstybės sostinės struktūrą? Ar pakaks pajėgų ją sėkmingai perkurti? Jokiose tradicijas turinčiose ir jas puoselėjančiose Europos sostinėse taip apskritai nesielgiama, nes įspūdingi ir seniai užgyventi šalies valdymą atstovaujantys pastatai kuria ir brandžios valstybės įvaizdį.

Ar pamąsto naujieji lyderiai bent apie tai, kiek milijonų per pastaruosius du dešimtmečius buvo sudėta į šių visų pastatų renovavimus, rekonstravimus, dailinimą ir įrenginėjimą?

Gal būt naujai išrinktai valdžiai pavyks kiek sumažinti valstybės tarnautojų skaičių. Tada bus galima pagalvoti ir apie architektūrą – kurių ministerijų pastatų ar paskirų jų korpusų įmanoma bei tikslinga atsisakyti ir parduoti, kurias galbūt ir sujungti po vienu stogu. Statyti joms naujus bildingus? Vargu. Nebent jau prisižadėta valstybės biudžeto pinigais paremti žymiųjų nekilnojamojo turto vystytojų verslą ir pelnus: Kaune – griaunant neįvykusį „Respublikos“ viešbutį, o Vilniuje – iš miestiečių pavogtą „Žalgirio“ stadioną? Tikriausiai taip nėra.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"