TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Rašyti pavardes valstybine kalba nėra nusižengimas

2015 11 18 18:00
nothingintherulebook.com nuotrauka

Paradoksas, bet kalbininkams tenka aiškinti, kad rašyti valstybine kalba nėra nusižengimas. Turiu galvoje Lietuvos piliečių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose: pasuose ir asmens tapatybės kortelėse.

Internete kai kuriuose straipsniuose gėdinama visuomenė ir siūloma, kaip apeiti įstatymus, kad būtų galima išstumti valstybinę kalbą. Ir išstumti ne iš bet kur, o iš itin svarbios viešojo gyvenimo srities: piliečių ir valstybės nuolatinių teisinių ryšių fiksavimo.

Jau keletą metų vyksta diskusijos dėl asmenvardžių, žmonės skelbia savo nuomonę spaudoje, ginčijasi interneto svetainėse. Diskusiją ypač pagyvino visuomenininkų organizuotas judėjimas „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“. Per du mėnesius surinkta beveik 70 000 parašų, remiančių valstybinės kalbos išlaikymą asmens dokumentuose. Talka pasiūlė kompromisinį variantą: pagrindinis įrašas turi būti valstybine kalba, o jei asmuo pageidauja, papildomas – originalo kalba.

Kol galutinis sprendimas nepriimtas, galime modeliuoti kalbos ir visuomenės santykius, ieškoti argumentų. Kalbininkams svarbiausia įvertinti, kokį poveikį vienoks ar kitoks įstatymas turės lietuvių kalbai ir jos vartotojams. Visuomenei svarbu įsitikinti, ar galutinis reformos rezultatas bus toks, kokio ji tikėjosi.

Nors esu kalbos istorikė, bet šiuokart daugiausia dėmesio skirsiu dabarties ir ateities variantams. Mokytis rašyti taip, kaip rašėme XVI ar XIX amžiuje, turbūt nenori niekas. Dabar verta svarstyti tik asmenvardžių rašymo modelių privalumus ir trūkumus.

Dėl ko ginčytis neverta

Lietuvių kalba yra valstybinė Lietuvos kalba, įteisinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (14 straipsnis). Konstitucinis valstybinės kalbos statusas įpareigoja dokumentus rašyti valstybine kalba. Vardo ir pavardės rašymą Lietuvos piliečio asmens dokumentuose reglamentuoja Aukščiausiosios Tarybos 1991–01–31 nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2014–02–27 byloje Nr. 14/98 patvirtino pagrindinį principą – vardai ir pavardės Lietuvos piliečių asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, turi būti paisoma konstitucinio imperatyvo ją saugoti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad asmenvardžių rašymas valstybine kalba piliečių teisių nepažeidžia. Toks rašymas parodo asmens ryšį su valstybe. Asmens tapatybės dokumentą išduoda valstybė, ji nustato jo gavimo ir naudojimo taisykles. Kad jį gautų, asmuo turi atitikti teisės aktais numatytus reikalavimus. Vienas iš jų – mokėti valstybinę kalbą.

Kad ir kokie neginčijami atrodo šie principai, lietuvių kalbą vis dėlto mėginama išstumti. Tam kelią nori atverti Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės parengtas ir Seime svarstomas „Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas (XIIP-1653(2)“. Jei toks įstatymas būtų priimtas, dalis dabartinių Lietuvos piliečių asmenvardžių asmens dokumentuose būtų rašomi nevalstybine kalba.

Valstybinę kalbą bent minimaliai moka visi piliečiai

Visose valstybėse valstybinė kalba yra piliečius vienijanti bendra kalba. Lietuva čia ne išimtis. Valstybės lėšomis jos mokoma mokyklose arba mokomasi savarankiškai siekiant gauti pilietybę. Šią kalbą bent minimaliai moka visi piliečiai, todėl parašyti vardą ir pavardę pagal tarimą, o parašytą perskaityti taip pat gali visi. Tereikia mokėti abėcėlę ir rašybos taisykles.

