TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Teismų dėdės ir dėdienės

2012 05 19 6:53

Mūsų teisėjuose teisėjaičiuose, be abejonės, nieko nebeliko iš Juozo Tumo-Vaižganto veikėjų dvasingumo.

Todėl ir noras pasidalyti mintimis apie teismuose susodintus, anot profesoriaus Vytauto Landsbergio, teismų dėdes, skriaudžiančius mažą mergaitę, ir apie tai, kieno jie ten susodinami, kas jiems sumąsto užduotis šiame Lietuvos istorijos etape, kilo išgirdus iš Strasbūro grįžusios Lietuvos Vyriausybės atstovės prie Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Elvyros Baltutytės pagąsdinimus: ši žmogaus teisių gynybai Bendrijoje skirta institucija gali griežtai pasisakyti dėl nevykdomo teismo sprendimo perduoti Garliavos mergaitę Laimutei Stankūnaitei.

"Pati Lietuva priėmė sprendimą grąžinti vaiką mamai ir jis yra nevykdomas", - įsiterpė į Garliavos dramą ši žmogaus teisių sritį turinti išmanyti teisininkė. Manau, tokį tiesmuką teiginį reikia laikyti ir šantažu visai Lietuvai. Ne vien Klonio gatvėje besibūriuojančiai. Laikyti antrinimu Egidijaus Kūrio ir Vytauto Nekrošiaus komandos tragikomikams, vis iš naujo klausiantiems: ar Lietuva dar yra teisinė valstybė?

Mat atseit po to, kai 1940-aisiais rusų tankai atžlegsėjo į Laisvės alėją Kaune, ji tokia kažkada jau vėl buvo.

Taigi nori to kūriai ar nenori, pedofilijos reikalai vis labiau atskleidžia abu teisėsaugos Jano veidus. Tamsųjį taip pat.

O bandydami į juos geriau įsižiūrėti, nusimetę saviapgaulės akinius, turėtume įsigilinti, ką pasakė žurnalistas Vytautas Matulevičius komentare "Lietuvos žiniose" "Pralaimėta kova".

Kai aptardamas visuomenės pastangas atgauti pilietinę ir žmogiškąją savigarbą ir sukurti tikrai nepriklausomą teisinę valstybę, kurioje su morale nesipjaunančių įstatymų pagrindais būtų ne tik įvertinamos visos nusikalstamos veikos, bet ir užkardomos galimybės jas, kaip tokias, vykdyti ateityje, reziumuoja: "Valstybėje vyksta slaptas karas stribų palikuonių ir jų bendraminčių prieš Lietuvą. Valdas Adamkus sau į patarėjas pasirinko stribo dukrą, jau Sąjūdžio laikais parašiusią partizanų naikintojus šlovinančią disertaciją, o vėliau, pasirūpindamas patarėjos ateitimi, pasiūlė ją į aukštas Konstitucinio Teismo (KT) teisėjos pareigas."

Ta stribo dukra, kurią žurnalistas mato kaip šio laikotarpio įvykių simbolį, yra KT teisėja Tamara Birmontienė.

Tuo pat metu kažkas pasakė, kad valstybei, kuri norėjo būti Vasario 16-osios valstybingumo tąsa, dabar iškilo nauja problema - atsimušinėti nuo išmokslintų stribų vaikų ir anūkų puldinėjimų jiems pasitelkiant net Europos Sąjungos (ES) struktūras. Būtent taip. Juk vos ne tuo pat metu, kai Maskvai buvo pristatyta nužmogėjimui skirta disertacija, ponia T.Birmontienė Vilniuje, Gedimino prospekto viduryje, anuometinėje Sveikatos apsaugos ministerijoje, pakabino iškabą: "Žmogaus teisių centras" (vėliau šį centrą dėsningai perėmė T.Birmontienės mokinė, liūdnai pagarsėjusi vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė).

Be abejo, reikėtų atsekti ir tuos, kurie jau Sąjūdžio euforijos metais savaip pragmatiškai žvelgė į deklaruojamos teisinės valstybės ateitį. Kurie posovietinei visuomenei labai svarbią žmogaus teisių saugotojų nišą ėmėsi užpildinėti abejotinos prabos kadrais. Kuriems imponavo asmenys, disertacijas gynęsi ne tik Maskvoje. Kaip neprisiminsi - jie jau okupacijos metais buvo siunčiami tobulintis į Sorboną ar dar toliau.

Demokratinėse valstybėse praktinė žmogaus teisių apsauga realizuojama per parlamentinių ombudsmenų institucijas, į kurias suplaukia gyventojų skundų lavinos. Iš jų iškristalizavę svarbiausius valstybinio gyvenimo negatyvumus, ombudsmenai žinias apie juos teikia parlamentams, kad šie negeroves kaip galima greičiau taisytų.

