TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Pakeliui į bažnyčią

2014 12 16 10:30
westernjournalism.com nuotrauka

Spalio pabaigoje sekmadienį pakeliui į bažnyčią pažįstamas parapijietis pasididžiuodamas tarė: „Nusipirkau knygą „Raudonoji dalia“... Pasitikslinau pavadinimą, kadangi nesupratau, apie ką kalba: ar žmogaus dalią, ar žmogaus vardą (atmintyje tuoj pat iškilo Balio Sruogos istorinės dramos pavadinimas „Apyaušrio dalia“). 

„Taip, taip, apie mūsų prezidentę Dalią“, – patvirtino parapijietis. Žinojau apie jo „kairiąsias“ pažiūras (dažnai kritikuoja konservatorių politiką, per prezidentinius rinkimus balsavo už Zigmą Balčytį), labai nenustebau, kodėl jisai nusipirko šią „politinę“ , o ne, sakykim, grožinę knygą, pavyzdžiui, prieš keletą dienų mirusio rašytojo Romualdo Granausko, kurio, kaip tyčia, dvi knygas nešiausi į bažnyčią paskolinti kitai parapijietei. „Tai, turbūt, knygą išleido „Laisvo laikraščio“ redaktorius su savo „chebra“? – paklausiau, žinodamas, kad šis laikraštis visada pilnas rašliavos, nukreiptos prieš jo išsirinktus „nepageidaujamus“ valstybės asmenis. „Taip, kai kurie knygos straipsniai buvo tame laikraštyje...“ (Už jo žodžių patikimumą negaliu garantuoti). Pašnekovas tvirtino, kad knygoje yra daug Lietuvos prezidentę diskredituojančių faktų iš jos biografijos; ir ne tik iš jos, bet ir iš Vytauto Landsbergio. O toji diskreditacija, neva, susijusi ir su bendradarbiavimu su KGB, su turto dalybomis, su korupcija.

Parapijietis paminėjo ir Rūtos Janutienės pavardę, tik nesupratau, ar tai jos autorinė knyga, ar jinai yra tos knygos sudarytoja, ar kokių tekstų ar teksto autorė. (Tik gruodžio 11-ą perskaitęs informaciją apie Briuselyje į europarlamentarų pašto dėžutes sumėtytus į anglų kalbą išverstos knygos „Raudonoji Dalia“ egzempliorius supratau, kas šios knygos autorė). Bet bažnyčia jau buvo už keliolikos žingsnių, tuoj tuoj prasidės mišios, todėl nebespėjau parapijiečiui išsamiau atsakyti, ir dabar noriu pratęsti savo mintis. Galvoju: panašių rašinių autoriai daro esminę klaidą, atsisukančią prieš juos pačius... Kokią? Žinau iš ankstesnių panašių publikacijų, kaip ne vienas žurnalistas apsiputojęs įrodinėja ir V. Landsbergio, ir mūsų prezidentės „raudonumą“, sakosi turį pakankamai faktų apie šitų asmenų praeities ryšius su KGB, su Kremliumi. Mums, skaitytojams, mąstantiems ne kairiąja , bet dešiniąja smegenų pusrutulio puse, kyla pagrįstas klausimas, – kurgi tie šių asmenų ryšiai dingo šiandien? O jei dingo, tai kada, kokiomis aplinkybėmis nutrūko? Jeigu prieš kiek metų V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė dirbo Maskvai, tai kam darbuojasi šiandien? Negi Lietuvai, apdumdami akis ir Briuseliui, ir Amerikai? Negi jų negali demaskuoti Europos Sąjungos teisingumo institucijos, JAV Centrinė žvalgybos valdyba? Nemanau, kad Vakarai būtų tokie akli ir kurti... O svarbiausias dalykas toksai – kaip į D. Grybauskaitės ir V. Landsbergio persivertimą sureagavo raudonoji Maskva ir kokių sankcijų ėmėsi prieš neklaužaudas? Juk yra paplitęs posakis, – „buvusių kagėbistų nebūna...“. Sunku patikėti, kad ir visažinančioji Rūta, ir visažinančioji „chebra“ apie tai nieko nežinotų, o jeigu žino, tai kodėl nepraneša, neparašo? Beje, aš tos knygos akyse nesu matęs ir netgi pamatęs neskaitysiu, taigi negaliu teigti, kad joje nėra aprašyta visa toji V. Landsbergio ir D. Grybauskaitės situacija, kaip jiedu „išdūrė“ Maskvą. Todėl tegul mano pažįstamas parapijietis ir kiti patiklūs skaitytojai, kuriuos esu linkęs vadinti mąstančiais tik kairiuoju smegenų pusrutuliu, atidžiai skaito R. Janutienės ar sudarytą, ar tik jos pažiūras atitinkančią knygą apie V. Landsbergio ir D. Grybauskaitės išdavystes...