Jei piliečių vardai ir pavardės būtų rašomi įvairiomis pasaulio kalbomis, nors abėcėlės pagrindą sudarytų ir lotyniškos raidės, juos užrašyti ir perskaityti mokėtų ne visi. Sakykim, išgirdę Pjer Mopasan, lietuviškai taip ir parašome, o jei reikėtų rašyti originalo kalba, taisyklingai parašytų tik mokantys prancūziškai – Pierre Maupassant. Nemokėdami vokiškai, taisyklingai neparašytume išgirstų Giunter Šiler – vokiškai rašoma Günther Schiller. Nemokėdami lenkiškai, pagal tarimą neparašytume ir Malgožata Žulčinska – lenkiškai rašoma Małgorzata Żółczyńska. Pareigūnams ir tarnautojams pavardes dažnai tenka užrašyti iš klausos, pasakyti telefonu ar kitomis ryšio priemonėmis ir identifikuoti asmenį.

Lenkiškų pavardžių būtų daugiausia. Akivaizdu, kad norint taisyklingai parašyti ir perskaityti pavardes Dębiński, Mączyński, Śliżewski, Żelaźnik, Żółtkiewicz, Żółczyński, Źrąbkowski, Wróblewski, Wróbliński, reikia mokėti lenkų rašybos taisykles. Lietuvių ą, ę tariame kaip ilguosius a, e, tuo tarpu lenkų ą, ę – kaip om, on, em, en (Dębiński, Mączyński). Kaip būtų tų taisyklių mokoma ir mokomasi?

Vardas ir pavardė nėra tik asmens nuosavybė – juos vartoja ne tik pats asmuo, bet ir visuomenė. Jie reikalingi asmeniui įvardyti ir išskirti iš kitų. Vardai ir pavardės nuolat patenka į viešąją erdvę, todėl rašyba turi būti pritaikyta daugumos piliečių patogumui. Turbūt net neverta kelti klausimo, ar asmenvardžių rašymas įvairiomis pasaulio kalbomis būtų patogus daugumai Lietuvos piliečių.

Vienodos sąlygos lietuviams ir visų tautinių bendrijų nariams

Vardo ir pavardės rašymas asmens dokumentuose valstybine kalba sudaro vienodas sąlygas lietuviams ir visiems tautinių bendrijų nariams rašyti juos tais pačiais rašmenimis. Jokios piliečių grupės, susidarančios tautiniu pagrindu, dabar neturi privilegijų dėl asmenvardžių rašymo.

Pagal G. Kirkilo ir I. Šiaulienės įstatymą vardus ir pavardes rašyti originalo kalba turėtų teisę ne visi piliečiai, o tik lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų atstovai. Iš tautinių bendrijų galėtų rašyti lenkai, vokiečiai, anglai, turkai, bet negalėtų rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, armėnai, gruzinai, totoriai ir daugybė kitų, nes jų kalbų abėcėlė sudaryta ne pagal lotynų abėcėlę.

Taigi G. Kirkilo ir I. Šiaulienės įstatymas diskriminuotų daugybę Lietuvos tautinių bendrijų narių ir pažeistų tautinių bendrijų lygiateisiškumo principą. Be to, vardo ir pavardės rašymas kitomis kalbomis rodytų Lietuvos piliečio ryšį ne su Lietuva, o su kitomis valstybėmis.

Jei valstybė suinteresuota visuomenės pilietine integracija, ji neturėtų skirstyti piliečių pagal tautybę ir taikyti jiems skirtingas asmenvardžių rašymo taisykles.

Ar tikrai tikimasi tokio rezultato?

Dabartinę lietuvių abėcėlę sudaro 32 raidės. Ji paskelbta 1901 metais Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikoje“, kartu pateiktos ir rašybos taisyklės. Dabartinė lietuvių abėcėlė atsirado tautinio sąjūdžio laikais. Ji buvo reikalinga visuomenei kaip bendras kodas, kuris paprastai tampa ir valstybingumo simboliu. Abėcėlę priėmė ir palaikė pirmiausia tautos ir kalbos lyderiai. Paskui buvo sukurta mokymo programa, abėcėlė įtraukta į švietimo sistemą ir be jokių pakeitimų galioja iki šiol (šiek tiek keisti tik rašybos principai).