Tik būtina pastebėti: toks modelis efektyvus, jei parlamentuose neįsivešėjusi politinė korupcija. Jei žmogaus teisių gynėjais skiriami išbandyti ankstesne veikla visuomenėje ir tvirtomis moralinėmis nuostatomis pasižymėję asmenys. Priešingu atveju viskas bus kaip Rusijos Federacijoje. Ten žmogaus teisėmis rūpinosi pats Vladimiras Putinas, kuris žmogaus teisių gynėjus rinko iš savo buvusių bendradarbių sovietinėje represinėje struktūroje tarpo.

Anuomet buvusiam Lietuvos Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui, atrodo, tokia praktika taip pat imponavo. Tik jis manė, kad tokiai institucijai vadovauti Lietuvoje užtektų asmens, išsiliustravusio Mečio Laurinkaus kabinete.

Prie žmogaus teisių gynimo institucijos (ne T.Birmontienės-E.Žiobienės centro) steigimo daug prisidėjo Skandinavijos valstybės. Jos rėmė ją ir finansiškai. Jau subirmontėjusiame Žmogaus teisių centre (ŽTC) proginį furšetą M.Mažvydo bibliotekoje man yra tekę matyti. Bet neteko nei matyti, nei girdėti, kad jis kada nors kuo nors būtų padėjęs kam nors iš šalies gyventojų, jiems nuolat susiduriant su jėgos struktūrų ar teismine savivale, kai negrąžinamas jų išlikęs turtas arba grobstoma. Ar, pavyzdžiui, kad būtų reagavęs į tuomečius žiniasklaidos pranešimus apie prekybą vaikais. Tad kodėl buvo reikalinga ŽTC veiklos imitacija?

Čia reikia atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje neveikia skaidri teisėjų, taip pat ir prokurorų atrankos ir kėlimo karjeros laiptais sistema. Jos tiesiog nėra. Netolimoje Švedijoje egzistuoja jaunų teisininkų, dirbančių ikiteisminėse įstaigose, veiklos stebėjimas. Perspektyviausiems jų pasiūloma pereiti dirbti į teismus.

Lietuvoje irgi yra daug jaunų perspektyvių teisininkų. Kaip ir gerai dirbančių patyrusiųjų. Bet su žiniasklaidos pagalba visuomenės akyse sukami vis tie patys neaišku kur parenkami vardai ir veidai. Pagal poreikį jie klijuojasi (ar yra klijuojami) prie vienų ar kitų politikų ar partijų. Tas kažkas juos vienu ar kitu metu pasiūlo į kažkurias vadovaujančias vakansijas. Tad nenuostabu - tam kažkam jie vėliau ir stengiasi atidirbinėti. Kaip čia neprisiminsi dar visai neseniai prezidentūroje vykusio Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus (ne?)priekaištingos reputacijos vadovės gimdymo. Ir pagimdyta ji sėkmingai.

Dėl Garliavos mergaitės ir teisėjo Vitalijaus Kondratjevo viskas aišku. Visuomenė pakilo į kovą su kvaziteise, turinčia ryškių stribiško mąstymo požymių.

Kas yra kvaziteisė? Tai - "lyg ir teisė". Jos ryškiausias pavyzdys - sovietinė teisė ir teisinė sistema. Joje vartojamos romėniškosios teisės sąvokos ir terminai. Bet realiai ji buvo skirta ne teisingumui visuomenėje įgyvendinti, bet partinio gebistinio elito viešpatavimui užtikrinti. Ir nebaudžiamumui.

Ryškiausiu kvaziteisės pavyzdžiu valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje laikyčiau norminę raizgalynę, į kurią buvo įsukti kadaise iš žmonių atimto turto restitucijos klausimai. Dėl to labai daug lietuvių, nustumtų nuo savojo turto, galimybių pradėti verslą, buvo priversti palikti Tėvynę. Taip kvaziteisė gimdė kvazivalstybę.

Kvaziteisė apsaugo nusikaltėlius, kuriais galų gale gali tapti ir teisėjai. Po to, kai Aloyzui Sakalui vadovaujant Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui teismuose "nepriekaištingos reputacijos" teisėjais buvo pripažinti nešvariausi okupacijos dienų teisininkai, vėliau padirbėjusieji daugybėje "teisinės valstybės" bylų, aš manau, kad eilinis liustracijos ratas, jei tauta pajėgs jį išsireikalauti, privalės prasidėti būtent nuo trečiosios valdžios - teisėjų ir prokurorų.

Juk, be Garliavos mergaitės, dar yra VSD-prokuratūros-teismų bylomis apraizgyta Klaipėdos mergina Eglė Kusaitė. Kurios padarymu "teroriste" ir nuteisimu jau pačią Lietuvą yra sumąstyta pasauliui pristatyti kaip tarptautinę teroristų (banditų?) irštvą.

