TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Pagarba žmogaus orumui privaloma ir valdžiai

2014 12 26 13:30
Wikimedia Commons nuotrauka

Šis rašinys nepretenduoja į kažkokį išimtinį žinojimą apie žmogų ir jo prigimtį. Savo požiūrį bandau pagrįsti įstatymais ir gyvenimo faktais, kurie susiję su kalbama tematika. 

Kartu nurodau, kad kai kurios mintys apie valdžios veiksmus (Seimo priimtus įstatymus bei teismų bei prokurorų elgesį) negali būti aiškinami kaip siekis daryti įtaką valdžiai ar agitacija jos nepagarbai. Įstatymai viešai paskelbti, teismų taip pat vieši sprendimai įsiteisėję, bet pagarba valdžios įstaigoms kiekvienu konkrečiu atveju turi būti užsitarnauta – vien vardas, tegul ir aukščiausias, nereiškia, kad jam pagarba privaloma, neatsižvelgus į konkrečius darbus.

Primenu, jog žmogaus orumas yra visa tai, ką jis pats apie save galvoja. Todėl visi kiti asmenys jokia priemone ar būdu negali viešai skelbti apie žmogų kokių nors nebūtų ar išgalvotų faktų. Net ir nuomonė apie žmogų ne visada viešai skelbtina. Kitaip sakant, žmogaus orumas turi absoliutų bruožą – draudimą visiems, visur ir viską skelbti apie žmogų, jei jis to nenori. Toks draudimas apima ir nepagrįstus viešus įtarinėjimus apie žmogaus elgesį ar galimybę elgtis. Ši pareiga praktiškai be išimčių ir privaloma valstybei. Tai reiškia, jog ir valstybė negali priimti jokio įstatymo, kuris tiesiogiai ar per užuominas žemintų žmogaus orumą. Valstybė taip pat privalo užtikrinti, kad jos valdžios įstaigos gerbtų žmogų ir jo orumą, kada įstatymai vykdomi. Ne veltui 2007 metų Europos Sąjungos Lisabonos sutarties 1a straipsnis prasideda teiginiu apie pagarbą žmogaus orumui, o žmogaus teisės ir laisvės minimos po pagarbos žmogaus orumui akcento. Taip ir kituose tarptautiniuose dokumentuose apie žmogaus teises ir laisves.

Siūlau kartu su žmonių likimais patiems pabandyti įvertinti, ar valdžia savo įstatymais ir jų vykdymu gerbia žmogaus orumą.

2000-ųjų sausio pabaigoje vienas iš tuometinių Vilniaus miesto teismų paskelbė sprendimą, kuriuo priteisė iš atsakovo Lietuvos piliečio apie 1,6 milijono litų, kurie susidarė dėl negrąžintos laiku banko (sprendimo paskelbimo metu jau žlugusio) paskolos naujam banko teisių perėmėjui. Pilietis nuo pat ginčo pradžios šiame ir kituose teismuose aiškino kantriai ir ilgai (gal ir ne visada nuosekliai), kad negavo pinigų pagal paskolą ir kad paskolos pinigai nė sekundei nebuvo atsidūrę jo banko sąskaitoje, grynais taip pat nebuvo išmokėti. Šie jo negauti pinigai be jo žinios ir jo vardu užrašytos paskolos pagrindu banko inciatyva buvo užskaityti kaip kitų asmenų paskolų bankui grąžinimas. Sprendimo paskelbimo dieną pilietis, kaip ir kiti proceso dalyviai, į teismo posėdį neatvyko – tas buvo galima pagal įstatymą.

Kadangi žmogus buvo sąžiningai įsitikinęs, kad teismas privalėjo ieškinį atmesti, nes pinigų pagal paskolą jis negavo, pasibaigusia byla jis nesidomėjo. Ir tik po poros metų, kada sprendimo vykdymas buvo pradėtas (nes sprendimu buvo patenkintas ieškinys ir iš jo pinigai priteisti), žmogus įsisuko į teismų karuselę. Ir ko tik jis neprašė teismų – atnaujinti terminus apeliaciniams skundams paduoti; atnaujinti procesą net per generalinio prokuroro įstaigą; pareiškė ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia; prašė iš dalies atkurti civilinę bylą, nes atrado, kad jo paduotas teismui priešieškinys (kurio padavimo teismui faktas nustatytas dviem teismų įsigaliojusiomis nutartimis) neaiškiai dingo iš bylos ir liko neišnagrinėtas iki šios dienos; kreipėsi į teismų savivaldos organizacijas. Suprantama, ir Aukščiausiasis Teismas dėl vienos ar kitos priežasties ne kartą nustatyta tvarka žmogaus skundus buvo gavęs.