Lietuvių kalboje vieną garsą atitinka viena raidė, išskyrus tik dviraidžius ch, dz, dž ir minkštumo ženklą i. Asmenvardžiai yra kalbos dalis (tikriniai daiktavardžiai), todėl rašomi pagal bendrąsias rašybos taisykles. Jie funkcionuoja bendrame žodžių sraute tiek sakytinėje, tiek rašytinėje kalboje.

Vardams ir pavardėms rašyti originalo kalba reikėtų apie 150 rašmenų, dauguma jų būtų su diakritiniais ženklais. Atsižvelgiant į dabartinį sunkiai prognozuojamą migrantų iš Azijos ir Afrikos plūsmą, rašmenų galėtų rastis dar daugiau. Į rašytinę lietuvių kalbą ateitų apie 120 invazinių rašmenų. Maža to, juos reikėtų rašyti pagal tų kalbų rašybos taisykles. Tai ne trijų raidžių – w, q, x – klausimas, kaip dažnai mėginama aiškinti! Juo labiau ne vienos w.

Informacinėse sistemose tiek naujų ženklų (per 120) sukeltų chaosą. Juos įvesti į valstybės duomenų registrus būtų sudėtinga ir dėl techninių dalykų, ir dėl personalo parengimo. To padaryti, beje, nepavyko ir Lenkijoje: visuose registruose lietuvių vardai ir pavardės rašomos be diakritinių ženklų, net jei pase ir parašyta lietuviškai, t. y. nors pase yra Šarūnas Gedžiūnas, registruose funkcionuoja Sarunas Gedziunas.

Ką siūlo G. Kirkilo ir I. Šiaulienės įstatymas? Siūlo du variantus: 1) „asmens vardas ir pavardė rašomi lietuviškais rašmenimis“ (3.1); 2) „piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje“ (4.1). Antras atvejis reiškia, kad vardas ir pavardė asmens dokumente būtų rašomi be diakritinių ženklų. Kaip tai atrodytų? Štai keletas pavyzdžių (dėl aktualumo pateikiama daugiau lenkiškų):

lenkų Bróździński, Śliwiński virstų Brozdzinski, Sliwinski

lenkų Żółczyński, Dębiński virstų Zolczynski, Debinski

latvių Bērziņš, Šķēle virstų Berzins, Skele

vokiečių Günther, Jänisch virstų Gunther, Janisch

norvegų Håkon, Wallumrød virstų Hakon, Wallumrod

turkų Türkoğlu, Ayşegül virstų Turkoglu, Aysegul.

Ar tai čia būtų rašymas originalo kalba? Ar to tikisi Lietuvos piliečiai ir užsieniečiai, kurie nori, kad vardas ir pavardė būtų rašomi jų gimtąja kalba? Juk akivaizdu, kad ir asmens dokumentuose, ir informacinėse sistemose, ir spaudoje funkcionuotų iškraipytos, originalo rašybos neatitinkančios formos. Juk būtų rašoma supaprastintai – raidėmis be diakritinių ženklų. Taip žmonės jas ir skaitytų. Tai būtų asmenvardžių darkymas. Kalbininkai tam pritarti negali, nesvarbu kokia kalba jie būtų parašyti.

G. Kirkilo ir I. Šiaulienės įstatyme šitaip rašyti, jei asmuo pageidauja, numatoma ir užsieniečių vardus bei pavardes (2.1). Apie tai plačiai nekalbama, esmė nepasakoma, užmaskuojama paminint Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles. Keista, kad mašininiam skaitymui pritaikytas taisykles norima kaip pagrindą traukti į piliečių vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymą (transliteracijos principus žr. http://www.icao.int/publications/Documents/9303_p3_cons_en.pdf). Tam nepritaria ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

„TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ siūlo papildomą įrašą įrašyti originalo kalba. Jei būtų priimtas šis siūlymas, papildomas įrašas būtų įrašomas taisyklingai – rašmenimis su diakritiniais ženklais. Pagrindinis – oficialus – įrašas būtų valstybine kalba, jis funkcionuotų ir kituose dokumentuose bei informacinėse sistemose.

Kokią įtaką vardų ir pavardžių rašymas kitų kalbų rašmenimis darytų lietuvių kalbai?