Visuomenininkai mitinguose laiko plakatus, kur dedamas lygybės ženklas tarp VSD ir KGB. O pastarosios struktūros stiprybė, kaip to nemirtingojo Kaščėjaus, slėpėsi sovietiniuose teismuose, kurie niekada neabejojo (nedrįso abejoti) KGB veiksmais. Jų teisėtumu.

Bet argi ne tą patį daro teisėjai, ant krūtinių pasikabinę Vyčio ženklą? Kai jie negirdi reikalavimų ištirti, ar kai kurių VSD pareigūnų veiksmuose nėra net prieš Lietuvos valstybingumą nukreiptos veikos požymių? Ką jau kalbėti apie paprastus žmogaus teisių pažeidimus.

Šiuo požiūriu birmontėniškasis-žiobieniškas Žmogaus teisių centras yra tarnavęs tramplinu užpildant ne tik lietuviškąsias institucijas, bet ir bendraeuropinius teismus. Būtent nuo jo pati stribiškosios disertacijos autorė šoktelėjo iš pradžių į būsimųjų teisininkų rengimo įstaigą, vėliau - į adamkinę prezidentūrą, o iš ten net į KT.

Jau minėta Vyriausybės atstovė EŽTT E.Baltutytė labiausiai panėšėtų į vaižgantiškąją dėdienę. Ji niekada su niekuo ir dėl nieko nekonfliktavo. Tebuvo vienu iš T.Birmontienės šešėlių. Bet to pakako, kad nuo centro tramplino šoktelėtų į Seimo kontrolierius, o atsilaisvinus vakansijai EŽTT, būtų peršokdinta į ten.

Kuo tada tampa europiniai Žmogaus Teisių ir Teisingumo teismai? Kai nuo prosovietinių tramplinų į juos sušoka (europiečiai juk džentelmenai, jie apie reputacijos nepriekaištingumą nesiteirauja) teisininkai, kurie gali meluoti net nemirksėdami. Turiu omenyje EŽTT teisėją Danutę Jočienę, aiškinusią Lietuvos žmonėms, kad jie neturi reikalauti atimto turto sugrąžinimo, kartodama savo lenininio vardo protežė Vileno Vadapalo interpretacijas pagal EŽTT sprendimus "Brežny prieš Slovakiją" ar "Vasilescu prieš Rumuniją".

Tačiau komunistų valdomos senoji Čekoslovakija ar Rumunija, skirtingai nei Lietuva, nebuvo okupuotos (teisiniu požiūriu) valstybės, todėl galėjo vykdyti nusavinimą. Kai regėdami akivaizdų ideologizuotą melą Žmogaus teisių gynimo asociacijos nariai reikalavo D.Jočienės atšaukimo iš atstovavimo Lietuvai, jie buvo ir tebelieka neišgirsti.

Kedytės ir Kusaitės procesuose net ir patikliausiems tapo aišku: teisminės valdžios ir prokuratūros atstovai su mumis gali daryti ką nori. Jie veikia išvien su VSD. Su jais bendrininkauja ir dalis advokatų. Apsaugą jiems garantuoja KT bei Lietuvos atstovai ES teismuose.

Kad tebegyvuoja telefoninės teisės - bylų skirstymo mechanizmas, rodytų, jog vienoje iš E.Kusaitei prokurorų sukurptų bylų nusišalinus teisėjui Petrui Karveliui byla perduota teisėjui Olegui Zaicevui. Manau, kompiuteris, kad ir protingiausias, pats negalėjo parinkti to, kuris padarys taip, kaip kam nors reikia. Kaip jau padarė padėdamas stribų rašytojui Vytautui Petkevičiui iškeltoje byloje. "Prichvatizacijos laikotarpiu" man asmeniškai teko matyti nemažai šio teisėjo darbų. Manau, "nebūtinai paslydęs" neliko nepastebėtas ir specialiųjų tarnybų.

Lietuva turi į ką lygiuotis. Mažoji Islandija, pakliuvusi į globalistų paspęstus finansinius spąstus, tiesioginės demokratijos keliu atsisakė mokėti anų vekselius ir pašalino iš valstybės tarnybos valdininkus, atsakingus už tautą ištikusią nelaimę.

Išdidūs vengrai rado savyje jėgų susitelkti, išsirinkti parlamentą, kuris pasuko visuomenę į radikalų valstybės išsaugojimo kelią, pareiškė, kad netoleruos komunistinių nusikaltimų ne tik praeityje, bet ir dabartyje, net jei nusikaltėliai dangstosi Konstitucija arba slapstosi po KT iškaba.

Tad jei Lietuvoje imtume reikalauti teisminės valdžios veikų liustracijos, ji turi apimti visą šio valstybinio gyvenimo dvidešimtmetį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"