TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Redakcijos paštas. Tragiškas įvykis Klonio gatvėje ir politikai

2012 03 28 7:38

Yra tokia istorija apie greitą ir teisingą karaliaus Saliamono teismą. Dvi moterys gimdė greta, bet vienas vaikas mirė. Tada jos susiginčijo dėl likusio gyvojo ir kreipėsi į karalių, kad tas išspręstų ginčą. Karalius liepė atnešti kardą ir perkirsti vaiką perpus, kad abiem tektų po lygiai.

Viena rėkė: "Padalykite! Jei ne mano, tai ir niekieno!" Kita pradėjo maldauti: "Valdove, atiduokite jai gyvą vaiką, tik nežudykite." Saliamonas nusprendė, kad ji ir yra tikroji motina. Šią trumpą biblinę istoriją tikriausiai žino kiekvienas labiau išprusęs Lietuvos politikas.

Gal ir keista, bet ji turi daug bendra su Kėdainių teismo nutarimu nenaudojant prievartos prieš Laimutės Stankūnaitės dukrą, kurios globėja - Neringa Venskienė, skubiai perduoti ją L.Stankūnaitei, o jei būtų dėl to pasipriešinimas iš suaugusiųjų pusės, panaudoti prievartą prieš juos. Kaip ir biblinėje istorijoje, yra dviejų moterų ginčo subjektas - vaikas ir teisė į jį.

Nauja tai, kad yra dar ir vaiko teisės, ir tai, kad, kai kurių teisininkų nuomone, į nelabai saliamoniškus Kėdainių teismo sprendimus Aukščiausiasis Teismas niekaip nereaguoja, o parlamentinės respublikos karalius Saliamonas - Seimas - tyli, it vandens į burną prisėmęs.

Vykdant Kėdainių teismo sprendimą kovo 23 dieną valstybės vardu buvo bandoma nenaudojant prievartos prieš vaiką perduoti jį motinos globai prieš vaiko valią. Įvyko tai, ko ir reikėjo tikėtis. Pasipriešino vaiko artimieji ir pati mergaitė. Išplėšti jos iš artimųjų rankų nepavyko, spėju, dėl akcijos viešumo ir baimės dėl pasekmių.

Kaip viskas vyko realybėje kovo 23 dieną, kas kada atvyko į Garliavos Klonio gatvę, kas ir kaip įėjo į N.Venskienės butą, kai jos nebuvo namie, kas įvyko bute, koks kieno vaidmuo buvo šioje istorijoje, gana detaliai nufilmavo ir aprašė žiniasklaidos atstovai. Visko nevardijant svarbu konstatuoti pagrindinį faktą. Kambaryje, kuriame įvyko tragedija, L.Stankūnaitei ir vyrams su kaukėmis bandant ištempti mergaitę iš patalpos tyčia ar netyčia buvo panaudotas fizinis ir psichologinis smurtas prieš mergaitę. Mergaitė priešinosi ir klykė iš siaubo. Reklamuojamas kai kuriuose žiniasklaidos kanaluose Lietuvos psichiatras draugas Pūras interviu spaudai pareiškė, kad iš esmės nieko tokio neįvyko.

Jei L.Stankūnaitė būtų tikroji motina, kaip karaliaus Saliamono teisme, jai būtų užtekę proto kreiptis į teismą, kad galutinis sprendimas dėl teisių į mergaitę būtų priimamas po garsios pedofilijos bylos, garsios tuo, kad kažkam labai rūpi ją užgesinti, išnagrinėjimo. Nes jei ji nekalta dėl to, kuo ją kaltina jos mergaitė, ir teisme tai bus įrodyta, jos globėja p. N.Venskienė jau yra viešai pareiškusi, kad įkalbins mergaitę eiti gyventi su mama. Tokiu būdu mergaitė iki galutinio teismo sprendimo, o gal ir iš viso galėjo išvengti didesnių psichologinių traumų.

Po kovo 23 dienos tragedijos Garliavoje karaliaus Saliamono sprendimas būtų vienareikšmiškai ne L.Stankūnaitės naudai. O tuos "teisėjus", kurie sukūrė tokią situaciją, neabejoju, karalius lieptų tuoj pat nubausti.

Aš kalbėjau su psichiatrais, ir jie man sakė, kad tokiomis kraupiomis aplinkybėmis mažytė mergaitė iš baimės galėjo pamišti (tai - baisiausia), pradėti mikčioti visą gyvenimą ir net netekti kalbos dovanos. Kaip visa tai jai atsilieps ateityje, niekas nežino, bet neretas atvejis, kai gerokai vėliau atsiranda depresija, krūva psichinių ir nervinių sutrikimų. Motina galėjo, o teisėjai privalėjo tokius dalykus žinoti.