Kokią įtaką vardų ir pavardžių rašymas kitų kalbų rašmenimis darytų lietuvių kalbai? Net jei būtų rašoma be diakritinių ženklų ir į asmens dokumentus ateitų mažiau negu 120 nelietuviškų rašmenų, problemų atsirastų dėl to paties garso perteikimo keliais rašmenimis. Jie konkuruotų tarpusavyje ir keltų painiavą. Antai garsas ž būtų perteikiamas vienu lietuvišku ž ir dviem lenkiškais: z ir rz. Nors garsui ž lenkų kalba turi tris rašmenis – ż, ź ir rz, bet ICAO taisyklės tašką ir kirtį nuo z numestų, todėl liktų tik dvi: z ir rz. Garsą ž žyminčių rašmenų ateitų dar ir iš kitų kalbų. Daug rašmenų variantų turėtų visi vadinamieji šnypščiamieji: šalia lietuviško č atsirastų c, cz, ch, tsch, tj, šalia š – s, sz, sh, sch, šalia ž – z, rz ir pan. Dauguma rašmenų būtų dviraidžiai, kai kurie triraidžiai, o kartais ir keturraidžiai.

Kita problema – numetus diakritikus, sutaptų kai kurie rašmenys, nors fonologiškai jie netapatūs. Raide s būtų išreiškiamas ir garsas s, ir garsas š, raide z – ir garsas z, ir garsas ž, o raide c – ir garsas c, ir garsas č. Sutapus rašmenims, sutaptų ir kai kurios pavardės.

Kitaip sakant, asmenvardžių rašyboje painiavą labiausiai keltų dvejopas santykio tarp garso ir rašmens pažeidimas: 1) „vienas garsas – keli skirtingi rašmenys“ ir 2) „vienas rašmuo – keli skirtingi garsai“.

Rašybos variantų atsiradimas pradėtų ardyti rašybos sistemą. Jai darytų įtaką kitų kalbų rašybos principai. Rašmenų konkurencija ypač aktuali būtų mokyklose, kur mokosi lietuvių ir kelių tautinių bendrijų vaikai. Reikia įsivaizduoti mokinių sąrašą, kuriame yra nelietuviškų pavardžių, pvz., lietuvių Vilčinskas, lenkų Wilczyński, vokiečių Wotschke. Kodėl pirmąją pavardę reikia rašyti su V, o antrąją ir trečiąją su W? Ar galima w rašyti ir žodyje vilkas? Kodėl garsas č pirmoje pavardėje perteikiamas č, antroje cz, o trečioje tsch? Kurią iš jų turiu rašyti žodyje čiaudėti?

Literatūroje, ypač mokslinėje, užsieniečių asmenvardžiai dabar rašomi ir originalo kalba. Jų rašymo taisyklės pateiktos knygoje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (1992). Kartais keliamas klausimas, kodėl pagal jas negalima rašyti ir piliečių asmenvardžių.

Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad skirtumas tarp literatūros ir asmens dokumento didžiulis. Užsieniečių pavardžių rašymas literatūroje prilygsta citatoms kitomis kalbomis (cituojame originalo kalba). Tai būna fragmentiškas svetimvardžio pavartojimas lietuviškame tekste, minimas asmuo paprastai neturi teisinių ryšių su Lietuva, jis yra ar buvo kitos valstybės pilietis. Tuo tarpu Lietuvos piliečių pavardės nuolat funkcionuoja įvairiose institucijose: iš asmens dokumentų pereina į darboviečių, bankų, Sodros, sveikatos apsaugos, nekilnojamojo turto, transporto priemonių, savivaldybių, policijos dokumentus bei registrus. Beje, spaudoje ir internete matome daug klaidingai parašytų užsieniečių pavardžių. Gėda, bet perskaitai, ir tiek. O štai piliečių dokumentuose ir registruose klaidų būti negali, nes vardas ir pavardė yra asmens tapatybės atpažinimo ženklas. Netinkamai parašyta bent viena raidė neleis identifikuoti asmens. Tai galima išmėginti kad ir banke.