Atsakymas vienas – jis neteisus, sprendimai teisingi, pinigai turi būti grąžinti. Ir ne tik tai – teismai pilietį, nesutikusį su ieškiniu, pavadino piktnaudžiaujančiu teise ir dar kitaip. Ir tam, kad teismų stabilumas būtų išlaikytas, jo ir jo šeimos butas buvo perduotas išieškotojui, žinoma, kaina mažesne negu rinkos. Valstybė irgi buvo aktyvi – išsireikalavo žyminį mokestį.

Ir tai dar ne viskas. Žmogus, oficialiai pagal įstatymą teisminės valdžios pripažintas piktnaudžiaujančiu teise ir kitomis nedorybėmis, bet nepraradęs vilties ir, teismų įtikintas bei remdamasis jų teiginiais, kad jis skolininkas, kreipėsi į teismą su regresiniu ieškiniu tretiesiems asmenims, kurių naudai jo paskola buvo panaudota. Teismai ir čia jo ieškinį atmetė, bet nustatė, kad paskolos nebuvo. Tas patvirtinta aukščiausiu lygiu – 2013-ųjų spalio 22 dienos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Visa tai tęsėsi maždaug nuo 1996 metų.

Kita istorija iš Žemaitijos ir susijusi su baudžiamąja teise. Tvarkingai dirbantis, drausmingas darbuotojas, laisvalaikiu profsąjungos darbe šiek tiek aktyvesnis narys, vienos valstybinės su miškais susijusios įstaigos vadovybės buvo atleistas iš darbo. Žmogus, nesutikdamas su tokia darbdavio valia, kreipėsi į teismą dėl grąžinimo į darbą. Tada įstaigos vadovas kreipėsi į prokuratūrą, kad dėl buvusio darbuotojo (o su juo dar ir dėl kito) būtų ikiteisminis tyrimas atliktas. Mat darbuotojas, būdamas atsakingas už techniką, po jos agregatų remonto, vadovo nuomone, neužpajamuodavo remonto išlaidų.

Kartu su prokurorais ir kitais skaičiuotojais buvo rasta, jog nepajamuota 40 000 litų suma. Ir ką tik nelaimėliai beaiškino – kad pinigai, sumoketi už remontą, negali būti pajamomis, o tik išlaidomis; kad remontas buvo daromas tik tose įmonėse, su kuriomis pats vadovas sudarė sutartis; kad sąskaitas-faktūras po kiekvieno remonto tas pats vadovas tvirtindavo ir perduodavo buhalterijai tvarkyti; kad į remontą išvežami daiktai laikinam remontui nebuvo išlaiduojami ir, suprantama, po remonto negalėjo būti pajamuojami; kad nė vienas remontuotas daiktas nebuvo pavogtas ar kitokiu būdu dingęs; kad gamyba nebuvo sustojusi, išskyrus normalų neatidėliotiną remontui reikalingą laiką; kad, atleidžiant iš darbo, jis pagal 2004-ųjų vasario 3 dienos aktą pridavė įmonei visas materialines vertybes be jokių pastabų ir trūkumų. Nepadėjo niekas – kaltinimas pagal Baudžiamojo kodekso (BK) 184 str. 1 d. – švaistūnai, ir baigta. Teisme – apkaltinamasis nuosprendis ir dar priteista žala.

Visa laimė, Šiaulių apygardos teismas panaikino pirmos instancijos teismo nuosprendį ir nustatė, kad net nusikalstamo įvykio nebuvo. Netrukus ir civilinėje byloje atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu. Tiesa, persekiojimas tuo dar nesibaigė. Prokurorų požiūris į žmogaus orumą dar ilgokai žmogų kankino, nes nuomonė tokia, kad prokurorai turi teisę atlikti ikiteisminį tyrimą. Nesvarbu, kad prokurorai lyg ir savo išlaidų pajamomis nevadina ir, išeitų, jiems neįdomu, jog nusikaltimo net įvykio nėra. Prokurorai su šia teise tyrinėjo nei daug, nei mažai, o penkerius metus po išteisinamojo nuosprendžio. Matyt, dėl to, kad tyrimas stipriau atrodytų, jie ieškojo kitų BK straipsnių, nors šiaip jau priimta, kad kaltumo ieškoti reikėjo per Aukščiausiąjį Teismą, o ne bandyti reanimuoti tas pačias idėjas. Istorijos trukmė aštuoneri metai (2004-2012).