R. Grinevičiūtės-Janutienės kūrybinėje biografijoje esama ir visai neprastų puslapių, tačiau įžengus į penktąją dešimtį iš jos autorinių laidų, iš rašinių dingsta objektyvumas, sąžiningumas. Koks dangaus šventasis jai pašnibždėjo rūpintis valstybės pirmų bei žymių asmenybių morale, sąžine, kai jos pačios dorovė ne ypač aukšto matmens. Kodėl jai vis užkliūna tai Dalia, tai Vytautas? Beje, nepamenu (gal kas galite priminti?), ar jinai irgi taip „kovojo“ ir su Algirdu Mykolu? Tačiau nenukrypsiu į šalį ir paklausiu iš esmės, aišku, ne jos pačios, o tų lengvatikių, kurie giriasi skaitę knygą „Raudonoji Dalia“ ir patikėję jos turiniu. Jeigu iškelti faktai knygoje, jūsų manymu, yra teisingi, tai tuomet mano ir mano bendraminčių akyse V. Landsbergio ir D. Grybauskaitės figūros dar labiau išauga. Kokiu būdu? Na, tiktai pagalvokite! Žmonės, įsipainioję į storus (tai juk ne voro!) KGB tinklus, sugebėjo juos sutraukyti, sugebėjo nepaisyti KGB vadukų bei neklausyti paties vyriausiojo, sėdinčio Kremliuje ir norinčio atgaivinti sovietinę imperiją! Daug kas, tarp jų ir į radijo „Svoboda“ laidas, kurias patariu pasiklausyti ir mąstančiuosius kairiuoju smegenų pusrutuliu, atėję rusų mokslininkai, rašytojai, politikai mano, kad Vladimiras Putinas serga schizofrenija ir todėl įsivaizduoja save antrojo Stalino vaidmenyje. Taigi šiedu asmenys sugebėjo storus tinklus sutraukyti, apdumti „antrąjį Staliną“ ir vėl dirbti Lietuvai ir Europos Sąjungai.

Žurnalistų profesija reikalauja nemaža dvasios bei intelekto darbo, o kai šiuo požiūriu kai kas pritingi, tai tokių darbo rezultatai apverktini, nes tada rašantysis iš kūrybos proceso išjungia minėtus svarbius dėmenis. Lygiai tas pat pasakytina ir apie tokios produkcijos vartotojus. (Linkęs manyti, kad į jų gretas patenka ir mano minėtas parapijietis). Taip, yra ir žurnalistų, ir skaitytojų, „kaifuojančių“, t.y. springstančių nuo laisvo žodžio pertekliaus. Mūsų prezidentės ir V. Landsbergio šmeižimas, žeminimas, faktų klastojimas labiau primena sovietinį „liaudies priešų“ ieškojimą, praeities šmėklų baidymą, o ne „laisvąją“ laikraštinę bei televizinę kovą už socialinį teisingumą. Kraštutinumai susieina, todėl ir R. Janutienės, ir „Laisvojo laikraščio“ kova už teisybę labai panaši į tą „revoliucinę kovą“, į kurią nuolat kviečia ir Algirdas Paleckis, ir visi panašūs „teisybės ieškotojai“, nepaliaudami ar atvirai, ar tarp eilučių teigti, kad Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, kad jokios Lietuvos okupacijos 1940 metais nebuvo, bei skelbdami panašias nesąmones, kuriomis džiaugiasi mūsų neprieteliai, o ypač – didžioji Rytų kaimynė.

„Tie lietuviai - tai tikri „padliecai“, bet jie mano, jie savi“, – samprotavo Vaižgantas, lietuvių būde įžvelgdamas nemaža ydų, bet neatsižegnodamas nuo jų, stengdamasis juos suprasti ir šiaip taip mylėti. Žinome, kad panašiai apie mūsų tautiečius atsiliepė ir Vincas Kudirka, kurio vardo premija Rūta Janutienė už knygą apie „Wiliamso“ atėjimą į Lietuvą buvo apdovanota. V. Kudirka kvietė lietuvius nebijoti, nedrebinti kinkų, o pats smarkiai satyra pliekė carinius valdininkus ir visokius prisitaikėlius. Rūtai drąsos nestinga. O ko stinga? Manyčiau, supratimo apie okupaciją, apie pavergtą protą, nuovokos apie tautos ir individo laisvės kainą. Trūksta įsigilinimo į Vaižganto, V. Kudirkos publicistinės kovos prieš blogį, prieš neteisybę principus. Žurnalistinėje kovoje tėra siaura riba tarp frontų „už“ ir „prieš“. Tereikia mažo neapdairumo, paklaidos ir pradėsi lieti vandenį ant svetimųjų malūno. O priešai, išsikepę gardžią duoną, tokio vandens liejiko gali ir nebepakviesti jos paragauti... Nebent priešai būtų savi, iš anksto žinomi – tuomet jau kitas dalykas...