Svarstant asmenvardžių rašymo reformą, reikia kelti tokį klausimą: ar galima piliečių asmens dokumentuose nelietuviškus vardus ir pavardes rašyti kitais lotyniško pagrindo rašmenimis taip, kad tai derėtų su lietuvių kalbos tradicija, nepažeistų lietuvių kalbos sistemos ir lietuvių kalbos savitumo? Atsižvelgti į šiuos principus prieš priimant sprendimą įpareigojo Konstitucinis Teismas. Mano išvada nedviprasmiška: daugybė invazinių rašmenų ir nuolat susiduriantys įvairių kalbų rašybos principai keltų grėsmę lietuvių kalbos rašybos sistemai ir lietuvių kalbos savitumui. Jei G. Kirkilo ir I. Šiaulienės įstatymas būtų priimtas, tai reikštų, kad ne tik nepaisoma konstitucinio imperatyvo saugoti valstybinę kalbą, bet ir neatsižvelgiama į lietuvių kalbos vartojimo tradiciją, pavojų bendrinei kalbai, nepatogumą Lietuvos gyventojų daugumai.

Apie išimtis kitų valstybių pilietybę turėjusiems piliečiams ir sutuoktiniams

Ir dabar yra numatyta išimčių kitų valstybių pilietybę turėjusiems piliečiams, užsieniečiams bei jų sutuoktiniams. Aukščiausiosios Tarybos 1991–01–31 nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ numato vieną pagrindinio principo išimtį, kaip rašyti kitų valstybių pilietybę turėjusių piliečių vardus ir pavardes lotyniško pagrindo rašmenimis nepažeidžiant Lietuvos įstatymų (3 punktas): „Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą“.

Civilinės metrikacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006–05–19 įsakymu Nr. 1R-160, 8 punktas leidžia registruojant ir įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių bei jų vaikų civilinės būklės aktus, jų vardus ir pavardes rašyti paraidžiui perrašant lotyniško pagrindo rašmenimis iš paso ar užsienio valstybės institucijos išduoto civilinės būklės akto įrašo liudijimo. Tačiau pagal šias taisykles registruojant Lietuvos piliečio santuoką su užsienio valstybės piliečiu, taip pat jų vaikų gimimą, Lietuvos piliečio vardas ir pavardė turi būti rašoma lietuvių kalba.

Jei net ir nebūtų priimtas G. Kirkilo ir I. Šiaulienės įstatymas, išimtis ir toliau galėtų būti daroma užsieniečiams, priimantiems Lietuvos pilietybę. Išimtis galėtų būti daroma taip pat ir su kitų valstybių piliečiais santuoką sudarantiems asmenims bei tokių šeimų vaikams, tik šiuo atveju reikėtų pakoreguoti minėtų Civilinės metrikacijos taisyklių 8 punktą ir leisti Lietuvos piliečiams, sudariusiems santuoką su užsieniečiais, rašyti pavardę taip, kaip parašyta sutuoktinio dokumente. Tokias išimtis siūlo ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Jų nebūtų daug ir neigiamo poveikio lietuvių kalbos sistemai tai neturėtų.

Jei būtų apsispręsta dėl „Talkos“ siūlomo latviško asmenvardžių rašymo asmens tapatybės dokumentuose modelio, tai galbūt ir su užsieniečiais susituokusiųjų bei jų vaikų asmenvardžių rašymo klausimą būtų galima išspręsti taip kaip Latvijoje – nedaryti jokių išimčių. Tada visiems piliečiams, kurie to pageidauja, asmenvardžiai kita kalba būtų įrašomi kaip papildomas įrašas. Išimtys turi tendenciją plėstis. Vieną padarius, didėja spaudimas daryti ir kitą, net jei situacija yra visai kitokia.

Lietuva demokratinė, bet ne anarchinė valstybė. Valstybinės kalbos statusą garantuoja Konstitucija ir ji negali būti stumiama iš jokios viešojo gyvenimo srities. Visuomenė turi teisę neleisti, kad lietuvių kalbos vietą užimtų kitų valstybių valstybinės kalbos ir dėl to siaurėtų jos vartojimo ribos. Paviršutiniškas požiūris į kalbą netoleruotinas, nes gali paskatinti lietuvių kalbai pavojingus sprendimus. Gerbiu „Talką“ ir talkininkus už iniciatyvą, o Lietuvos žmones už supratimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"