Atrodytų, abu šie įvykiai yra skirtingi, bet juos sieja vienas bruožas – nepagarba žmogaus orumui. Ir, svarbiausia, ši nepagarba yra išreikšta įstatymais. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (CK) 1.2 straipsnyje, kur kartu su subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės ir kitais principais numatytas neleistinumo piktnaudžiavimo teise principas, o CK 1.137 str. aprašo šį principą taip: „draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti“. Konstitucijos 28 str. pasirinktas lyg ir švelnesnis variantas – ir žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, be kita ko įpareigotas nevaržyti kitų žmonių laisvių ir teisių.

Kaip ten bebūtų, švelniau ar grubiau suprantant neleistinumo piktnaudžiauti teise principą, akivaizdu, kad toks principas nepagrįstas ir žemina žmogų ir jo orumą dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jau daugel dešimtmečių naujaisiais laikais paskelbtos ir skelbiamos žmogaus teisės bei laisvės suprantamos be jokių įtarinėjimų apie tai, jog, pvz., pilietis A., pasinaudodamas laisve sukurti šeimą pagal įstatymo numatytas procedūras, galėtų piliečiui V. kliudyti padaryti tą patį.

Jau daugel šimtmečių teisė yra gėris. Tiesa, gėris turi kiekvieno laikotarpio vertinimo pažymį. Bet juk XX amžiaus pabaiga ir šio amžiaus pradžia dar vadovavosi principu, kad teisė yra gėris su visais jos pasireiškimo būdais, kurie irgi ne kitokie, o dažniausiai teisiniai. Todėl teise, kaip ir gėriu, piktnaudžiauti neįmanoma. Antra, valstybė nustato bei skelbia žmogaus teises ir laisves ir užtikrina jų įgyvendinimą bei apsaugą. Remiantis neleistinumo piktnaudžiauti teise koncepcija, galima galvoti, kad valstybės paskelbtos žmogaus teisės ir laisvės yra tiek ydingos arba netikros, jog žmogus, gyvendamas su jomis ir pagal jas, gali pridaryti nenusakomos žalos ir kad tokio žmogaus teisių nevalia ginti ir nevalia į teismą įsileisti. Tokia koncepcija nori nenori tampa prezumpcija, kad įstatymų leidyba kažkokia netikusi. Ir ne tik įstatymų leidyba, bet ir pats žmogus tampa nevykėliu, nes jis visuotinai per išskirtinį įstatymą-principą įtariamas galimybe piktnaudžiauti savo teisėmis. Trečia, pačios teisės samprata – jos normų sistemos bruožas užtikrina kartais per klaidą patvirtintų netinkamų įstatymų ar jo atskirų nuostatų atmetimą. Teisės požymis yra ir valstybės nustatyta pareiga žmonėms laikytis įstatymų visais gyvenimo atvejais. Konstitucijoje beveik po kiekvieno straipsnio apie kokią nors teisę ir laisvę, iš karto yra ir taisyklė, kaip su ja elgtis. Pvz., Konstitucijos 26 str. 4 d. nustato, jog „Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves“. Ir tai yra neatsiejama nuo žmogaus teisių ir laisvių be jokių užuominų ar įtarimų apie galimybę piktnaudžiauti teise.

Pagaliau, piktnaudžiavimo žmogaus teisėmis ir laisvėmis negalimumas pasireiškia per teismų veiklą ir Konstitucijos viršenybę; priešingo Konstitucijai akto negaliojimą ir įvairius kitus dalykus. Žinotina, kad neleistinumo piktnaudžiavimo žmogaus teise kildinimas iš pačių žmogaus teisių negalimas ir dėl to, kad bet kokia teisinė atsakomybė atsiranda tik iš veiksmų ar neveikimo, priešingų teisei – kitaip sakant, dėl veiksmų ne pagal teisę ir už teisės ribų, arba, kaip parašyta minėtame CK 137 str., „be teisinio pagrindo“. Kalbamu atveju tai reiškia, jog šiuolaikinėje teisėje ir valstybės valdyme pagal demokratinį modelį neturėtų būti net prielaidų, kad valstybė patvirtintų tokius įstatymus-principus arba žemesnio rango taisykles apie neleistinumą piktnaudžiauti paskelbtomis laisvėmis ir teisėmis.