Štai tokios mintys kilo pakeliui į bažnyčią ir pačioje bažnyčioje, o pabuvojus joje į galvą lindo religinio turinio kupini pamokymai: „nekask duobės kitam – pats įkrisi“, „kito akyje mato krislą, o iš savosios neišsiima rąsto“, „kas kelia kalaviją, tas nuo kalavijo ir žūna“, „mylėk savo artimą kaip pats save“. O ypač tas iš Luko evangelijos, kurį esu panaudojęs straipsnyje Atgimimo metais, samprotaudamas apie lietuvių tautos vienybę: „Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami“. Tą Kristaus posakį taikiau prieš 21 metus. Šiandien vėl jo prireikė. R. Janutienė gali man pasakyti: „jei laikai mane prieše, tai ir mylėk mane, o ne bark ir kritikuok“. Atsakau – mano kritika ir pabarimas yra „suklijuotas“ su meile ir tolerancija... Apskritai, jei mes, rašantieji, nusileistume giliau į... evangelinį lygį, tikiu, mums visiems geriau sektųsi, aišku, ne karjeros, bet humanizmo, etikos ir dvasingumo prasme. Būtų daugiau šviesos, gerumo mūsų darbuose... Tautos vienybė prasideda nuo paskirų individų meilės, pagarbos vieni kitiems. Ir Motiejus Valančius, ir V. Kudirka, ir Vaižgantas, ir kiti mūsų didieji dvasingieji mokė kritikuojant žmogų palikti nepaliestą jo esmę, asmenybės šerdį, o pliekti tiktai jo ydas, trūkumus. Vadinasi, mokė kritikuoti gerbiant, saugant jo individualybės gyvastį. Mes, literatai, tai vadiname geranoriška kritika. Bandžiau šiame rašinyje tokiu mokymu sekti. Su Rūta buvau šiek tiek pažįstamas, sukdavomės toje pačioje žurnalistinėje erdvėje. Esu už ją vyresnis ketvirčiu amžiaus. Išeitų, kad ir daugiau patyręs, pergyvenęs. Esu patyręs ir KGB represijų tinklą... Jaučiu, kad R. Janutienę labai domina tasai sovietinis/kagėbistinis fenomenas, ir knyga „Raudonoji Dalia“ gal skirta jos „herojų“ kvietimui į atgailą? Tačiau tokiu atveju, kaip sakyta, pačios kviečiančiosios sąžinė turėtų būti švari.

Aš galiu pasirodyti per menkas patarėjas jai, tad noriu priminti, ką šiuo klausimu rašė už mane gerokai talentingesnis, o už Rūtą tik 7 metais vyresnis poetas, leidėjas, redaktorius (taigi ir žurnalistas), Vaidotas Daunys „Lietuvos ryto“ „šeštosios dienos“ skiltyse. 1992-ųjų gale ir 1993-ųjų vasario mėnesį esė jis drąsiai pasisakė prieš „kagėbistinės“ temos eskalavimą, gilinosi į Nepriklausomybės išgyvenimo psichologiją; pacituosiu pora jo minčių: „Iš to, kas skelbta, matyti, jog nei Kazimira Prunskienė, nei Virgilijus Čepaitis nebuvo kagėbistai. Sveikam protui tai aišku, tik neapkenčiančiam protui norisi matyti kitaip... Todėl pas mus taip įprasta kiekvieną idėją, sąžiningai dar neišnešiotą, murkdyti aistrose ir kasdienybės poreikiuose, skinti vaisius, kurie dar nesunokę, širsti ir kaltinti vienam kitą, kad gyvenimas ne toks, kokį įsivaizdavome. Neatsitiktinai lietuvio perdėtas entuziazmas čia pat pinasi su apatija ir fatališkumo jausmais. Meilė tautai čia pat gali peraugti į pagiežą... Gero norintieji gali taip įkyriai siekti Nepriklausomybės, kad kuo labiau siekia, tuo labiau ją praranda.“

Ir žurnalistinio meistriškumo, ir bet kokiai kūrybai reikalingo dvasingumo, sąžiningumo semtis turime iš ko. Palikimas – platus, turtingas ir gražus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"