Galima manyti, kad L.Stankūnaitė tiesiog nesuvokė, jog elgiasi panašiai, kaip karaliaus Saliamono teisme, spręsdama klausimą čia ir dabar - arba vaikas bus mano, arba kas bus, tas bus.

Labiau tikėtina žiniasklaidoje vyraujanti versija, kad pati L.Stankūnaitė tapo kažkokių įtakingų asmenų įkaite ar priverstine bendrininke ir vykdo jų nurodymą skubiai mergaitę izoliuoti nuo globėjos N.Venskienės, kaip svarbią liudytoją ir galbūt nukentėjusią. Ir tai - ne teorija. Tokiu atveju L.Stankūnaitės veiksmai buvo adekvatūs jos pačios baimei. Labai panašiai ir atrodė nufilmuota scena. Bet tada darosi baisu visiems Lietuvoje. O dar keturi lavonai, siejami su maža mergaite.

Artėjantį pavojų paskelbė pavieniai visuomenės veikėjai ir visuomeninės organizacijos bei keli Seimo nariai (Rytas Kupčinskas, G.Songaila, gal dar vienas kitas), Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis ir prezidentė Dalia Grybauskaitė vienu, labai teisinę visuomenę sujaudinusiu pareiškimu apie tai, kad mergaitės atžvilgiu prievarta (o tai galima suprasti labai plačiai) netoleruotina.

Ta proga žiniasklaidoje pasigirdo autoritetingų teisininkų (Egidijus Kūris, Gintaras Kryževičius ir kiti) keistų kalbų apie neva neleistiną politikų, ypač aukšto rango (D.Grybauskaitė, V.Landsbergis), kišimąsi į teismų darbą. Didžiai susijaudino Lietuvos Respublikos teisėjų asociacija (LRTA), pareiškimu primindama, jog Konstitucijoje numatyta atsakomybė, kurią užsitraukia draudžiamas valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą. Be to, neleistini politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis. Suprask, po V.Landsbergio straipsnių ir D.Grybauskaitės pareiškimo teisėjus iš baimės galėtų ištikti infarktas, insultas ar centrinės nervų sistemos ir psichikos sutrikimas, neleidžiantis priimti teisingo sprendimo.

Laimei ar nelaimei, jokia bausmė už LRTA nurodytus labai nekonkrečius filosofinius veiksmus įstatymų leidėjo dar nenumatyta. Didžiausia bausmė, kurios gali sulaukti prezidentė, Seimo nariai už tokius veiksmus, tai rinkėjų pasmerkimas. Tačiau rinkėjai gali į tokius veiksmus sureaguoti ir atvirkščiai.

Tačiau aukšto rango politikas gali drąsiai reikšti savo nuomonę apie Lietuvoje vykstančius teisminius procesus, kai jis atkreipia visuomenės dėmesį ir net imasi priemonių pagal savo kompetenciją, kad būtų apgintos Lietuvos piliečio ar asmens, esančio Lietuvos teritorijoje, žmogaus teisės. Žmogaus teisės - aukščiau visko. Ir tuo viskas pasakyta. Europos Žmogaus Teisių Teismas tokiuose aukštų pareigūnų pasisakymuose ir veiksmuose nagrinėjant bylas "pilietis prieš valstybę", o iš esmės dažniausiai tai būna bylos "pilietis prieš valstybės teismų savivalę", neįžvelgia negatyvo.

Lietuvoje šiuo metu yra dvi užsitęsusios rezonansinės bylos (mažai žinomų turbūt labai daug), kuriose aukšto rango politikai, gindami žmogaus teises, gali, o moralės požiūriu privalo viešai pasisakyti. Tai - "teroristinė" Eglės Kusaitės byla, taip pat "pedofilijos byla", susijusi su Garliavos mergaitės vaiko teisių pažeidimu tuo aspektu, kuriam skirtas šis straipsnis.

Valstybės garbę, kai skriaudžiama maža mergaitė ir nieko nedaroma, laiku ir vietoje gelbėjo prezidentė D.Grybauskaitė, dar griežčiau pareiškusi, kad smurtas prieš vaiką netoleruojamas (smurtas buvo, matysime, ko vertas prezidentės įspėjimas), Europos Parlamento narys V.Landsbergis vienareikšmiškai pareiškęs, kad smurto organizatoriai ir vykdytojai turi būti nubausti. Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai susijaudino dėl Garliavos mergaitės išgyvenimų.

O Seimas vėl liko nuošalėje ir tada, kai galėjo imtis veiksmų.

Kastytis Stalioraitis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"