Kol kas džiugu, kad Seimas perdaug nesižavi neleistinumo piktnaudžiauti teise principu. Štai nei Darbo kodeksas, nei Kelių transporto kodeksas, nei dauguma kitų stambesnių teisės aktų visai pagrįstai nenumato piktnaudžiavimo teise nepatogumų. Ir net tokiuose teisės aktuose, kuriuose prašyte prašosi principas nepiktnaudžiauti teise – policijos veiklos įstatymas, vidaus tarnybos statutas, prokuratūros įstatymas ir kiti – nėra tokios nuostatos. Juose rasite tikėjimo laisvę ir ką tik nori, bet ne draudimą piktnaudžiauti teise. Išimtis iš šios grupės teisės aktų yra Lietuvos Respublikos Valstybinės tarnybos įstatymas, kurio 3 str. 2 dalis tarnautojams liepia nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia. Keistai įdomi padėtis su Baudžiamuoju kodeksu. Tas įdomumas pasireiškia tuo, kad BK, kuris pagal svarbą pirmasis privalo aiškiai aprašyti piktnaudžiavimą, 228 straipsnyje piktnaudžiavimo sudėtį apibrėžia ne kuo kitu, kaip tuo pačiu piktnaudžiavimu – pridurta tik „tarnybine padėtimi“. O juk pagal nusistovėjusius nusikaltimų ir kitų teisės sąvokų aprašymų papročius būtina aiškiai ir suprantamai nusikaltimo sudėtis aprašyti, nes teismai gali žmogui gana ilgam laikui paskirti laisvės atėmimo bausmę, todėl nusikaltimų sąvokos turi būti ir suprantamos, ir aiškios. Nuostata „tas pats per tą patį” čia yra svetima.

Pripažįstu, kad įstatymų leidyba iš principo yra laisva, kaip ir kokias taisykles nustatyti. Pripažįstu ir tai, jog Seimas gali pasinaudoti įstatymų leidyboje ir kitų šalių patirtimi, nes toks pasinaudojimas plagiatu paprastai nevadinamas. Bet esu įsitikinęs ir tuo, kad galvoti reikia visada. Štai CK 1.5 str. 4 d. nustato, jog teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Ir kaip pagal šiuos principus patys teismai atrodo, kai jie panaikinami ar yra Europos Žmogaus Teisių Teismo pripažįstami pažeidę žmogaus teises? Bet koks akcentas į protingumą yra kartu proga veiklą vertinti kaip neprotingą. Jeigu žemesnis teismas savo sprendimą palaimina protingumo principu, o aukštesni teismai jį panaikina, tai žemesnis teismas, tiksliau jo teisėjai, lieka kaip ir apsipykę su protingumu, kaip, deja, ir žmonės, kurie kreipėsi į teismą. Kam gi Seimui reikėjo tokiu būdu sudaryti sąlygas žeminti teisėjų ir žmonių orumą, neįmanoma suprasti nei teisės mokslo, nei teisės praktikos, nei paprasčiausio padorumo požiūriu.

Kita yra tai, kad protas ir protingumas būdingas tik vienai būtybei žemėje – žmogui. Ir ne bet kaip, o asmeniškai. Tai reiškia, jog bet kokie žmonių susiėjimai, organizacijos, asociacijos ir valstybės struktūros negali būti vertinamos normatyviniu proto aspektu. Niekas juk nesako „ta ar ana protinga ministerija“, „protingo šaukimo Seimas“ ir t. t. Protas, sąžinė yra neatsiejami ne nuo teismo, bet nuo teisėjų kaip žmonių ir jų orumo. Todėl net pasitelkus vaizduotę protas, sąžinė negali būti suteikiami įstatymu valdžios struktūroms ar kam nors kitam. Bet kuris įstatymas turi numatyti aiškias, objektyviai išreikštas elgesio taisykles, kurias galima kontroliuoti ir vykdyti, o ne deklaracijas, kurios sudaro galimybę pažeminti tiek pačius teismus su teisėjais, tiek ir žmones.

Nedrįstu spėlioti, kiek dar žmonių nukentėjo nuo civilinės teisės neleistinumo piktnaudžiauti teise principo ir protingumo bei sąžinės paslapčių taikymo arba tiesiog valdžios atstovų požiūrio į žmogaus orumą. Tenka tik žavėtis, kad šiose istorijose paminėti žmonės kantriai ir tvarkingai, be jokių šou verslui būdingų elementų pergyveno ir pergyvena savo dalią, nevargindami skundais Seimo ar kitų įstaigų ir organizacijų.

Tikėtina, jog jų ir jų artimųjų bei pažįstamų požiūris į valdžią, teismus bei teisės aiškintojus ir jų kompetencijas toli gražu nėra toks, kaip apie tai patys valdžios atstovai pasakoja ar tuo giriasi. Juk iš tiesų,suprasti, kad remonto išlaidos – ne pajamos, arba skolos nebuvimas – kartu ir skola, reikia tam tikro užsispyrimo. Ir kai toks užsispyrimas tęsiasi metų metus su valdžios įstaigų pagalba, susirūpinimas tokia padėtimi gali ir net turi peržengti vieno atsitiktinio atvejo aktualijas. Niekada ne vėlu šalinti nepagarbos žmogaus orumui prielaidų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"