TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Paveldo vertė ir jo teisinis statusas nėra tas pats

2015 01 15 6:00
Šiaulių miesto savivaldybės nuotrauka

Tarpukario Lietuvoje dirbo visa plejada talentingų architektų. Pagal jų projektus miestuose pastatyta daug visuomeninės paskirties ir privačių namų, iki šiol nepranokstamų nei kokybe, nei proporcijomis. 

Kai Kaunas tapo laikinąja sostine, jis per beveik porą dešimtmečių virto moderniu Europos miestu. To laikotarpio Kauno architektūra yra tokia charakteringa ir vykusi, kad dabar rūpinamasi įtraukti ją į UNESCO globojamą pasaulio paveldą.

Šiauliai, buvęs provincialus Rusijos imperijos žydiškos architektūros miestas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę taip pat augo ir tapo moderniu lietuvišku miestu. Daugelį Šiaulių pastatų suprojektavo tie patys architektai, kurie kūrė ir Kauno šedevrus. Itin nusipelnė Karolis Reisonas - tokių Lietuvos simbolių kaip Kauno Prisikėlimo bažnyčia ar Karo muziejaus bokštas autorius. Jis Šiauliuose gyveno beveik dešimtmetį, buvo miesto inžinierius. K. Reisono nuopelnai Šiauliams - akivaizdūs. Ne veltui jo atminimui įamžinti surengtas konkursas.

Tarpukario statiniai, nors ir gerokai nukentėję per Antrąjį pasaulinį karą, sudaro vertingiausią Šiaulių architektūrinio paveldo dalį ir turi lemiamos reikšmės miesto charakteriui. Tarp jų yra (buvo!?) ir Valstybinis Šiaulių dramos teatras, tiksliau - jo fasadas.

Šiauliuose tarpukariu būrėsi nemažai inteligentijos, intelektualų, menininkų, miestas buvo antras pagal svarbą kultūros centras. 1939 metais vokiečiams aneksavus Klaipėdą, į Šiaulius persikėlė muzikos mokykla, taip pat dauguma Klaipėdos teatralų. Šiaulių, kaip kultūros centro, reikšmė dar labiau padidėjo. Tuomet nedelsiant buvo pastatytas teatras. Iki okupacijos jame yra dirbę Stepas Jukna, Juozas Rudzinskas, Galina Jackevičiūtė, vėliau sudarę Vilniaus akademinio teatro branduolį. Karo pabaigoje Šiaulių teatras sudegė, bet netrukus vokiečių karo belaisvių rankomis buvo atstatytas, išsaugota originali jo išvaizda.

Šiauliai ir dabar yra svarbus Lietuvos kultūros centras, universitetinis miestas, turintis kultūriškai ir pilietiškai angažuotą šviesuomenę. Teatras čia suvokiamas kaip vertinga paveldo dalis. Tai, kad sumanyta pakeisti jo fasadą, daugeliui sukėlė, švelniai tariant, nuostabą. Miestas gali didžiuotis, jog turi tokį garbės pilietį kaip prof. Saulius Sondeckis, kuriam šis vardas nėra tuščias papuošalas. Jis kreipėsi į aukštus asmenis ir pareikalavo sustabdyti šį barbarizmo aktą.

Teatro vadovybė, sumaniusi pakeisti fasadą pagal mūsų dienų estetiką, vertino pastatą tik vienu požiūriu - ar suteiktas jam kultūros paveldo objekto statusas, ar ne. Tiesą sakant, ieškojo įstatymo spragos ar pasiteisinimo, o ne stengėsi suprasti tikrąją vertę. Direktorius tvirtina, esą susirūpinimas dėl fasado pakeitimo yra beprasmis, nes teatras neturi kultūros paveldo statinio statuso, taigi nėra kultūros paveldo objektas. Toks supratimas kelia liūdniausias mintis. Reikia tvirtai žinoti, kad paveldas yra paveldas, ir jo tikroji vertė nepriklauso nuo to, kas, kur ir kokį statusą jam suteikė. Kultūros paveldo departamento ratai sukasi lėtai ir vis labiau girgždėdami. Daug objektų, pradedant statiniais ir baigiant meno kūriniais juose, į paveldo sąrašus dar tinkamu būdu nėra įtraukti ir įforminti. Kartais, atrodo, nė neskubama, nes paveldo objekto statusas įpareigoja departamentą juo rūpintis, įskaitant ir piniginius dalykus.

Konkretaus objekto vertės supratimas priklauso nuo visuomenės ir ypač nuo vietos bendruomenės kultūrinės brandos. Pirmiausia pati bendruomenė, geriausiai pažįstanti savo paveldą, turėtų rūpintis jo išsaugojimu. Bendruomenės interesas - suteikti paveldui atitinkamą statusą, kad būtų galima geriau juo pasirūpinti.

Šiaulių teatro atveju, regis, būtų savaime suprantama, jei teatro vadovybė įsigilintų į architektūrinę pastato vertę, jo vietą miesto kultūrinėje atmintyje, prisimintų kelias dešimtis didžiausios pagarbos vertų aktorių, režisierių, kitų darbininkų, savo veikla įkvėpusių į šį teatrą meno dvasią ir sukūrusių tradiciją. Deja, reakcija kiek kitokia. Pasklaidę spaudos ir interneto puslapius rasime tokių teatro direktoriaus Antano Venckaus „minčių“, kurių jau geriau būtų nė nesakęs. Jis nesupranta, kodėl keliama panika, norą sustabdyti teatro fasado keitimo darbus vadina amoraliu ir sako apskritai nesuvokiantis, apie ką čia reikia diskutuoti. A. Venckaus žodžiais, šioje istorijoje piktnaudžiaujama garsių žmonių pavardėmis, o prof. S. Sondeckis, naudojantis jo garbiu amžiumi, yra įtrauktas į nežinia kieno politinius žaidimus.

Mums tuo metu tenka raudonuoti už paveldosaugininkus. Dėl darkomo teatro pastato jie ir anksčiau sulaukdavo pasipiktinusių šiauliečių skundų, bet esą nieko padaryti negalėdavę - teatras neįtrauktas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą. Juolab kad dabar visi leidimai gauti, o tai šventas reikalas, ir jau nieko nebegalima padaryti. Ar tikrai? Aplankas, į kurį sudėti leidimai, bet kuriame židinyje supleškėtų per 10 minučių, o tas metalo konstrukcijas pora vyrukų per pusdienį nuardytų ir išvežtų į metalo laužą.

Grįžkime prie K. Reisono atminimo Šiauliuose įamžinimo. Ar ne geriausiai parodytume jam pagarbą išsaugodami Šiaulių valstybinio dramos teatro fasadą?

, muzikologas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"